J. Beniuškevičienė: taškavimas man padėjo užsimiršti ir sveikti

– Ir iš tiesų... Juk niekas neatšaukė mumyse noro būti optimistais ar bent jau optimistiška gaida pradėti mūsų pokalbį. Tai, sakote, visos mūsų svajonės, bundant gamtai, artėjant pavasariui, išsipildys?

– Aišku, kad bus gerai. Ir nors jaučiu, kad toji mano kūrybinė mūza vis dar miega giliu karantino žiemos miegu, bet stengiuosi nenuleisti rankų ir, žinoma, taškuoti. Tam nereikia jokių ypatingų stimulų ar įkvėpimų. Kartais tiesiog užtenka pasivaikščioti po gamtą. Pamatai kažkokią įdomią sniegu dekoruotą šaką... Kyla noras imti ir nutaškuoti ją ant popieriaus.

Taškuoju, bandau kažką naujo, keliu į feisbuką – kol kas tai vienintelė erdvė, kur galiu eksponuoti savo darbus. Mane įkvepia žmonių komentarai. Jei kažkas parašo: "Kaip norėčiau tavo paveikslą pasikabinti savo namuose", didesnio padrąsinimo, motyvacijos ir negali būti.

– Kuriate nuostabiausius paveikslus, naudodama išskirtinę akrilinių dažų ir taškavimo techniką. Jūsų menas primena sielą raminančias mandalas, bet ir reikalaujančias preciziško tikslumo, detalių simetrijos?

Kol žmogui gerai, kam jam kažką keisti savo gyvenime? Kai mūsų šeimoje atsitiko nelaimė, skausmas iškrapštė iš mūsų šį tą daugiau: aš ėmiau taškuoti, dukra – fotografuoti, filmuoti.

– Visiems kartoju, kad esu savamokslė ir mano tiesioginis darbas – mokesčių administravimas valstybinėje įstaigoje – visai nesusijęs su menais. Bet turbūt iš ten atsinešiau tą tikslumą (juokiasi). O pirmąjį tašką ant kartono uždėjau tada, kai buvau gilioje emocinėje duobėje ir bandžiau ieškoti būdų, kaip sau padėti.

– Dukra Vaineta fotografuoja, filmuoja mamos darbus, administruoja jūsų "Dedu tašką" feisbuko puslapį. Gal būna akimirkų, kai sėdate ir taškuojate trise – jūs, dukra Vaineta, sūnus Merkelis?

– Vaineta dirba informacinių technologijų srityje. Aš jau 29-erius metus draugauju su skaičiukais. Dabar atrodo juokinga, bet dailė dar nuo mokyklos laikų buvo pati nemėgstamiausia mano pamoka, kaip ir kūno kultūra. Tą dažnai sakau ir moterims, kurios dar iki karantino ateidavo pas mane į studiją piešti. Bet tiek man, tiek Vainetai, matyt, tie skaudūs išgyvenimai buvo lūžis, kai abi išlaisvinome savo kūrybines galias, patyrėme tam tikrą transformaciją. Juk džiaugsmas – ne toks kūrybingas... Kol žmogui gerai, kam jam kažką keisti savo gyvenime? Kai mūsų šeimoje atsitiko nelaimė, skausmas iškrapštė iš mūsų šį tą daugiau: aš ėmiau taškuoti, dukra – fotografuoti, filmuoti.

– Kalbate mįslėmis... Ar galėčiau paklausti, kokią nelaimę turite omenyje?

– Dažnai tenka girdėti, kad pragyvenus santuokoje 23-ejus metus meilės nėra. Sutinku. Taip, meilės nėra. Yra kur kas daugiau. Žmonės tampa vienas kito gyvenimu.

Vidmantas buvo nuostabus vyras, tėvas. Dvejus metus bandėme kovoti su onkologine liga, deja… Greitai bus šešeri metai, kai pralaimėjome. Ilgą laiką jis pats vaikščiojo pas gydytojus, bandė mus, namiškius, giminaičius, apsaugoti nuo tos žinios. Dirbo kaip visada. Komandiruotes derino prie chemoterapijos. Po operacijos – sepsinis šokas, ir vyras paniro į komą. Pasiėmiau iš ligoninės, nes gydytojai sakė, kad viskas, nieko daugiau negalima padaryti. Ir tada aš jiems išrėžiau (ir iš kur pas mane atsirado tiek drąsos?): "Galbūt jūsų ligų istorijose to nebuvo, bet mano vyras dar pakils!"

Ir pakilo. Išėjo į darbą. Dar spėjo mums nupirkti mūsų svajonių sodą – tokį nediduką prie Kauno marių. Vis prašydavau jo ten dirbti palengva, neskubant, o jis man atšaudavo, kad nebėra laiko, kad gali nebespėti. Dar daug ko mudu nespėjome, ką buvom suplanavę…

Ypatumas: J.Beniuškevičienės darbus jungia mandalos stilistika, subtilūs spalvų deriniai, preciziška atlikimo technika. Vainetos Ben nuotr.

– Sakoma, kad laikas gydo žaizdas.

