– Mantai, įsivaizduokite, kad mūsų interviu – renginys, kurio viena dalis oficiali, kita – pramoginė. Kertu lažybų, nei viena, nei kita jums nėra naujiena.

– Be abejo.

– Reklaminiame „Dainuoju Lietuvą“ vaizdo klipe taip gyvai su Egle traukiate „Pavasarinius žiedus“, kad net mašina į šonus linguoja. Įdomu, kaip yra iš tiesų – dainuoja Mantas, kai kur nors važiuoja, ar ne?

– Aš turiu svajonę. Vienintelis dalykas, kurį norėčiau labai gerai išmokti daryti, tai– dainuoti. Todėl labai pavydžiu visiems, gražiai dainuojantiems, žmonėms.

Ar dainuoju mašinoje? Ne tik joje – visur. Nebūtinai man gerai gaunasi, bet klausą turiu. Tik balsas neišlavintas. Todėl nesakau, kad negaliu dainuoti. Stojant į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA) dainuoti irgi reikėjo. Buvau pasiruošęs vieną dainą, bet komisija paprašė dviejų. Galima sakyti, jos man ir paklojo kelią į šią profesiją.

Netikėtas sutapimas, kad toje komisijoje sėdėjo ir amžinatilsį Vytautas Kernagis – mano scenos partnerės Eglės Kernagytės tėtis. Spėju, kad su savo komišku pasirodymu kritau jam į akį ir dėl jo atsidūriau akademijoje.

Ką tada dainavau? Jei gerai pamenu, kažką iš „Aktorių trio“ repertuaro. Kai su ta daina praėjau pirmąjį atrankos etapą, jau tikėjausi, kad komisija lieps sakyti eilėraštį ar prozą, bet V. Kernagis paprašė ir vėl padainuoti. Kadangi nieko ekspromtu geriau nesugalvojau, užtraukiau „Čiunga čianga mėlynas dangus“. Visi leipo juokais. Kai lipau į sceną trečiasyk, dainuoti nebereikėjo – tik šokti. O šitas dalykas man sekėsi puikiai: esu baigęs Mažeikių choreografijos mokyklą. Mano mokytoja – talentinga šokio pedagogė Jolanta Tendienė, už savo veiklą net ordiną yra gavusi.

D. Umbraso, V. Raupelio, E. Blažio nuotr.

– Nuo tada, kai pradėjote aktorystės studijas, daug vandens nutekėjo – teko vesti renginius arenose, televizijoje, filmuotis kine, vaidinti teatre. Ar dauguma šių vaidmenų vis tik buvo komiški?

– Daugelis žmonių mane kažkodėl mato tik vienoje srityje, o iš tiesų tas oficialusis amplua, kad ir šiame LRT muzikiniame projekte „Dainuoju Lietuvą“, man nėra svetimas.

Neseniai pildžiau savo gyvenimo aprašymą ir net pats nustebau, kiek daug įvairių renginių, projektų nuo 2009 m. esu vedęs įvairiose televizijose, ypač LRT.

Kiek procentų renginiuose esu komikas? Jei jums reikia oficialumo – daug mano kolegų tokie yra. O mane žmonės samdo kaip Mantą Stonkų (juokiasi).

– Projektas „Dainuoju Lietuvą“ pirmą kartą LRT televizijos eteryje pasirodė 2017 m. ir buvo skirtas Valstybės 100-mečiui. Nugalėtoja tapo Merūno Vitulskio atlikta „Lietuva brangi“, kuriai žodžius parašė poetas Maironis, o muziką – kompozitorius Juozas Naujalis. Antrajame projekto sezone skambėjo Lietuvos estrados šlageriai ir muzika, grota Roko maršuose, stadionuose. Finale triumfavo Vaido Baumilos ir Justės Starinskaitės atliktas „Hiperbolės“ hitas „Laužai“. Kelios trečiojo sezono „Dainuoju Lietuvą“ laidos jau nufilmuotos. Ar numanote, kas džiaugsis pergale šįkart?

– Aš esu laidos vedėjas, todėl tikrai nevertinsiu dalyvių. Mano favoritė šiuo atveju yra mano scenos partnerė Eglė, su kuria man be galo smagu dirbti. Beje, su Egle esame draugai jau seniai. Susipažinome jos vestuvėse, į kurias buvau pakviestas kaip svečias – ne kaip vedėjas.

– Naujojo sezono dalyviai atlieka lietuvių autorių dainas, gimusias per pastaruosius 35-erius metus. Kokią iš jų rinktumėtės, jei staiga ir projekto vedėjams reikėtų uždainuoti?

