I. Malinauskienė: lėlės padeda man svajoti

Vilnietė interjero lėlių kūrėja Ieva Malinauskienė net kalbėdama telefonu nepaleidžia siuvinio iš rankų. "Spėkite, ką aš dabar darau? – smagiai nusiteikusi klausia darbšti moteris. – Ogi kemšu savo apsikabinimų zuikį: rankos niekaip neįpranta būti be darbo..."

Siuvėja – nuo vaikystės

Ieva nenori skambių pristatymų, pavadinimų, vizitinių kortelių. Ji sako, kad interjerinių lėlių, apsikabinimo žaislų siuvimas yra jos pomėgis – iš to nepragyvena.

Barbė devyndarbė buvo nuo mažens. "Pamenu save kokių ketverių, mezgančią su virbalais. Apmegzdavau visas savo lėles – tiek daug drabužėlių jos turėjo", – moteris keliauja prisiminimais į vaikystę, kai gimė svajonė tapti drabužių modeliuotoja.

Deja, jai nebuvo lemta išsipildyti. Baigusi devynias klases, iš Vilniaus išvyko mokytis į Kauną. Įgijusi keramikės amatą profesinėje mokykloje, Ieva sugrįžo į sostinę tęsti mokslų – baigė dailės ir darbų specialybę. Šiandien Ieva veda keramikos užsiėmimus vaikams viename Vilniaus darželyje.

Kai jau laikiau rankose pirmą savo pasiūtą kūdikį – tarsi susirgau tų lėlių kūrimo liga. Iš pradžių net negalėdavau miegoti. Būdavo, nusnūstu porą valandų ir jau lekiu į darbo kambarį.

"Visais studijų metais svajojau apie drabužių dizainą, tačiau aplinkybės nulėmė, kad ir Vilniaus dailės akademijos baigimo diplome įrašyta keramikės specialybė", – nepriekaištauja dėl likimo vingių Ieva.

Tiesa, grįžusi iš Kauno, ji nenuleido rankų – pradėjo siūti kitiems, bet nepanoro būti tiesiog siuvėja. "Ir dabar, jei reikia, pasiuvu sau, draugėms, bet ir tiek. Man nėra malonu tos didelės "paklodės" – labiau mėgstu rankdarbius ir pasikrapštyti prie jų", – juokiasi Ieva.

Pirmasis kūrinys – sūnui

Nors vyras Darius ir palaiko Ievos aistrą siūti, bet kartais ir jam trūksta kantrybė matant, kaip žmonai sunku laviruoti tarp pedantiškos tvarkos, kurią norėtų palaikyti, ir stirtų audinių atraižų, naudojamų kūrybai.

"Vien dėl šito mano hobio teko kraustytis į didesnį būstą – nebesutilpau į senąjį su visais savo rankdarbių turtais", – juokiasi kūrėja, pirmąją personalizuotą lėlytę pasiuvusi savo sūnui Nojui.

Dabar jam trylika, ir paauglys, anot mamos, yra didysis jos darbų kritikas ir vertintojas. Ieva džiaugiasi, kad vaikinas turi puikų skonį, tad ji gali drąsiai pasikliauti dar viena svaria nuomone – pavyko kūrinys ar nelabai.

"Kai prieš kokius penkerius metus siuvau lėlę Nojui, tiksliai žinojau visas detales, kurios įamžintų mano vaiko išvaizdą, charakterį, drabužius. Teko net jo mėgstamiausius išaugtus marškinėlius sukarpyti, derinant aprangos komplektą", – prisimena Ieva, dabar savo lėlytėms ne tik siuvanti, bet ir mezganti įvairius aksesuarus – kepurėles, šalikėlius.

Startas: pirmąją personalizuotą lėlę I.Malinauskienė pasiuvo savo sūnui Nojui.

Pirmosios lėlės gaminimas taip įtraukė, kad nuo tos akimirkos Ieva nė dienos nepraleidžia be lėlių. Jos – tarsi mažesnės, geriausios žmogaus versijos.

"Pradėjusi siūti lėles interjerui, norėjau kurti jas lyg mažas žmonių kopijas, atskleisti jų būdą, išvaizdos ypatumus, netgi mėgstamą rengimosi stilių. Realizuojant tokią idėją tenka ir vąšelį į rankas paimti, ir kitų menininkų pagalbos paprašyti. Viena mano draugė iš Vokietijos neria smulkius, į lėlytės glėbį telpančių žaisliukų gaminimą, kita velia veltinukus. Kartais tenka ieškoti ir profesionalo, kuris inicialus galėtų gražiai išsiuvinėti. Viską daryti pati tikrai nespėčiau ir nesugebėčiau", – tikina Ieva.