– Gydo ne laikas, o šalia esantys žmonės. Dar labiau – mėgstama veikla, į kurią įsitrauki ir kuria užsiimdamas gali užsimiršti. Kaip šioje istorijoje padėjau savo pirmąjį tašką? Sykį už akių užkliuvo aborigenų menas – toks spalvingas chaotiškas taškavimas.

Po vyro netekties, bandydama ištverti tas ilgas nemigo naktis, kupinas kankinančių minčių ir savigraužos, ėmiau taškuoti. Iš pradžių bet ką ir bet kaip. Be jokių taisyklių. Paskui ėmiau ieškoti informacijos, kaip tai daryti profesionaliau. Ieškojau Lietuvoje žmogaus, kuris mane pamokytų tai daryti. Deja, tokio neradau. Beliko tik taškuoti, taškuoti ir taškuoti...

Iš to padriko taškavimo ilgainiui pradėjo ryškėti kažkokie vaizdai, formuotis paveikslai. Namiškiai, matydami, kaip tai mane veikia į gerąją pusę, ėmė skatinti nesustoti. Ir pati pajutau, kad nejučia atsirado noras gyventi. Ryte, vos pabudusi, dar su naktiniais lėkdavau į kitą kambarį žiūrėti vakar pradėto paveikslo. Taškavimas man padėjo užsimiršti ir sveikti. Tol taškavau, kol išsitaškavau...

– O jau kai išsitaškavote, nusprendėte pagelbėti ir kitoms moterims atrasti ramybę ir mėgstamą veiklą?

– Po vyro mirties nepakilau iš lovos dar kokius tris mėnesius. Ačiū Dievui, šalia manęs buvo tėtis (irgi našlys, mamos jau seniai nebeturiu). Jis pas mane gyveno, vaikus žiūrėjo, į sodą vežiojo. Kol po pusantrų metų onkologija ir jį pasiglemžė. Tai buvo dar vienas labai didelis smūgis, bet aš jau turėjau savo taškavimą...

Studijos "Dedu tašką" tikrai nebūčiau įkūrusi, jeigu nebūčiau pradėjusi gauti laiškų su prašymais išmokyti moteris šio meno. O feisbuko puslapį sukūriau vaikų paskatinta. Dukra net apsiėmė jį administruoti. Kai pamačiau, jog žmonėms patinka mano taškavimas, atsirado motyvacija. Ėmė augti sparnai... Tiesa, pradžioje maniau, kad draugai "laikina" tą mano puslapį tik norėdami palaikyti mane moraliai (juk žinojo, kokia nelaimė nutiko). O kai tą paskyrą pradėjo sekti tūkstančiai žmonių, galutinai savimi patikėjau.

Mūsų susitikimai su moterimis turėdavo ne tik meniškąją misiją kažką gražaus nutaškuoti, bet ir tą žmogiškąją – išsikalbėti, pasidalyti rūpesčiais.

Užtai kai vieną dieną man paskambino iš Zyplių dvaro ir paprašė, kad surengčiau ten savo darbų parodą, ir visai pradžiugau. Ėmiau mąstyti: na, argi mane kviestų rengti parodos, jei tas mano menas būtų visiška nesąmonė?! Štai taip, labai po truputį, ėmiau kurti didesnius planus ir ieškoti patalpų naujai savo laisvalaikio veiklai.

– Taškavimą vadinate neigiamų emocijų neutralizavimo technika, prieinama kiekvienam...

– Taip, nes iš pradžių tai nebuvo kūryba dėl meno. Tai buvo savigyda. O kai pradėjau gilintis labiau, supratau, kad mūsų močiutės irgi panašiai taškavo, tarkim, ant velykinių kiaušinių. Ir kad tai yra labai senas, tik nepelnytai pamirštas menas, galintis atstoti gydomąją terapiją. Juk ir mūsų susitikimai su moterimis turėdavo ne tik meniškąją misiją kažką gražaus nutaškuoti, bet ir tą žmogiškąją – išsikalbėti, pasidalyti rūpesčiais. O jei dar atsirasdavo likimo draugių, susidūrusių su artimų žmonių onkologinėmis ligomis. Šitų susitikimų reikėjo ne tik joms, bet ir man. Ach, kaip dabar man jų trūksta...

– Daug kas jus vadina taškavimo technikos pradininke Lietuvoje? O ką manote jūs pati?

– Oi, ką jūs... Tikrai nedrįstu savęs taip vadinti. Juk nesu dailininkė. Nors mokiniai išties pajuokauja, kad, be manęs, kitos tokios nėra. Ir aš savo metu, kai ieškojau pagalbos, tokio žmogaus Lietuvoje neradau. Gal ir tikrai esu savotiška šios technikos pradininkė Lietuvoje? Juk ir mokinių nemažai turiu – arti 1 000.

– O kaip galėtumėte apibūdinti savo mokines? Ar tai meno mėgėjos, o gal tiesiog moterys, kurioms, kaip ir jums kadaise, reikalinga psichologinė pagalba?

