Netrukus vėl švęsime vasaros saulėgrįžos šventę, kurią kiekvienas vadiname pagal savo santykį su tautos tradicijomis – Rasomis, Joninėmis. Net jei atrodo, kad šios šventės banalios ir kartojasi metų metais, fotomenininkas Vytautas Daraškevičius sako "ne". Rasų (Joninių) šventę jis įamžina nuo sovietmečio iki šių dienų.

Pakerėjo Kernavės Rasos

Fotografuodamas lietuvių kalendorines šventes ir folkloro renginius, V.Daraškevičius pelnė aukštų įvertinimų įvairiuose tarptautiniuose fotografijos konkursuose. Kauniečiams dabar atsirado gera proga Kauno tautinės kultūros centre pamatyti šio fotomenininko darbų parodą – V.Daraškevičius pateikė kelias dešimtis nuotraukų, kuriose užfiksuotos beveik keturis dešimtmečius fotografuotos Rasų šventės.

Ypatingo parodos lankytojų dėmesio, žinoma, sulauks pirmosios, sovietmečiu švęstos Rasos Kernavėje, iš kur kraštotyrininkų, kultūros žmonių, inteligentų iniciatyva pasklido po visą Lietuvą su saulėgrįžos laužais, dainomis ir apeigomis.

Nors, metams bėgant, šią šventę jam teko švęsti įvairiose Lietuvos vietose, bet ypatingą nuotaika išsiskiria Rasos Kernavėje – kur mistika dvelkiantys piliakalniai ir Pajautos slėnis.

Per beveik 40 metų V.Daraškevičius sukaupė ne vieną tūkstantį kadrų, iš kurių galima atkurti Rasų apeigas nuo pasirengimo šventei, besileidžiančios saulės palydėjimo ir patekančios sutikimo.

Užaugo kelios kartos

Sklaidant V.Daraškevičiaus albumą "Trumpiausios nakties paslaptis" lyg filmo juostoje bėga seniai vykusios Rasų šventės, jų smulkmenos, dalyvių veidai, paryškinantys laiko tėkmę.

"Rasose užaugo ne viena vaikų karta. Mano vaikai – taip pat. Štai mano jau suaugusi jauniausioji dukra Rugilė atmena Rasas nuo vaikystės, iš kurios iki šių dienų atsinešė ir tebeneša su savimi tą stebuklingą gamtos misteriją, išgyventą prie laužų, vandens, kvepiančios rasotos žolės, dainose", – kalbėjo menininkas, žvelgdamas į pirmosiose šventėse dalyvavusių vaikų nuotraukas – tie patys dalyviai po keliolikos metų atkakdavo į Rasas jau poromis, o vėliau – su vaikais ir net anūkais.

Atkūrė J.Trinkūnas

Ką menininkas ryškiausiai prisimena iš pirmųjų Rasų švenčių? Kas jas organizavo, nekreipdamas dėmesio į sovietinės valdžios, vadinusios šventę nacionalistiniu sambūriu, įvairius trukdymus?

Sovietmečiu vasaros saulėgrįžos šventės atkūrimui vadovavo Vilniaus universitete veikusios Indijos bičiulių draugijos narys Jonas Trinkūnas, 1967 m. pakvietęs bendraminčius į Kernavę švęsti magiškąsias Rasas. Tai teigiama ir V.Daraškevičiaus albume "Trumpiausios nakties paslaptis", parodos Kaune proga pristatytame visuomenei.

"Prie Rasų lopšio sovietmečiu stovėjo žinomi žmonės: Antanas Andriuškevičius, Antanas Danielius, Vacys Bagdonavičius, keli senosios kartos inteligentai. Dainas vedė Veronika Janulevičiūtė-Povilionienė, Marytė Razmukaitė, Audronė Jakulienė, o Eugenija Šimkūnaitė būrė su žolynais. Vėliau Rasose dalyvavo Kęstutis Labanauskas, Birutė Burauskaitė ir daugelis kitų ano meto šviesuolių", – sklaidydamas savo albumo puslapius vardijo V.Daraškevičius.

V.Daraškevičius pirmą kartą nuvyko į Rasas 1970 m. – tai buvo jau ketvirtoji šventė Kernavėje. Netrukus ši istorinę lietuvių atmintį ir savimonę žadinanti šventė paplito po įvairius Lietuvos regionus. Beje, 1989 m. kauniečiai Paulius Martinaitis, Albinas Ivaškevičius ir daugybė kitų surengė Rasų šventę Skarbuose, netoli Vievio. Tais pačiais metais įspūdingos Rasos surengtos ir Kaune, Santakoje.

Sovietmečio barjerai

Fotografas prisimena, kad sovietmečiu į Rasas susirinkę žmonės žinojo, kad yra sekami, tačiau didelių nemalonumų buvo išvengta, juolab kad tuometė valdžia šią šventę, pavadintą Joninėmis, buvo pavertusi tarybinio jaunimo diena ir nesaikingu girtavimu.

Beje, valdžia mėgino įvairiais būdais trukdyti žmonėms rinktis į Kernavę, teigdama, neva per šventę išmindomi piliakalniai ir kaimynystėje įsikūrusio kolūkio laukai. Kartais "sugesdavo" visi į Kernavę kursavę autobusai.

Valdžios spaudimas dar labiau sustiprėjo po Romo Kalantos susideginimo 1972-aisiais. Kraštotyros sąjūdžio aktyvistai buvo tardomi, prarasdavo darbą ir galimybę daryti karjerą, tačiau valdžios pastangos buvo bergždžios.

Atgavus nepriklausomybę, Rasas imta švęsti plačiai ir laisvai, tačiau patriotinis sąjūdis pamažu blėso. Tik 2005-aisiais Rasos (Joninės) tapo šventine diena, kurią daug kas švenčia taip, kaip supranta, tačiau yra daugybė lietuvių, švenčiančių pagal senąsias tradicijas. Tokiems priklauso ir V.Daraškevičius, kuris šiemet Rasas ketina švęsti dviejose vietose: Vilniuje, Verkių parke, ir kurioje nors kitoje Lietuvos vietoje, kurioje dar nėra buvęs.

Kas? V.Daraškevičiaus fotografijų paroda.

Kur? Kauno tautinės kultūros centre (A.Jakšto g. 4).

Kada? Iki birželio 28 d.