– Oi, rinkčiausi tai, kas patogu ir linksma. Pavyzdžiui, aktorių atliekamas dainas arba tai, ką dainuoja žemaičiai (juokiasi). Turiu omeny, ką nors nuo Aistės Smilgevičiūtės repertuaro iki Tautvydo Gaudėšiaus-FC Baseball. Tiktų ir Ovidijus Vyšnaiuskas ar Česlovas Gabalis.

Aš turiu svajonę. Vienintelis dalykas, kurį norėčiau labai gerai išmokti daryti, tai – dainuoti. Todėl labai pavydžiu visiems, gražiai dainuojantiems, žmonėms.

– Kiekvienoje „Dainuoju Lietuvą“ konkursinės atrankos laidoje skamba dešimt kūrinių, iš kurių trys keliauja į kitą etapą. Į pusfinalius patenka 30 geriausių, o į konkurso finalą atrenkamos devynios komisijos ir žiūrovų pamėgtos dainos, o dešimtąją renka portalo LRT.lt skaitytojai.

– Na, matote – jūs viską žinote… Gal tik nežinote, kad viso projekto metu nuskambės 100 naujųjų laikų geriausių lietuviškų dainų. Jas atliks Jazzu, Vaidas Baumila, Evgenya Redko, „8 Kambarys“, Ieva Narkutė, „Biplan“, Stano ir kt. populiarūs šių dienų atlikėjai.

– Kaip turėtų nusiteikti žiūrovai?

– Džiaugsmingai ir dainingai. Linkiu jiems pasidžiaugti gražiomis lietuviškomis dainomis, sukurtomis laisvoje Lietuvoje. Galbūt kas nors pajus ir pats norą kurti laisvoje Lietuvoje.

Dalyviams linkiu lygiai to paties – mėgautis laisve ir laisva galimybe dainuoti. Gyvename pačioje nuostabiausioje šalyje visame pasaulyje.

D. Umbraso, V. Raupelio, E. Blažio nuotr.

– Per pandemiją daugelis žmonių iš naujo atrado Lietuvą, ėmė po ją keliauti. Ar galėtumėte pasakyti, kad gerai pažįstate savo šalį? Juk keliauti po ją su stand-up komedijų pasirodymais yra viena, o tyrinėti ją kaip smalsiam turistui – visai kas kita.

– Ar aš pažįstu Lietuvą? Oi, labai gerai. Per daugybę metų esu ją visą skersai išilgai išvažinėjęs. Galima sakyti, kad beveik gyvenu autobusiuke. Kai būna galimybė, keliaujame visi keturi – mano sužadėtinė Gelminė ir vaikai – Cecilija, Pranciškus. Vasaromis taip pat noriu būti tik Lietuvoje. Mėgiama atostogų vieta? Namai.

Aš nejuokauju. Namai Vilniuje su Gelmine, namai Plungėje pas tėvus. Visa Lietuva man yra kaip namai. Ir Nida, ir Druskininkai. Smagiausia nuvažiuoti kur nors, pasivaikščioti, o likusį laiką praleisti ramiai. Jei kyla noras – kur nors nueiti, jei ne – tiesiog būti. Mums visiems labiau patinka pasyvus polisis.

– Kadangi jūsų biografija itin turtinga profesiniais įvykiais – siūlau pažaisti tokį žaidimą. Aš vardysiu spektaklių, renginių ar tiesiog įvairių televizinių projektų, kuriuose dalyvavo M. Stonkus, pavadinimus, o jūs mėginsite improvizuoti ta tema.

– Supratau. Bandykime.

– Pirmas pasimatymas.

– Tai viena pirmųjų mano laidų... Buvau dar visai žalias televizijoje.

Pirmas pasimatymas? Tai labai asmeniška. Nenoriu viešai dalytis.

Bet visiems patarčiau pasitikrinti per humoro prizmę. Jei žmogus neturi humoro jausmo – nieko gero iš jo nebus.

– Dviračio šou.

– Patys nuostabiausi prisiminimai iš tų laikų, kai pirmąsyk atėjau pas Haroldą Mackevičių, Vytautą Šerėną ir Gintarą Ruplėną į kabinetą. Aš verčiausi per galvą ir dariau viską, ką mokėjau juokingiausia, o jie tiesiog sėdėjo ir žiūrėjo į mane – net nesišypsojo. Po mano pasirodymo buvo gal penkių minučių tyla ir amžinatilsį Ruplėnas labai rimtai pasakė: „Juokinga. Rytoj filmuojame.“ Taip prasidėjo mano karjera televizijoje. Vadinu juos savo televizijos tėvais.

