Milijonieriai neskuba keisti įvaizdžio

Milijonieriai neskuba keisti įvaizdžio

Vaidotas Jankauskas savo įvaizdžiui išleidžia 300 tūkst. litų per metus - gerokai daugiau nei jo klientai, turtingiausi Lietuvos vyrai. Nerijaus JANKAUSKO nuotrauka

Manoma, kad didžiausios puošeivos yra moterys. Tačiau kuo toliau, tuo labiau vyrai stengiasi joms nenusileisti, nori būti kuo gražesni ir šaunesni. Aplinkui sparčiai dau-gėja metroseksualų, turinčių stiprų estetinį jausmą turtingų miesto vyrų, kurie dau-giau nei įprasta rūpinasi savimi ir savo įvaizdžiu kitų akyse. Dėl aukštos padėties visuomenėje, iš tuštybės arba išrankumo jie linkę rinktis tik tai, kas geriausia ir brangiausia, kad galėtų pabrėžti savo sti-lingumą ar statusą. Tai jiems padeda susi-kurti ir išlaikyti vyro, kurį lydi sėkmė, įvaizdį. O kaip rengiasi, kuo kvėpinasi, ko-kias kojines mūvi ir kiek investuoja į save turtingiausi Lietuvos vyrai, uždirbantys milijonus? Kas ne kas, o jie tai tikrai gali sau leisti gerai atrodyti.

DAUGIAU LEIDŽIA SAU

“Tam Lietuvos verslo vyrai materialiai subrendę jau seniai, bet morališkai dar ne”, - sako Vaidotas Jankaus-kas, prekiaujantis aukščiausios klasės, elitine apranga ir Lietuvoje, Latvijoje bei Estijoje atstovaujantis pasaulyje žymiausiems italų mados prekiniams ženklams “Ceruti”, “Prada”, “Escada”, “Giorgio Armani”, “Gianfranco Ferre”.

Anot jo, Lietuvoje daugelis verslo vyrų dar nežino, kas yra rankomis siūtas kostiumas, geri apatiniai. Jiems toli iki japonų, kurie perdien kelis kartus keičia marškinius. Nors pasiturintis lietuvis jau gali pakloti 5 tūkst. eurų už laikrodį (o tikrai geri laikrodžiai kainuoja per 100 tūkst. eurų), bet už kremą veidui retas mokės 1-2 tūkst. litų. Pasak V. Jankausko, dažno mūsiškio verslininko batai guminiais padais, nuklypę, kito ir kojinės skylėtos, net turtingiausiems dar neįsiūlysi Giorgio Ar-mani kojinių iki kelių, kainuojančių 80 litų, juolab “pėdučių”, maunamų į vasarinius batus.

Tačiau trijų prabangos prekių parduotuvių savininkas pastebi, kad vyrai pradėjo pirkti daugiau. “Ir perka gana noriai, - tvirtina V. Jankauskas. - Dabar jie žymiai lengviau išleidžia pinigus sau nei savo moterims. Dar prieš trejus metus to nebuvo.” Žinoma, kaip ir anksčiau, daugelis padeda apsipirkti žmonoms, kišasi, pataria ir sumoka...

JIE VISKĄ TURI

“Tiems, kurie pas mus ateina, jau nieko nebereikia, jie viską turi. Tik užsuka pasižiūrėti, ką gavome naujo, ir perka rūbą vien todėl, kad jis patinka. Pagrindiniai klientai jau žino, ko nori, turi savo stilių. Jie pas mus per metus išleidžia maždaug po 200 tūkstančių litų”, - teigia V.Jankauskas, kurio “Gianfranco Ferre” bei “Esca-da” parduotuvėse Vilniuje ir Palangoje apsiperka tur-tingiausi ne tik Lietuvos žmonės. Neslėpdamas pasidi-džiavimo jų šeimininkas tvirtina, kad tai patys gražiau-si, prašmatniausi “butikai” šiapus Baltijos.

Vasaros pradžioje sostinėje jis ruošiasi atidaryti ket-virtą “Prada” parduotuvę, už kurios 150 kv. m patalpas Vilniaus centre paklojo 2,1 milijono litų, jas įrengti “frančize” stiliumi jam kainuos 4 milijonai litų. Kad tokie pinigai sugrįš iš lietuvių puošeivų kišenių, jis nesitiki. Lietuviams V. Jankauskas sako parduodantis vos 30 proc. iš garsiausių pasaulio madų namų parsivežtų liukso prekių, o liūto dalį nuperka Lietuvoje besilankantys užsieniečiai.

