Modelis A. Beleckaitė: dirbdama Italijoje sulaukiau ne vieno nepadoraus pasiūlymo

Jau šį pirmadienio vakarą, 20 val., LNK laidoje „Nuo...Iki“ išgirsite apie tai, kokį sandėrį lietuvei pasiūlė agentūros savininkas ir ko, anot Aušros, labiausiai reikia saugotis, jei nori sėkmingos modelio karjeros, o ne sulaužyto gyvenimo.

Pati Aušra atvira – jos vaikystė buvo itin liūdna ir princese ji niekada nesijautė. Tik pastaruosius dešimt metų ji gali leisti sau mėgautis tokiu gyvenimu, apie kokį anksčiau net nedrįso pagalvoti. Svajonė patekti į madų olimpą Aušrai prasidėjo Telšiuose, kur ji augo taip vargingai, jog  dažnai net neturėdavo ko valgyti. „Buvo tokių dienų, kad negalėjau eit į mokyklą dėl to, nes neturėjau batų. Buvo tokių laikų, kad vietoj sriubytės valgydavom vandenį su kažkuo viduj ir apsimesdavom, kad tai yra sriubytė“, – pasakos manekenė Aušra.

Baisiau už skurdą moteriai tuomet buvo patiriamos patyčios. „Negaliu patikėt, kad vaikai gali būt tokie žiaurūs dėl to, kad neturėjau pinigų, nemokėdavau prieš mokyklą susitvarkyti ilgų plaukų, kol mama dėl depresijos gulėdavo ligoninėje“, – atviraus Aušra.

Patyčios liovėsi tik pabaigus mokyklą. Tuomet manekenė išvyko pas seseris į Italiją. Supratusi, kad darbas fabrike – ne jai, moteris pradėjo ieškoti kitų galimybių. Modelio karjera Milane prasidėjo nuo apgavystės. Agentais apsimetę sukčiai iš Aušros išviliojo visas turimas santaupas, tris tūkstančius eurų.  Žadėdami svaiginančią karjerą, jie padarė vos keletą itin prastos kokybės nuotraukų ir paprasčiausiai dingo. „Tokių herojų ten daug, dabar juos atpažinčiau iš karto, o tuomet buvau labai jauna ir naivi. Tačiau esu Avinas, žemaitė, tad vis tiek nusprendžiau pasiekti savo“, – sako Aušra. Per vieną atranką ji atrado modelių agentūrą, kurioje dirba iki šiol. Nors sektis ten pradėjo tik pakeitus plaukų spalvą – iš brunetės tapus blondine.

Karjeros pradžioje, deja,  teko susidurti ir su nepadoriais pasiūlymais. „Susitikau su vyresniu užsakovu, kuris man ir sako – galėsi turėti kokį tik nori darbą. Ir aš sėdžiu, jaučiu – kažkas ne taip. Tuoj ir paaiškėjo. Sako, turėsi man dovanėlę šiokią tokią padovanot. Kai supratau, ko jis nori, pasidarė bloga. Ir ačiū. Išėjau lauk iš jo kabineto, stoviu, dairausi, Milano pastatai, viskas labai gražu, graži diena, bet viduje tos emocijos tokios šlykščios, šiurpas net dabar per kūną eina prisiminus“, – pasakos Aušra.