Nuo lėktuvo sparno minią palaiminęs KOP kapelionas Virginijus Veilentas nori paskraidyti naikintuvu

Aerodromas jam - šventa vieta. 46 metų kapelionas Virginijus Veilentas šypsosi: „Iš ten kylama į dangų.“ Ilgą laiką Romoje gyvenęs ir dėl didelių karščių atpratęs vilkėti juodą sutaną kunigas dabar dažniau matomas su kitu drabužiu – Lietuvos karinių oro pajėgų (KOP) uniforma.

Gyveno prie aerodromo

„Nebaisu“, - kapelionas be patoso prisiminė prieš mėnesį Karmėlavoje vykusią aviacijos šventę, skirtą KOP 15-osioms metinėms.

Nuo skrendančio lėktuvo sparno, stovėdamas specialiame karkase, V.Veilentas palaimino šventę ir daugiatūkstantinę minią: „Didžiausią darbą atlikau ne aš, o lėktuvo pilotas. Tai nebuvo nekaltas pasiskraidymas, nes reikėjo pasirengimo, išvengti vėjo, nuo lėktuvo propelerio sklindančio oro srauto, kuris plėšte plėšė drabužius. Tačiau tai buvo gražus šventės akcentas.“

Kunigas lėktuvais susižavėjo dar vaikystėje. Ne tuomet, kai pirmą kartą vienoje šventėje tėvelis sumokėjo 5 rublius už apžvalginį skrydį lėktuvu. Panevėžyje Virginijus gyveno prie pat aerodromo – tai padėjo pamilti padangę.

„Ne, ne adrenalino trūkumas, - šypteli kapelionas ir paglosto pražilusią barzdą. - Man tai jau ne pomėgis, o neatsiejama gyvenimo dalis. Kitaip net negalėčiau įsivaizduoti savo gyvenimo.“

Kai reikėjo pasirinkti – kunigystę ar skraidymą, V.Veilentas tvirtai apsisprendė: 1985 metų balandžio 14 dieną jis buvo įšventintas į kunigus.

„Sąmoningai pasirinkau kunigystę“, - tarybiniais laikais kunigas galėjo būti įrašytas į „liaudies priešų“ kategoriją ir vargu ar būtų prileistas prie lėktuvų, nes galėjo pabėgti į užsienį. Todėl dabar V.Veilentas džiaugiasi, kad gali ir skraidyti.

Technika - trapi

Pirmąjį skrydį lėktuvu „Wilga“ jis vis dar pamena: tai buvo rugpjūčio 15-oji, Žolinė, Marijos ėmimo į dangų šventė.

„Skrydis – savotiškas sąlytis su gamta: kovojame su vėju, debesimis, ieškome šiltųjų srovių, kurios pakelia nuo žemės, - apie skraidymą V.Veilentas gali kalbėti ilgai. – Tai iššūkis pačiam, taip pat savotiškas išsilaisvinimas.“

Skaudžiausias kunigo kritimas ar kilimas? V.Veilentas diplomatiškai paminėjo tik nelabai sėkmingą nusileidimą, kai išsinėrė jo valdomo lėktuvo ratas.

„Lėktuvą vertinti reikia labai pagarbiai. Technika – trapi. Nė akimirką negali žiūrėti į ją atsainiai, - kapelionas dėkoja Dievui, kad nepatyrė tragiškų situacijų. Tačiau kelios nemalonios aplinkybės padėjo į tai žvelgti labai rimtai. - Tai išugdo atsakomybę“.

Darbai veja darbus

Seleziečių universitete Romoje baigęs socialinės komunikacijos studijas V.Veilentas apie dešimt metų vadovavo Vatikano radijo lietuviškų žinių tarnybai. 2005 metais Grigaliaus universiteto Misiologijos fakultete apgynė daktaro disertaciją apie Vatikano politiką komunistinio bloko šalyse antrojoje XX amžiaus pusėje.

KOP kapelionu Virginijus tapo prieš dvejus metus.

V.Veilento darbų ritmas intensyvus: krikštynos, vestuvės, susitikimai su KOP kariškiais, pagalba jų artimiesiems.

Palaimina skrydžius

„Išpažinties ateina ir lakūnai kariškiai„, - Virginijus nesutiko, kad lėktuvais dangų raižantiems žmonėms rečiau reikia kunigo. Tačiau V.Veilentas pripažįsta, kad sugebėjimas valdyti lėktuvą jam padeda geriau suprasti kariškius lakūnus: „Aviacija žmones suartina.“

Ką jaučia - atsakomybę ar baimę, palaimindamas kaskadininkus?

„Jei į lėktuvo kabiną pasodinsi žmogų, kuris nemoka skristi, ir jam tik parodysi rankenas, palaiminimas nepadės, - V.Veilentas įsitikinęs, kad žmogui visada reikia Dievo palaimos, nes tai suteikia dvasios ramybės. Kapelionas džiaugiasi, kad dažnai ir pats kyla į dangų palaimintais lėktuvais. – Gražu palaiminti visus gerus darbus. Jei įvyktų nelaimė? Nekaltinčiau savęs. Juk tai nėra priežastis.“

Prietaras - nesifotografuoti

Devynis lėktuvus turintis teisę pilotuoti su „AN-2“ V.Veilentas buvo pakilęs maždaug ir į 4 kilometrų aukštį.

„Teko, - kunigas juokiasi, prisipažindamas, kad kelis kartus meldėsi ir danguje, kai skraidindavo kolegas bei gėrėdavosi Panevėžio apylinkės bažnyčiomis. – Rudens spalvos, nukritę lapai, bažnyčių bokštai. Buvo gražių akimirkų, kai danguje melsdavomės“.

Dvejus metus kariuomenėje tarnavęs vyras pripažįsta, kad vilkėti KOP uniformą – gera: „Sutaną vilkiu rečiau, tik per iškilmes. Italijoje labai karšta ir sutaną įmanoma vilkėti tik žiemą, per šv.Kalėdas. Dažniau vilkiu kitais liturginiais drabužiais.“

Kapelionas neturi daikto ar amuleto, be kurio negalėtų pakilti į dangų. Neslepia besilaikąs lakūnų prietaro – niekada nesifotografuoja prieš skrydį. „Vadinčiau tai tradicija, ne prietaru. Kryželis? Nenešioju jo kasdien ant kaklo - tai yra širdyje“, - tikina V.Veilentas.

Privalo tikrintis sveikatą

Kapelionas nežino, ar noras pačiam sukonstruoti nedidelį lėktuvą, kuriuo galima pakilti į dangų, liks tik svajone. Šiuo metu jis labiau svajoja, kad jį paskraidintų naikintuvu: „Labai smalsu: norėčiau pajusti greitį ir tokio lėktuvo galimybes.“

Kapelionas, kaip ir kiekvienas karininkas, privalo sveikatą tikrintis kas trejus metus. Lakūnas - bent du kartus per metus.

„Visi stengiasi atitolinti tą dieną, - šypteli ir palinguoja galva. – Einant pas medikus širdis dar nevirpa. Pajuokaujame, kad širdyje dar ne ruduo. Bet medicinos komisijos rezultatai rodo ką kita.“

1993 metais piloto licenziją gavęs kunigas praskraidė jau apie 600 valandų. Šypsodamasis primena: aerodromas - šventa vieta, iš kurios pakylama į dangų.

Jis tai daro beveik kasdien: šventas vietas reikia lankyti dažnai.