Kūrinys katei tapo rimtu gyvenimo pokštu Pereiti į pagrindinį turinį

Kūrinys katei tapo rimtu gyvenimo pokštu

2009-06-20 23:59
Egzaminas: prisiderinti prie įrašytos Noros partijos M.Piečaičiui ir jo diriguojamam orkestrui tapo nemenku iššūkiu.
Egzaminas: prisiderinti prie įrašytos Noros partijos M.Piečaičiui ir jo diriguojamam orkestrui tapo nemenku iššūkiu. / www.piecaitis.com nuotr.

Šiuo metu tarp Lietuvos ir Vokietijos gyvenantis dirigentas Mindaugas Piečaitis prieš mėnesį kitą veikiausiai nė nesapnavo, kad jo kaip kompozitoriaus debiutas sulauks tokios svaiginamos šlovės.

Populiarumas neapakino

Vos keturių minučių trukmės muzikos kūrinys "CATcerto", dedikuotas keturkojei solistei katei Norai, sukėlė tikrą furorą – reportažas apie Klaipėdos kamerinio orkestro ir fortepijonu "muzikuojančios" katės bendrą projektą įsiveržė į populiariausiųjų BBC siužetų sąrašą ir netikėtai nurungė žinias apie rinkimų į Europos Parlamentą rezultatus.

Pats kūrinio autorius ir kompozitorius užklupusį dėmesį vertina santūriai.

"Į populiarumą žiūriu atsargiai. Tai trumpalaikis reiškinys, kuris šiandien gali tave iškelti į padanges, o rytoj vėl greitai pastatyti ant žemės. Dėmesys ir tavo darbo įvertinimas yra malonus jausmas, tačiau tai nėra lemiamas faktorius, – aiškino M.Piečaitis. – Niekada neteko girdėti apie tokio projekto analogus. Galbūt ir dėl to šis kūrinys susilaukė dėmesio ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje."

Muzikas prisipažino pasiūlymų diriguoti "CATcerto" dar nesulaukęs, tačiau spėjo, jog situacija gali greitai pasikeisti, kai "YouTube" portale netrukus bus patalpintas šio kūrinio įrašas.

Diktantas pagal katę

Pasakodamas apie unikalaus projekto priešistorę dirigentas prisiminė, kad ši idėja kilo visiškai atsitiktinai, kai pasiekė draugų elektroninis laiškas su nuoroda į "YouTube" siužetą – fortepijonu grojančią katę.

"Buvau sužavėtas jos gebėjimų ir pradėjau domėtis toliau. Peržiūrėjau viską, ką radau internete, ir tai mane dar labiau suintrigavo", – prisiminė M.Piečaitis.

Susisiekęs su Noros šeimininkais, Mindaugas papasakojo apie idėją sukurti kūrinį jų įžymiajai solistei bei orkestrui. Per kelias dienas šie parengė vaizdo medžiagą.

"Visas Noros improvizacijas užrašiau gaidomis, su šypsena prisimindamas M.K.Čiurlionio menų gimnazijos laikus, kai rašydavome muzikinius diktantus. Niekada negalėjau net pagalvoti, kad mano mokytoja kada nors gyvenime bus ir katė", – šyptelėjo M.Piečaitis.

Iki tol niekada nekūręs muzikos, dirigentas su parengta ir po kruopelytę atrinkta medžiaga pasiūlė dirbti kompozitorei Loretai Narvilaitei. "Tačiau kuo toliau įsitraukiau į šį procesą, tuo labaiu jutau vidinį norą kurti pats. Esu labai dėkingas Loretai už tai, kad priėmusi pasiūlymą ji turėjo kantrybės tolerantiškai palaukti, kol manyje subrendo galutinis apsisprendimas muziką orkestrui parašyti pačiam", – pasakojo Mindaugas.

Rizika kaitina kraują

– Kas pasirodė sudėtingiau – šį kūrinį rašyti ar jį atlikti?

– Tai du skirtingi procesai ir juos sunku palyginti. Nepakartojamas jausmas, kai turi visišką laisvę ir kiekvieną gaidą gali pasirinkti pats. Kaip atlikėjui, taip pat buvo įdomu pamatyti kūrybos procesą iš kitos, man dar nepažįstamos, pusės, nes iki šiol dirbdavau tik su kitų kompozitorių medžiaga.

