Pranašingų medicininių trilerių autorius Kenas McClure'as įsitikinęs: vaistų nuo vėžio nėra dėl farmacijos pramonės godumo. Šią temą jis gvildena knygoje "Veidmainių sala".
K.McClure'as, kurio knyga "Veidmainių sala" neseniai išversta į lietuvių kalbą (knygą išleido leidykla "Tyto alba"), Edinburgo universitete įgijo molekulinės genetikos daktaro laipsnį. Netrukus jis atrado naują geną, kuris buvo pavadintas ftsK.
Rašyti K.McClure'as pradėjo po išvykos į Izraelį, į Tel Avivo universitetą. Jo darbas universitete tapo pirmo romano "Skorpiono išpuolis" pagrindu. Mokslininkas tvirtina tada supratęs, kad rašymas – kaip tik ta veikla, kurios norėjo visą gyvenimą. Dabar jo knygos išverstos į daugiau nei 20 kalbų ir skaitomos visame pasaulyje.
Pirmos K.McClure'o knygos buvo tik rašytojo fantazijos vaisius, bet vėliau jis ėmė remtis tikrais, nors ir mažai žinomais, medicinos faktais. Stebėtina, kad ne kartą K.McClure'o aprašytos istorijos yra tapusios tragiška tikrove.
Interviu K.McClure'as pasakoja, kaip jam pavyksta išlaikyti pusiausvyrą tarp mokslininko ir literato.
– Kokią temą gvildenate knygoje "Veidmainių sala"?
– Pasakoju šokiruojančią istoriją: jaunas doktorantas išsiaiškina, kodėl neveikė garsios vaistų bendrovės kadaise sukurti vaistai nuo vėžio ir kaip, panaudojus kitą seniai žinomą vaistą, priversti veikti pirmąjį. Bet, pasirodo, senojo vaisto patento galiojimo laikas pasibaigęs, o bendrovė jau seniai užsiima kitų vaistų gamyba, todėl grįžti prie senojo neturi jokio tikslo, nes tai neatneštų pelno. Universitetas, kuriame atliekami tyrimai, pasirodo, suinteresuotas ieškoti vaisto nuo vėžio, bet ne atrasti. Juk paieškoms jie gauna daug lėšų, o atradus – liks be finansavimo, įrangos ir profesorių etatų. Analogiškai, naftos pramonė nesuinteresuota, kad būtų išrastas vandeniu varomas variklis.
Atradus vaistą nuo vėžio, daugelio mokslininkų karjera būtų sužlugdyta, jie nebegautų premijų ir medalių, daugelis netektų ir darbo. Juk jei nėra vėžio, nereikia ir jo tyrimų. Taip jau susiklostė, kad daugelio sričių mokslininkai suvokė, jog lengviau sukurti sėkmės įvaizdį, negu iš tikrųjų patirti sėkmę.
"Veidmainių saloje" yra ir sabotažas, ir savižudybė. Yra ir medicinos studentė, kurios motina miršta nuo vėžio. Norėdama bet kokia kaina išgelbėti mamą, ji paprašo savo vaikino, medicinos tyrimų doktoranto, kuris ką tik padarė teikiantį vilčių atradimą, išbandyti atrastąjį gydymo būdą jos mamai...
– Leidykla, su kuria anuomet dirbote, atsisakė išleisti "Veidmainių salą"...
– Matyt, vėžio tyrimai – tai šventoji karvė, tabu. Laimė, atsirado viena Škotijos leidykla, kuri surizikavo, ir jai esu už tai labai dėkingas. Parašęs šią knygą, nusimečiau didžiulę naštą.
– Esate nuolat giriamas už gebėjimą suderinti mokslą ir literatūrą. Kaip išlaikote šią pusiausvyrą?
– Deja, turiu pripažinti, kad mūsų visuomenėje visiškai priimtina nieko neišmanyti apie mokslą. Niekas neims blogiau galvoti apie jus, jei kam nors vos paminėjus DNR, pakelsite rankas ir sušuksite: "Tik nereikia čia tų mokslo subtilybių!" Bet jei panašų neišmanymą pademonstruotumėte kalbant apie meną, tarkim, nusistebėtumėte: "O kas tas Renoir?", reakcija būtų visiškai kitokia. Todėl (nenoromis!) stengiuosi mokslo žinių pateikti tik patį minimumą. Tik tiek, kiek būtina pasakojamai istorijai suprasti.
– Rašydamas knygą, pradedate nuo mokslinių faktų ar siužeto?
– Visuomet pradedu nuo mokslo. Siužetas – paprastai miglotas – atsiranda paskui. Kai mane kas nors sudomina ar sujaudina, imu tai kruopščiai tyrinėti, rinkti faktus. Jeigu susidomėjimas nemažėja, "apvelku" tuos faktus literatūriniu apdaru, ir šis mišinys tampa trileriu. Pavyzdžiui, romane "Lozoriaus štamas" mokslinis faktas buvo pranešimas, kad Amerikos mokslininkai nusprendė atkurti pandeminį gripo virusą iš audinių, paimtų iš mirusių karių kūnų, kurie buvo laikomi užšaldyti nuo 1914–1918 m. karo pabaigos. Mano nuomone, tai buvo pamišėliškas sumanymas.
– Kodėl iš mediko mokslininko tapote profesionaliu rašytoju?
– Ne aš dėl to kaltas! Medicinos tyrimų taryba 2000 m. nutraukė mūsų padalinio Edinburgo universitete finansavimą. Norėdamas likti mokslininku būčiau turėjęs arba pakeisti savo tyrimų kryptį, arba persikelti į Kembridžą ar Londoną. Nenorėjau nei vieno, nei kito, todėl atsidėjau vien rašymui.
Naujausi komentarai