M.Dejoie: „Kinas – mano pasaulis“

Jei neatsidaro šimtas durų, atsidarys šimtas pirmosios – tuo įsitikinęs jaunas italų ir prancūzų kilmės režisierius Maximilienas Dejoie, festivalyje "Kino pavasaris" pristatęs filmą "Gerberio sindromas".

"Jauniems kūrėjams sunku prisibelsti į kino pasaulį, jie įsileidžiami atsargiai, su nepasitikėjimu. Bet svarbiausia – tikėti savo idėja ir stengtis, kad ja patikėtų ir kiti. Man pasisekė, manimi patikėjo prodiuseriai, manimi tiki ir "Kino pavasaris", – "Vilniaus dienai" sakė M.Dejoie.

– Kinas ir yra mano pasaulis. Esu susižavėjęs filmų kūrimu nuo 11–12 metų – tuomet pradėjau kurti trumpametražius filmukus su mokyklos draugais. Vėliau jie buvo ilgesni, svarbesni man ir kitiems. O vieną dieną žmonės pradėjo tikėti manimi ir leisti pinigus mano idėjoms. Nežinau, ką dar galėčiau veikti. Kinas visad buvo mano gyvenimas, mano aistra.

– Dažnai lankotės kino teatre?

– Keturis penkis kartus per savaitę. Jei manęs klausia, ką veikiu laisvalaikiu, atsakymas aiškus: "Žiūriu filmus."

– Ką randate kine, ko nerandate kitose meno srityse?

– Dažnai klausau muzikos, man patinka teatras, nors ten lankausi ne taip dažnai, bet kinas man asmeniškai yra išlaisvinantis menas. Kai žiūriu gerą filmą, esu visiškai jo įtraukiamas, užmirštu viską aplink. Žinau, kad jei turiu bėdų, slogių minčių, tai po poros valandų, pažiūrėjęs filmą, jas pamiršiu. Geras filmas – lyg kelionė, kaskart nauja, kaskart įdomi. Dievinu tai.

– Kokias idėjas perteikia "Kino pavasaryje" viešintis jūsų filmas "Gerberio sindromas"?

– Tai – paradokumentinis filmas, pasakojantis apie ligą, kurios simptomai panašūs į kitų pavojingų ligų – meningito, sifilio, encefalito, maliarijos ir kuri, laimė, neegzistuoja. Su prodiuseriais uždavėme klausimą – kas nutiktų, jei tokia pavojinga ir užkrečiama liga paplistų Italijoje. Juk ne kartą sutikome žmonių, besisaugančių kitų virusų, nešiojančių kaukes ar bijančių net išeiti apsipirkti. Žmonės iš tiesų įbauginti. Filmo pabaigoje iškeliame idėją, kad virusai šiandien yra įgavę tokį pat baimės matą kaip kažkada monstrai, zombiai.

– Kokia yra režisieriaus vieta filme, jūsų akimis?

– Išskirčiau techninį režisierių ir režisierių autorių. Pavyzdžiui, prodiuseriai su scenarijaus autoriumi turi idėją ir ieško režisieriaus, kuris ją įgyvendintų nuo aktorių paieškos iki filmo detalių. Nemanau, kad tokiu atveju filmas – režisieriaus kūrinys. Kas kita yra režisierius autorius – tokiu atveju idėja, kurią siūlau, yra mano. Juokauju, kad esu vienintelis, kuris nieko filme neveikia, kai kiti reguliuoja garsą, dirba dėl vaizdo kokybės. Bet man tenka priimti sprendimus dėl aktorių, muzikos, kadrų ir t. t., taip pat prisiimti atsakomybę dėl filmo kritikos.

– Teko atlaikyti kritikos bangą?

– Kritikos nemėgstu (o kam ji patinka?), ją priimu asmeniškai. Žinoma, būta ir kritikos, ir įžeidimų, o labiausiai nemėgstu kritikos tipo "Aš būčiau daręs taip, reikėjo daryti anaip" ir pan. Bet galiu pasidžiaugti, kad "Gerberio sindromas" sulaukė beveik vien teigiamų vertinimų.

– Ką jūs asmeniškai norėtumėte įnešti į kino pasaulį?

– Norėčiau pasakoti istorijas, kurios žmones skatintų susimąstyti apie gyvenimą, apie save pačius, savo jausmus ir sprendimus.

– Paprastai jauni kino kūrėjai negali pasigirti pinigų pertekliumi, paverkšlena, kad tai kliudo įgyvendinti idėjas. Ar jums tai aktualu?

– Man pasisekė sutikti žmonių, kurie patikėjo mano idėjomis ir jas finansavo. Pinigų kino kūrėjui visada trūksta – galvoji, būtum turėjęs daugiau, būtum geriau idėjas perteikęs, kokybiškesnį filmą sukūręs. Žinoma, noriu dirbti, užsidirbti, gerai gyventi ir galėti kurti, keliauti. Neturėdamas solidaus biudžeto, į filmą nepasikviesi didelių žvaigždžių. Nors, tiesa, kartais pasitaiko tokių atvejų, kai kino garsenybei tiesiog patinka filmo koncepcija ir ji sutinka vaidinti. Manau, bandysiu ir aš. Bet yra ir kita problema – į jauną kūrėją beveik visada žvelgiama nepatikliai, reikia atkakliai įrodinėti, kad esi šio to vertas, ilgai belstis, kad kino pasaulio durys atsivertų.

– Pasvajojate apie kino apdovanojimus?

– Dalyvavau ne viename festivalyje, bet dar nieko nesu laimėjęs. Manau, žmonės, kurie sako, kad jiems nereikia apdovanojimų, meluoja. Aš kasmet laukiu "Oskarų" nakties ir su pavydu žiūriu į kitų šlovę, triumfą. Kaskart po jos užpuola depresija – galvoju, kur yra tie kūrėjai ir kur esu aš. Ypač šiemet, kai "Oskarai" buvo tokie artimi – triumfavo "Artistas", prancūzų režisierius, kuris kuria ne tolimoje Amerikoje, o visai šalia. Pasirodo, viskas įmanoma.