– Visokių tų moterų į studiją iki karantino ateidavo. Stebėdavau ir žavėdavausi, kokios jos skirtingos. Viena, būdavo, taip subtiliai, tvarkingai, pedantiškai dėlioja tuos taškelius ant kartono lapo, o kita žiū – išsitepliojusi iki ausų, iki alkūnių paskendusi tame taškavime, tiesiog trykšte trykšta laisve. Gera žiūrėti į žmones su atvira širdimi menui. Su daugeliu jų ir šiandien susirašome, palaikome ryšį, draugaujame.

– Jūsų paveiksluose vyrauja griežta dermė, tvarka, simetrija, harmonija... O jei aš be galo chaotiška asmenybė ir noriu taškuoti, bet bijau, kad man tai nepavyks?

– Svarbu išdrįsti padėti pirmąjį tašką. O paskui jau jie liejasi laisvai... Aš ir pati bandau po truputėlį atsisakyti tos simetrijos. Per karantiną pradėjau eksperimentuoti, pereiti prie abstrakcijų. Noriu parodyti savo mokinėms kažką naujo, todėl pirmiausia pati turiu atmušti rankelę (juokiasi).

Kažkada perskaičiau žodžius, kad net ir dailininkas ant baltos drobės negali tapyti baltai. Kadangi nesu dailininkė, tai per karantiną pabandžiau ant juodo kartono taškuoti juodai. Turėjau slaptą mintį padaryti paveikslą neregiams. Nes pajutau, kad tuos taškelius labai smagu liesti. Norėjau paklausti neregių, o ką jie jaučia, vedžiodami juos pirštais. Susisiekiau su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Kauno miesto filialu, žadėjo paskambinti. Turbūt pamiršo. Bandysiu dar kartą pati jų ieškoti, nes labai jau rūpi šią naują idėją išgryninti.

– Smalsu, kiek trunka nutaškuoti vieną paveikslą ir kas yra tie jūsų mokiniai?

– Kai renkamės studijoje, užtrunkame iki trijų keturių valandų. Jei kuriu namuose, apie laiką negalvoju. Pataškuoju, akys pavargsta ir einu kažko kito daryti.

Iš esmės tai subrendusios, turinčios daugiau laisvo laiko savo pomėgiams moterys. O edukacijas pradėjau rengti iš pradžių vaikams. Nuvažiavau į Kauno Suzuki pradinę mokyklą. Buvau nustebinta, kad savo taškeliais man pavyko sudominti net pačius judriausius. Tuos, kurie sėdėjo vieni suoluose, nes trukdė kitiems (juokiasi). Matytumėte, kaip jie įsitraukė į procesą. Net ir tas, kuris labiausiai purkštavo, kad nieko nedarys.

Krekenavos vaikų globos namuose irgi panašiai buvo. Tik ten susirinko vyresniųjų klasių moksleiviai – jau visai bachūrai... Susirinkę, aišku, pareiškė, kad jų tai nedomina. "O jei pamėgintumėte nutaškuoti kažką labai vyriško, pavyzdžiui, mašinos logotipą?" – bandžiau gudrauti, juos sudominti, ir man pavyko.

– Skelbiant vieną karantiną po kito beveik nebeliko gyvo bendravimo. Visos lig tol buvusios žmonių veiklos persikėlė į jų namus. Ar planuojate vesti nuotolines taškavimo pamokas?

– Oi, ne. Šita veikla man yra brangi dėl gyvo, šilto, žmogiško bendravimo. Moterys, atėjusios taškuoti, dažnai klausia, nuo ko aš pradėjau. Tenka joms papasakoti savo istoriją... O tada ir jos atsiveria man. Po užsiėmimo sulaukiu žinučių: "Ir man teko tai išgyventi…" Aš tiesiog matau, kaip moterims reikia išsipasakoti, išsikalbėti, o lengviausia joms tai daryti žmogui, kuris tą patį patyrė, išjautė. Patikėkite, žodžiai "viskas bus gerai" nepadeda. Daug labiau veikia ta bendra patirtis – tai, ką joms ir man panašaus teko ištverti. Pamokos onlaine? Ačiū, nenoriu – tai netikra, negyva.

– Minėjote, kad šiuo metu visi jūsų darbai laukia karantino pabaigos Zyplių dvare, o kur keliaus toliau? Gal jau turite jiems gerbėjų, pirkėjų?

– Dažnai sulaukiu mesendžerio žinučių, kur žmonės klausia, ar parduodu savo paveikslus. Taip, keletą esu pardavusi, tačiau, jei atvirai, neturiu tikslo tai daryti. Nes įvertinti savo darbą labai sunku. Tikrosios jo kainos (kiek į jį įdėjai laiko, fantazijos, meilės, šilumos) juk niekada neišdrįsi pasakyti žmogui – neapsivers liežuvis. Užtai man labiau patinka organizuoti parodas ir taip savo paveikslus rodyti žmonėms. Nes jiems tai įdomu. Dažnas tuos iškilius taškelius jie palaiko net karoliukais (juokiasi). Pavasariop ketinu savo darbus eksponuoti Birštono "Kurhauze". Kai tik sienos tarp savivaldybių atsidarys – prašom apsilankyti.