Į jo parduotuvę Palangoje apsipirkti atvažiuoja tur-tuoliai iš Latvijos ir Kaliningrado, privačiu lėktuvu atskrenda kelios šeimos iš Švedijos, nuolat čia perka keli klaipėdiečiai, du palangiškiai. Dažniausiai nuolatiniai solidūs klientai. Bet jau užsuka ir po vieną kitą verslininką iš rajonų - Darbėnų, Telšių. Pasitaiko ir atsitiktinių žmonių, kurie, V. Jankausko žodžiais, “nori įsigyti kažką geresnio”. Ateina ir jaunesni vyrukai, kurie nori stilingai atrodyti klubuose.

Klestintys verslininkai negali rengtis taip, kad tik į save atkreiptų dėmesį. Tai V. Jankauskas vadina “juokdario stiliumi”. O norint nebūti “juokdariu”, pasak jo, reikia arba turėti skonį, arba savo įvaizdį patikėti specialistams.

Atrodo (ne)patikimas

Anot V. Jankausko, gerai, stilingai Lietuvoje rengiasi žinomų kompanijų, kai kurių stipriausių firmų vadovai, jų padalinių direktoriai, keli Seimo nariai.

Praėjo tie laikai, kai mūsų verslininkai vaikščiojo apsmukę ir tai nieko nestebino, žmonės netgi sakydavo: “Darbininkas! Matyti, kad tikrai dirba žmogus”. “Dabar verslininkui atrodyti gerai – ne prabanga, o būtinybė. Tai padeda jo verslui, yra 70 procentų jo sėkmės“, - įsitikinęs V. Jankauskas. Stambus verslininkas jau supranta, kad jis negali važinėti prastu automobiliu, nes partneris pamanys blogai – jam, matyt, ne kaip sekasi, jis nėra patikimas... Savo biuro ar gamyklos į Vokietiją jis nenusiveš ir taip neparodys, koks yra kietas. Todėl jis negali leisti sau tokios prabangos – blogai atrodyti, nes nėra toks žinomas pasaulyje kaip, sakykim, filantropas Nobelio premijos laureatas, kuris į aukštuomenės priėmimą gali ateiti vilkėdamas sportinius marškinėlius ir sau nepakenks, o taip išsišokęs verslininkas visus papiktins.

V. Jankauskas prisimena situaciją, į kurią prieš 3-4 metus buvo pakliuvęs vienas jo pažįstamas, žinomas Lietuvos verslininkas, kurio produktas ne tik mūsų šaliai, bet ir užsienio valstybėms reikalingas. Su partneriais užsienyje jis susitarė telefonu dėl 20 milijonų svarų sterlingų sutarties pasirašymo. Tai turėjo įvykti per kelias valandas – nuskrenda lėktuvu, pasirašo ir grįžta. Grįžęs pasakojo: „Nesuprantu, kaip čia atsitiko, - nuskridau, tris dienas prabuvau, kol susitarėme. Užsienio partneriai derybas pradėjo nuo dviejų milijonų, ėmė mane mokyti, kaip „biznį daryti“... V. Jankausko nuomone, taip įvyko greičiausiai todėl, kad lietuvis gana prasčiokiškai atrodė. Jį pamatę užsienio partneriai, matyt, nusprendė, kad nėra už ką jam tų 20 milijonų mokėti, „gal ir už du pasiduos“. Kai tas „nepasidavė“, prireikė kelių dienų, kol anie praregėjo, jog šitas žmogus nekvailas...

„Leiblas“ kainuoja...

Vyras, kuris neabejingas savo išvaizdai, pasak V. Jankausko, gali išleisti nebūtinai labai daug pinigų drabužiams, bet privalo turėti kokybišką ir sportinę, ir laisvalaikio, ir išeiginę-elitinę aprangą.

“Norint uždirbti daug pinigų, reikia save saugoti, todėl batai turi būti geri ir avimi vieną sezoną, ne ilgiau”, - sako V. Jankauskas, stebėdamasis, kaip vyras prie smokingo gali autis batus guminiais padais. Aukšto lygio priėmime, anot jo, nebūtinas smokingas, bet geras (G. Armani, G. Ferre, “Prados” arba “Gucci”) rankų darbo kostiumas, kainuojantis bent 12 tūkst. litų, plonapadžiai, būtinai odiniai batai – privalu. Juk per purvą ar sniegą jam nereikės bristi, automobilis prie pat slenksčio priveš. Tokie batai kainuoja nuo pusantro tūkstančio litų. Už keturis tūkstančius jau galima nupirkti rankomis siūtus, iš krokodilo odos, klasikinio stiliaus, neišeinančius greit iš mados. Jie avimi retai, tik ypatingomis progomis, todėl galima nešioti kelis sezonus.