Ar pats turiu dviratį? Turiu ir tikrai labai daug su juo važinėju vasaromis. Per dieną galiu numinti per 100 km. Visa mano vaikystė prabėgo ant dviračio. Planuoju, kai tik atšils orai, rasti laiko ir minti dviračiu nuo Vilniaus iki Nidos.

– T.Ė.T.Ė.

– Iš tų muzikinių apdovanojimų atmintyje užsilikęs vaizdelis, kai vienas metalistas, matyt, prisižiūrėjęs video iš užsienio koncertų, bandė atkartoti tą patį, šoko nuo scenos į minią, o ji prasiskyrė ir vargšelis tėškėsi ant betoninių grindų. Tą renginį vedėme kartu su Dovile Filmanavičiūte.

Koks esu tėtis? Čia labiau reikėtų klausti mano vaikų. Bandau būti pats geriausias, o ar juo esu, manau, vaikai įvertins po kokių 20 metų.

Mano tėtis? Jis dailininkas. Pamenu, kaip kartu važiuodavome žiūrėti Plungės „Olimpo“ rungtynių. Tais laikais ji buvo antra pagal gerumą komanda Lietuvoje. Varžydavosi su Kauno „Žalgiriu“! Mašinoje ekspromtu skaldydavau bajerius apie sportininkus ir visi juokdavosi.

– Kviečiu šokti.

– Kaip ir sakiau, aš esu šokėjas. Tautiniai šokiai – mano pirmoji scena! Su ja susijęs ir mano pirmasis aktorinis debiutas. Buvo, rodos, Kovo 11-osios koncertas ir man bešokant scenos viduryje nukrito klumpė. Po pasirodymo reikėjo ją pasiimti. Kažkodėl sumąsčiau ne paprastai išbėgti, o dar improvizuotai suvaidinti etiudą. Salė leipo juokais. Tada ir supratau, kad galiu juokinti žmones.

Po mokyklos baigimo irgi rengiausi šokėju būti, o aktorinį pasirinkau, nes ten stojant įprastų egzaminų laikyti nereikėjo.

Ar įgūdžiai nedingo? Jei klausiate apie tautinius šokius – tikrai ką nors sušokčiau. Jei apie pramoginius – lankiau juos tik vienus metus.

Ar šokdavome Mažeikių diskotekose? Žinoma šokdavome. Ir patys jas rengdavome. Net repo grupę buvome sukūrę. Turėjau galimybę sėdėti už didžėjaus pulto. Tai buvo kiečiausia įmanoma vieta, merginoms tai irgi darė įspūdį.

Žodžiu, įvairiapusį turinį kūrėme jau mokykloje. Po truputį lavinau įgūdžius, kol galiausiai pakilau į profesionalų lygį.

D. Umbraso, V. Raupelio, E. Blažio nuotr.

– Blogiausias Lietuvos vairuotojas.

– Ufff… Teko vesti ir laidą, ir vienais metais pačiam gauti šitą titulą, tad gal per daug ta tema nesiplėskime. Ačiū Dievui, viskas baigėsi gerai.

– Tūkstantmečio vaikas.

– Šis šou – mano svajonės išsipildymas. Aš kuriu ir pasirodau scenoje taip, kaip kiekvienas pradedantysis komikas svajoja savo karjeros pradžioje. Ilgą laiką tai buvo tik mano fantazijose, o dabar išgyvenu magišką laiką.

Linkiu žiūrovams pasidžiaugti gražiomis lietuviškomis dainomis, sukurtomis laisvoje Lietuvoje. Galbūt kas nors pajus ir pats norą kurti laisvoje Lietuvoje.

Kodėl neužteko Mantų trio? (Trys Mantai – Mantas Stonkus, Mantas Katleris ir Mantas Bartuševičius pasirodo drauge stand-up komedijose – aut. past.) Todėl, kad važiuoti dviračiu gali vienas, bet gali ir su grupe. Kai važiuoji su grupe, tu gali atsidurti kitiems už nugarų, vėjo tunelyje, ir pataupyti jėgas, atsigauti, o paskui užimti lyderio pozicijas. Komandinis darbas scenoje yra gerai – vienas kitą gali pridengti, vienas kitam padėti, bet atsistoti vienam prieš salę žmonių – tai jau visai kas kita.

Kai važiuoji vienas – esi vienas ir prieš vėją, ir prieš lietų, ir prieš audrą. Įveikti vienam visa tai yra kur kas maloniau nei būnant keliese. Iš esmės abu variantai smagūs, bet kiekvienas skirtingas.

