Jaudinančiame filme pasakojama apie vienišą juodą katiną, kuris, susidūręs su staigiu potvyniu, nenoromis leidžiasi į kelionę, lydimas neįtikėtinos grupelės gyvūnų, tarp kurių yra energingas auksaspalvis retriveris ir nesutrikusi kapibara.

Nepriklausomo latvių režisieriaus Ginto Zilbalodžio darbas pranoko tokias juostas kaip „Išvirkščias pasaulis 2“ (Inside out 2), „Sraigės memuarai“ (Memoir of a Snail), „Volisas ir Gromitas: Gaidiškiausias kerštas“ (Wallace and Gromit: Vengeance Most Fowl) ir „Laukinukė Roz“ (The Wild Robot) bei pelnė pirmą Latvijos istorijoje prizą.

Atsiimdamas statulėlę G. Zilbalodis pripažino šį pasiekimą ir kartu atkreipė dėmesį į pagrindinį filmo principą, jog „visi esame vienoje valtyje, turime įveikti skirtumus ir rasti būdų dirbti kartu – ačiū“.

G. Zilbalodis mano, kad ši istorija atspindi jo paties patirtį: individualisto, kuris savo pirmąjį filmą sukūrė vienas, o laikui bėgant mokėsi dirbti komandoje.

„Tai istorija apie personažą, kuris iš pradžių yra labai nepriklausomas, o paskui turi išmokti pasitikėti kitais ir bendradarbiauti“, – prieš „Oskaro“ įteikimą interviu naujienų agentūrai AFP sakė filmo kūrėjas.

G. Zilbalodis mano, kad pastangos pasiteisino: su kukliu 3,6 mln. dolerių (3,45 mln. eurų) biudžetu „Potvynis“ pelnė tiek žiūrovų, tiek kritikų simpatijas ir kartu įsirašė į Latvijos kino istoriją.

Filmas buvo nominuotas „Oskarui“ geriausio animacinio filmo ir tarptautinio filmo kategorijose, o tai buvo pirmosios nominacijos 1,8 mln. gyventojų turinčiai Baltijos šaliai.

Sausį „Potvynis“ laimėjo „Auksinį gaublį“, ir tuomet tai buvo didžiausias visų laikų Latvijos filmo pasiekimas, pritraukęs daugiau nei 15 tūkst. gerbėjų į muziejų Rygoje, kur G. Zilbalodis eksponavo statulėlę.

Filmas prasideda, kai katinas sužino, kad žmonės apleido savo būstus, o netoliese esančiose pievose kyla vanduo.

Šiame apokaliptiniame fone katinas užmezga neįtikėtiną draugystę su šunimi, kapibara, paukščiu sekretoriumi ir lemūru – visi jie pasižymi išskirtiniais savo rūšiai būdingais bruožais.

Aplink kylant vandeniui, įlipę į burinį laivą gyvūnai mokosi bendradarbiauti ir gerbti vieni kitų poreikius bei ribas.

„Pakutenti kapibarą“

G. Zilbalodis filmą sukūrė naudodamas nemokamą atvirojo kodo programinę įrangą „Blender“, o gyvūnų personažus sumodeliavo atidžiai stebėdamas jų savybes.

Nors filme nepasakoma nė žodžio, veikėjai skleidžia savo garsus, kuriuos režisierius įrašė iš tikrų gyvūnų, išskyrus vieną išimtį.

Kapibarai prireikė „papildomos pagalbos“, sakė G. Zilbalodis, paaiškindamas, kad, norėdama ją įrašyti, filmavimo grupė apsilankė zoologijos sode, tik ten sužinojo, kad kapibara paprastai tyli.

„Zoologijos sodo prižiūrėtojas turėjo įeiti ir pakutenti kapibarą“, – sakė G. Zilbalodis.

Rezultatas buvo ne toks, kokio komanda tikėjosi – tai buvo aukštas garsas, kurį „Potvynio“ komanda įvertino kaip nesuderinamą su ramia kapibara.

Galiausiai jie pasirinko alternatyvų garso aktorių – kupranugariuką.

„Potvynis“ – antrasis animacinis filmas „Oskarų“ istorijoje, nominuotas ir animacinio, ir tarptautinio filmo kategorijose – toliau skina rekordus.

Latvijos kino centras pranešė, kad jį kino teatruose pamatė daugiau nei 300 tūkst. žmonių, todėl jis tapo žiūrimiausiu filmu Latvijos istorijoje, aplenkęs „Įsikūnijimą“ (Avatar) ir „Titaniką“ (Titanic).

G. Zilbalodis sakė, kad šią sėkmę iš dalies sieja su gyvūnų nekaltumu.

„Tai tik parodo, kad mes galime bendrauti su tokiais personažais, nes turime daug daugiau bendro, nei galvojame“, – sakė jis.

„Mes visi dalijamės tomis pačiomis baimėmis, instinktais ir poreikiais“, – teigė režisierius.