Anot pašnekovo, daugeliui lietuvių jau „įkandami“ “Hugo Boss” gaminiai – tik pirmas laiptelis pradedančiam verslininkui. Tai vidutinės klasės produktas klerkams, bankų personalui. “Baltman”, “Aprangos” prekės – taip pat geros, tačiau ne firmų savininkams, o jų tarnautojams. Tai ne to lygio parduotuvės, kuriose apsiprekina milijonieriai.

Gerai aprengti vyrą V. Jankauskas sako galintis ir už 30 tūkstančių ir už 3 tūkstančius litų. Žinoma, jei tas neužsigeis palto, kainuojančio 59 tūkstančius litų, o pasitenkins apsiaustu už tūkstantį arba kostiumu už du tūkstančius litų, kuris, suprantama, jau nebus rankų darbo. Beje, kai kurie nesezoniniai drabužiai ir elitinės aprangos parduotuvėse kainuoja perpus pigiau... Vis dėlto už aukščiausios klasės „leiblą“ visame pasaulyje mokama daug.

Išleidžia 300 tūkstančių

Pats V. Jankauskas rengiasi „Gianfranco Ferre“ pirmos linijos drabužiais, o jo sportinė ir laisvalaikio apranga – su “Prados” ženklu, kadangi atstovauja tiems pasaulio mados dešimtuko viršūnėje karaliaujanties vardams.

Gražūs, akiai ir širdžiai mieli, prašmatnūs ir madingi daiktai jį traukė visuomet – dirbant visuomeninio maitinimo sferoje, turizmo versle ir dabar. Tai Klaipėdoje gimęs, Palangoje gyvenantis verslininkas paaiškina uostamiesčio fenomenu, – šis miestas Lietuvoje dar sovietmečiu garsėjo madingais žmonėmis, laivai iš užsienio čia pirmiausia atplukdydavo naujausias madas.

„Stengiuosi naudotis tuo, kas pasaulyje sukurta geriausio, – neslepia V. Jankauskas, rodydamas patį moderniausią savo mobilųjį telefoną. – Kadangi atstovauju prabangos prekėms, ir laikrodžiai, kurių teturiu du, ir automobiliai – pagal mano lygį.“ Žiemą jis važinėja pačiu geriausiu visureigiu iš visureigių klasės, vasarą – CL klasės mersedesu, o kai yra sportinis, klubinis laikas, sėda prie „Lamborgini“ vairo.

Turi gana brangų sportinį dviratį, sveriantį vos 5 kilogramus, kuris kainuoja galbūt daugiau nei kito automobilis. Mėgsta rytais juo pasivažinėti pajūriu. Žaidžia golfą, bet tik rugsėjį, kai būna Šveicarijoje.

Jis turi ir savo kirpėjus – po vieną Klaipėdoje ir Vilniuje. Kvėpinasi „G. Ferre“ tualetiniu vandeniu, kurio turtingas, bet nestiprus kvapas, juntamas tik iš labai arti. Šveicariško veido kremo dėžutei jam negaila kone 2 tūkstančių litų...

V. Jankauskas prisipažįsta, kad savo įvaizdžiui išleidžia labai daug – daug daugiau nei daugelis Lietuvos turtuolių vyrų, - maždaug 300 tūkst. litų per metus, ir tai jam apsimoka.

Galvoja kitaip

Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacijos valdybos pirmininkas ir prezidentas, socialinių mokslų daktaras ir Klaipėdos universiteto docentas Antanas Bosas kitos nuomonės. Jis įsitikinęs, kad išvaizda svarbi minimaliai, ir savo įvaizdžiu rūpinasi tik tiek, kiek tai būtina. Verslo sėkmė, anot jo, priklauso ne nuo išorės, o nuo vidinės kultūros, - kiek verslininkas turi žmogiškųjų, dalykinių savybių ir kaip sugeba jas realizuoti. „Profesionalumas, kompetencija, žinios, protas lemia viską. Sprendimai priimami ne su kaklaraiščiu, o su galva“, - tvirtina A. Bosas, pramonės versle kasdien operuojantis milijonais.