Stand-up užsiimu jau dvylikos metų, nuo „Humoro klubo“ laikų. Niekada nesu turėjęs solinės programos – visada pasirodydavome su stipriu užnugariu, t. y. su „Humoro klubu“ arba su Mantais arenose. Dabar mečiau iššūkį pats sau, nes kad ir kokios trupės būtų, vis tiek geriausi pasaulio komikai turi ir solines programas.

– Gal nedarom tragedijos.

– Nuostabus spektaklis. Jau vien dėl to, kad scenoje galiu būti su savo sužadėtine Gelmine. Ir su Giedriumi Savicku, Milda Noreikaite. Nuostabi aktorių komanda. Kažkodėl vėl noriu vesti paralelę su sportiniais dalykais, nes dalytis viena scena su tokiais aktoriais – čia jau net ne „Eurolyga“, o visa „NBA“!

Ar mėgstu daryti tragedijas gyvenime? Hmm… Nežinau. Iš mažų dalykų jų tikrai nedarau – stengiuosi nedaryti jų ir iš didelių. Pasaulis šiuo metu eina iš proto, o tragedijos gimdo negeras emocijas, todėl stengiuosi susilaikyti ir jų neskleisti.

– Londonas-Vilnius-Bankokas: skrydis atidėtas.

– Kai pasirodys šis interviu, kaip tik būsiu Bankoke (juokiasi). Vėliau ateis eilė ir Londonui.

Šiame filme teko vaidinti su Holivudo žvaigžde Vinnie Jonesu, kuris žinomas iš tokių kino filmų, kaip „Lok, stauk arba šauk“, „Iksmenai: žūtbūtinis mūšis“ ir kt.

Toje pačioje juostoje man teko dirbti su amžinatilsį Vytautu Šapranausku, Vitalijumi Cololo. Su aktoriumi Mariumi Repšiu kūrėme tokių banditų-dundukų personažus.

– 12 kėdžių.

– Smagus laikas pas režisierių Algį Ramanauską. Jis buvo vienas iš mano įkvėpėjų. Patiko jo aštrus humoras.

Ar netrūksta kėdžių mūsų su Gelmine namuose? Oi, ne. Jau seniai juose nieko netrūksta. Jei smalsu – viską galite pamatyti Yutube. Ten pasakoju apie sienas, grindis, o kas vyksta tarp jų – tebūna paslaptis.

D. Umbraso, V. Raupelio, E. Blažio nuotr.

– Aš žvaigždė.

– Smagus filmas, kur teko pasėdėti nuogam ant arklio – pajausti vienam kitą, kaip sakoma, oda į odą.

Ar iki tol buvau sėdėjęs ant arklio? Žinoma. Taigi čia mūsų, žemaičių, sena tradicija. Renkamės miškuose kiekvieną sekmadienį ir jodinėjam nuogi ant arklių (juokiasi).

Ar aš žvaigždė? O kas, jūsų supratimu, yra žvaigždė? Aš turiu tokius žmones, kurie kiekvieną pavasarį atvažiuoja pas mus valyti langų. Pats tu tikrai taip nenusivalysi. Tuomet aš juos parekomenduoju kitiems, o tie kiti sako: „Žinau juos! Jie šitoje srityje geriausi!“ Vadinasi, jie yra žvaigždės, ane? Nes labai geri savo srityje.

Tie, kas mėgsta mano sritį – stand-up komedijas, filmus, laidas – gal sako, kad ir aš žvaigždė. Bet sau aš nesu žvaigždė – tik Mantas Stonkus iš Plungės.

Labai myliu savo profesiją. Ir visus žmones. Moku su jais būti, bendrauti. Manau, esu palaimintas, kad galiu dirbti šį darbą.

– Kartą kaime.

– Su šiuo filmu buvo labai juokinga situacija. Iš tiesų aš neturėjau jame vaidinti. Tiesiog atvažiavau į filmavimo aikštelę pas Gelminę. Veiksmas vyko Dzūkijos girioje. Sėdėdami prie laužo su filmavimo grupe smagiai leidome laiką. Režisierius pajuokavo, kad parašys man vaidmenį. Ir parašė per naktį. Aš dar pagyvinau jį savo improvizacijomis, o į porininkus gavau nuostabų kolegą Augustiną Gricių.

Iki antros klasės gyvenau Plungėje, o paskui Mažeikiuose, bet… taip, kaimą aš turiu. Mano bočius su močiute buvo ūkininkai, o baba su seneliu tokie, sakyčiau, kaimo gyventojai, bet tikrai ne kaimiečiai ir ne ūkininkai. Kokius darbus nudirbti mokėčiau? Visus iki vieno. Ką reikėtų, tą ir padaryčiau.