Šio netipiško kūrinio atlikimo problematika išryškėjo jau pirmųjų repeticijų metu. Nuspėti, ką groja katė, nėra taip paprasta, todėl videomedžiagą turi išstudijuoti itin nuodugniai ir akompanuodamas orientuotis ne tik pagal tai, ką groja solistė, bet ir pagal tai, kokius judesius ji prieš tai atlieka. Orkestrui tai tapo taip pat savotišku išbandymu.

Nebuvo paprasta surepetuoti ir beveik minutės trukmės kūrinio įžangą, kur eksponuojamos pagrindines kūrinio temos, o solistė ramiai sėdėdama prie fortepijono "laukia" savo įstojimo. Jei kūrinį pradėčiau bent 3–4 sekundėmis per anksti ar per vėlai, griūties išvengti nebepavyktų. Ši rizika išties kaitina kraują.

Videomedžiaga "nekvėpuoja", todėl negali persimesti žvilgsniu su solistu ir turi taikytis prie jo besąlygiškai.

– Ar įsivaizduojate, kad tokį kūrinį būtų galima atlikti "gyvai"?

– Jei teks kada nors susitikti su Nora gyvai, aš būtinai jos apie tai paklausiu.

Mato gilesnę prasmę

– Inicijavote ne vieną muzikinį projektą, galima sakyti, jog esate žinomas kaip rimtosios muzikos atstovas. Ar mažumėlę neapmaudu, kad būtent "CATcerto" sulaukė tokio ažiotažo?

– Nė kiek. Darbas prie šio kūrinio man buvo toks pat rimtas, kaip ir bet kuris kitas. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tai tik gyvenimo pokštas, – šiame kūrinyje matau ir kur kas gilesnę prasmę. Juo norėjau priminti žmonėms, koks nepakartojamas ir netikėtas gali būti mus supantis pasaulis.

Kiek sparčiai besivystytų mokslas, vis tiek akivaizdu, kad sulig kiekvienu atradimu neatsakytų klausimų tik daugės. Niekas niekada negalės paaiškinti, kaip jis sukurtas, ir tame yra jo grožis.

Žmonės kartais stebisi gyvūnų gebėjimais, arogantiškai lygindami juos su savimi kaip su "aukštesnės klasės" atstovais, tačiau gyvenimas rodo ką kita. Žmogus per savo egoizmą taip smarkiai pažengė į priekį, kad dabar jau šnekame apie galimus ateities kataklizmus, klimato pokyčius, taršą, pamiršdami, kad žemėje esame tik svečiai. Gyvūnų pasaulis – labai mįslingas. Man dažnai atrodo, kad jie mus supranta kur kas geriau, nei mes patys save.

Nepamiršta buvęs vaiku

– Nemažai savo energijos skiriate mažųjų auditorijai, jauniesiems talentams. Ar tam įkvepia jūsų paties vaikai?

– Ne, savo vaikų neturiu, tačiau su jaunimu man sekasi bendrauti ir rasti bendrą kalbą. Ir vienas svarbiausių dalykų tame – gebėjimas nepamiršti, kad visi buvome vaikai. Praeityje buvau sukūręs šeimą, bet gyvenimas taip lėmė, jog mūsų keliai išsiskyrė. Tačiau niekada negali žinoti, ką padovanos ateinanti diena.

– O kaip sekasi "sudraugauti" su mažaisiais mūsų broliais – galbūt ir pats namie laikote katę ar kokį kitą augintinį?

– Užaugau su šunimi Mirta. Kaip pasakojo tėvai, ji buvo itin kantri antroji mano "mama", prižiūrėdavusi mane lauke. Ji tuoj pat lėkdavo uždususi namo ir lodavo prie buto durų, jei vežimėlyje imdavau verkti. Būdamas dar visai kūdikis pildavau ant jos smėlį žaidimų aikštelėje, o ji kantriai laukdavo mamos, grįžtančios iš parduotuvės, ir nesitraukdavo nuo manęs nė per žingsnį.

Turėjau ir katę, vardu Toska. Jos "gimtinė" – Lietuvos operos ir baleto teatras. Tąkart repetavau su orkestru G.Verdi "La Traviata" ir per pertrauką ilgiau užtrukau prie dirigento pulto. Mano didžiai nuostabai, orkestro duobėje pasirodė kačiukas. Parsinešiau jį į dirigentų kambarį ir paprašiau kolegų, kad pasaugotų. Taip Toska atsirado mūsų namuose. Nora labai panaši į ją. Todėl turiu prisipažinti – rašydamas "CATcerto", ne kartą lankiau ją mintimis.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra

Daugiau naujienų