Betgi sakoma, kad žmogų sutinka pagal drabužį, o išlydi pagal protą?.. „Kaip kitaip sutiksi, jei pirmąkart jį matai, - šypteli verslininkas. – Aš irgi į pakankamai aukšto rango susitikimą sportiniu automobiliu nevažiuosiu ir nesivilksiu sportinės aprangos. Tradicinė verslininko apranga – kostiumas arba kelnės, švarkas, marškiniai, kaklaraištis – pakankamai paprasta. Nors šiais laikais versle matyti visko, - kasdieniam bendravimui gali ateiti ir su megztiniu, šiek tiek laisviau apsirengęs, be kaklaraiščio. Bet oficialūs priėmimai, baliai – kas kita. Tai reikia gerbti ir vertinti, nenuvertinant aplinkos į kurią pakliūsi.“

A. Bosas juokiasi, kad manikiūrą kirpykloje jam darė tik du kartus per gyvenimą, - įkalbėjo pamėginti. „Bet tai užima per daug laiko“, - padarė išvadą verslininkas ir daugiau negaišta. Apsikirpti jis eina į „Efekto“ kirpyklą arba „Aidos studiją“: „Tik todėl, kad jos arčiausiai namų bei darbo, be to, tenkina mano poreikius – greitai, kultūringai ir pakankamai kokybiškai atlieka savo funkciją.“ A. Bosas plaukų trumpai niekada nesikerpa, nes sako nenorįs įsilieti į skustagalvių gretas, anot jo, tėvas irgi tokius, poilgius nešiojo.

Parduotuvėje kenčia

Jokių stilistų, drabužių modeliuotojų A. Bosas neturi. Ir po parduotuves labai nemėgsta vaikščioti. Eina tik kostiumo ar batų prireikus, nes būtina matuotis. „Ir tai renkuosi dažniausiai iš pirmos lentynos ar pirmos eilės, nes toliau eiti man – kančia“, - guodžiasi verslininkas. Kaklaraiščius, marškinius, tualetinius vandenis jam nuperka žmona arba duktė. Jos, anot vyriškio, turi skonį, daugiau supranta apie spalvas ir jų derinius. „Šioje srityje aš nuo savęs mažai priklausau, bet irgi toks – bet kuo neaprengsi“, – prasitaria A. Bosas, dar kartą pabrėždamas, kad jis didelės reikšmės aprangai neteikia, viskas susiklosto tarsi savaime.

Savo drabužiams, apavui, aksesuarams A. Bosas tvirtina išleidžiantis tik tiek pinigų, kiek reikia, pagal jo pajamas – visai mažai, kokią sumą – niekada neskaičiavo. Nuėjęs apsipirkti išleidžia nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių litų. Lietuvoje aprangą perkasi „Euromode“, „Sport Line“, „Baltman“ parduotuvėse, kitokių drabužių įsigyja būdamas dalykinėse komandiruotėse Vokietijoje, Anglijoje.

„Vyrui labai lengva, - sako jis. – Svarbiausia gerai su drabužiu jaustis ir spintoje turėti tiek, kiek reikia įvairioms progoms.“ Jo spintoje kabo gal 6 kostiumai, dar tiek pat komplektų iš kelnių ir švarko. „Nedaug, palyginti su kitais kolegomis, - sutinka jis. – Bet to visiškai užtenka mano poreikiams. Niekados neužsisegčiau laikrodžio, nusagstyto briliantais, nes man paprasčiausiai to nereikia.“

Kolekcionuoja tapybą

Milijonierius mieliau pinigus investuoja į verslą, naujo namo statybą, atliekamus paaukoja labdarai arba išleidžia paveikslams. Turi sukaupęs bene didžiausią Lietuvoje privačią nacionalinės premijos laureato, lietuvių tapybos patriarcho Algirdo Petrulio paveikslų kolekciją – 40 akvarelių ir drobių. A. Bosas vertina gerą realistinę tapybą ir kategoriškai nemėgsta modernizmo – nei modernių daiktų, nei baldų, nei meno, nei aprangos. Jis – klasikinio stiliaus šalininkas.

Važinėja korporacijos automobiliais – C klasės „Mercedes“ limuzinu arba keturiais ratais varomu „Volvo Anticros“. Asmeninio neturi nė vieno. Šeimos reikalais, į gamtą jį veža žmona arba dukra, kurios vairuoja savo automobilius.

Ilsėtis verslininkas mėgsta aktyviai – važinėjasi dviračiu, bėgioja, žaidžia lauko tenisą, jodinėja, bent du kartus per savaitę mankštinasi treniruoklių salėje, kiaurus metus maudosi Baltijos jūroje. A. Bosas daug metų žaidė regbį, aktyviai sportavo, o dabar, kaip sako, „sportas – ne rezultatui, o sveikatai ir malonumui“.

Laisvalaikio jis turi mažai. Sau per dieną gali skirti tik vieną kitą valandą – rytais perverčia laikraščius, vakarais pažiūri žinias, vieną kitą televizijos laidą, daug skaito, baigia rašyti antrąją monografiją. „Žinojimas yra sau, ne įvaizdžiui“, - tvirtino A. Bosas, išskubėdamas į svarbų verslo susitikimą.