M. Žiedas: svarbiausia, kad netrukdyčiau žiūrėti filmų

Garsintojo tikslas yra įgarsinti filmą taip, kad nesigirdėtų kalbančiojo balso, mano filmų įgarsintojas ir LRT TELEVIZIJOS žinių vedėjas Marijus Žiedas. Pasak diktoriaus, jei žiūrovas, žiūrėdamas filmą, neatpažįsta jo balso, vadinasi, savo darbą jis atliko gerai.

„Jei žiūrovas pasižiūri filmą ir, tik pabaigoje išgirdęs, kad filmą garsino M. Žiedas, sako – o, čia jis garsino, tai yra didžiausias įvertinimas man. Vadinasi, aš netrukdžiau žiūrovui žiūrėti filmo“, – LRT OPUS laidoje „Dienos pulsas“ teigia M. Žiedas.

Jis atskleidžia savo sėkmingo darbo paslaptį – tiek įgarsinant filmus, tiek dirbant tiesioginiame eteryje. Tai – ramybė ir atsipalaidavimas. Suvaldyti stresą, pašnekovo teigimu, be kita ko, padėjo ir baigtos filosofijos bakalauro studijos.

– Ar pats suprantate, koks Jūsų balsas yra šaunus?

– Kad jau taip sakote… Na, iš tikrųjų niekada nemaniau, kad tai yra mano nuopelnas. Geriausiu atveju būtų galima dėkoti mano tėvams, kad štai toks gimiau, kad toks – mano balsas. […]

Žinoma, buvo laikas, kai pradėjau suprasti, kad kai kam tas balsas visai patinka, kad jis galėtų žmonėms atnešti džiaugsmo. Tada ateina momentas, kai pagalvoji – gal su tuo balsu galima kažką padaryti. Gal net gyvenime galima jį kažkaip eksploatuoti, kad tai būtų naudinga visuomenei.

– Jei turėtumėte galimybę patobulinti savo balsą, ką jame patobulintumėte?

– Dėl balso – nežinau. Tai yra skonio reikalas. Vieniems jis patinka, bet galima surasti lygiai tiek pat žmonių ar net daugiau, kuriems šis balsas nepatinka. Yra tokių, kurie atidaro šaldytuvą ir sako: „Jo balsas – net šaldytuve.“ Na, tai – pusiau juokas.

Bet iš tikrųjų niekada neturėjau tokio tikslo, kad žmonės labai pamėgtų mano balsą. Tiesiog visada manydavau, kad, jei tas balsas patinka žmonėms, jei jis jiems suteikia malonumą, klausant įgarsintų filmų ar kitko, tai man yra didžiausias įvertinimas.

Visada maniau, kad tai ir turėtų būti atlygis už darbą. Jei kalbame apie filmų įgarsinimus, tai, jei žmonėms tai patinka, man tai yra didžiausia laimė. Jei padedu jiems maloniau žiūrėti filmą, tai nieko daugiau ir nereikia.

Taigi niekada neakcentavau to balso ypatingumo, bet buvo momentas, kai supratau, kad kažkam jis patinka.

– Koks apskritai Jūsų požiūris į žmogaus balsą?

– [...] Man tai kažkuria prasme yra įrankis. Tai yra darbo priemonė. Tai yra dalykas, kuriuo save išreiškiu visuomenei. Gal tai skamba labai pakylėtai. Na, mes kiekvienas išreiškiame save balsu (žinoma, tie, kas jį turi).

Labiau akcentuočiau tai, kas prisideda prie bendros gerovės. Na, ir aš kažkuo prisidedu prie visuomenės, plačiąja prasme – prie žmonijos.[…] Jei norime, kad ji būtų geresnė, kiekvienas darome kažką gero, prisidedame, ir to gėrio vis daugėja. Vienas iš tų prisidėjimo būdų ir yra balsas.

– Na, bet tą balsą reikia prižiūrėti, saugoti ir pan.?

– Taip, galėčiau sutikti, bet tada jau reikėtų kalbėti apie tai, ką, pavyzdžiui, aš darau. Niekada jo netobulinau. Nors ne, gal ir galima pasakyti, kad tobulinau, bet tai tiesiog buvo darbo patirtis.

Garsinti filmus pradėjau 1997 m. Suprantu, kad pirmi mano darbai buvo baisūs, nes visiškai nemokėjau to daryti. Tai, kad turėjau pradmenis (na tas balsas yra gal šiek tiek žemesnis, gal jo tembras yra malonus), nereiškia, kad moku tą darbą atlikti. Pirmi bandymai buvo tikrai sunkūs, baisūs. Tikiuosi, kad jie neišliko ir niekas jų neįdėjo į internetą.

Bet paskui pradedi galvoti, ką galėtum padaryti, kaip galėtum tą balsą pagerinti, kaip jis galėtų skambėti geriau. Galbūt darai kažkokias klaidas, galbūt kažką reikėtų pakeisti? Po truputėlį, bandant, klaidų metodu pradėjau stengtis balsą žeminti, tiesiog jį atpalaiduoti, jo nekelti.

Tai – turbūt fiziologiniai dalykai: jei žmogus jaudinasi, skuba, jo balsas kyla, jis darosi aukštesnis. Jei bijai, esi susijaudinęs ir nori kažką labai reikšmingo pasakyti, tai balsas tampa vis aukštesnis. Tai – ne išeitis, ar ne?