Primena tildas

Lėlyčių kūrimo technikos ji irgi neišradinėjo tarsi naujo dviračio. "Tokio tipo lėlių su nupieštomis akytėmis ir be jokios išraiškos veide galite nesunkiai rasti internete. Kodėl nėra šypsenos? Todėl, kad ir žmogui ne visuomet norisi šypsotis. Galbūt visąlaik besišypsantis lėlės veidukas ilgainiui imtų erzinti? O dabar, kai žiūri į jį tuščią, gali pats įsivaizduoti kokią tik nori emociją – linksmą, liūdną, piktą, svajingą", – svarsto lėlių kūrėja.

Kita vertus, Ievai atrodo, kad net ir neturėdamos aiškiai nupieštų veido bruožų jos kurtos lėlės vis tiek turi savo charakterius. Sutinka, kad jos lėlės veikiau primena japonų animacijos herojes nei lietuvaites su rugiagėlių mėlynumo akimis ir lininiais plaukais.

"Bet juk to ir nesiekiu. Daug kas sako, kad jos panašios į lėles tildas. Galbūt... Galbūt mano lėlės su tildomis turi keletą bendrų bruožų. Vienas iš jų – tie maži taškeliai akyse ir žaismingas raudonis, švytintis ant skruostų. Dažniausiai tildos yra gaminamos iš natūralių medžiagų – lino, drobės, medvilnės ar vilnos. Tai gali būti bet koks gyvūnėlis – ne tik lėlė. Tuos  žaislus galima siūti rankomis arba siuvimo mašina – žiūrint, kas kokius įgūdžius turi", – pasakoja Ieva, raginanti pasigilinti į norvegų dailininkės Toni Finnanger lėlių istoriją. Tai jos kūriniai davė vardą greitai išpopuliarėjusiam visame pasaulyje tildų žaisliukų hobiui.

Iki šiol seilė varva

Ieva prisipažįsta, kad lėlyčių gaminimo pradžia nebuvo lengva. Ji pirko ir išklausė internetu daug siuvimo pamokų, pati darėsi lekalus – taigi, prieš pasiūdama pirmąją savo lėlę, investavo į tai labai daug darbo, laiko ir pastangų.

"O kai jau laikiau rankose pirmąjį savo pasiūtą kūdikį – tarsi susirgau tų lėlių kūrimo liga. Iš pradžių net negalėdavau miegoti. Būdavo, nusnūstu porą valandų ir jau lekiu į darbo kambarį. Panašiai elgiuosi iki šiol: nuo to siuvimo vis dar seilė varva, adrenalinas kraują kaitina... Vis dar nepasisotinusi jaučiuosi. Lėlės padeda man svajoti", – sako Ieva, dėl karantino negalinti vesti keramikos pamokėlių, užtat turinti į valias laiko siuviniams.

Kartais draugės, užbėgusios pas Ievą į svečius, prašo parduoti lėlytę ar zuikutį, nes eina į svečius ir labai reikia dovanos. "Negaliu, – sako I.Malinauskienė, – nes niekada laisvų žaislų neturiu. Neturiu ir laiko, kad pasiūčiau kokią lėlytę sau", – apgailestauja ji, sakanti, kad vienintelė lėlė, esanti jos namuose, tai lėlė-berniukas, kadaise kurta sūnui.

Paklausta, kodėl nesamdanti talkininkų, moteris tikina, kad tai ne verslas, o malonumas. "Ilgakojų zuikių, lapių detalių sukirpti, susiūti galima ir daugiau. Tą padaryti galėčiau pavesti ir kitam žmogui. Bet juk personalizuotos interjero lėlės – visai kas kita. Įsivaizduokite, ar koks dailininkas ryžtųsi duoti kažkam nutapyti už save paveikslą jo stiliumi? Turbūt ne... Todėl ir aš prie individualių lėlių kūrimo dirbu viena. Įdomu, kad net gaminant tokią pačią lėlę (pagal jau turimą iš anksčiau šabloną) dažnai rezultatas vis kitoks – juk tai rankų darbas!" – prisipažįsta Ieva, kurianti įvairaus tipo lėles interjerui – tiek individualizuotas pagal konkretų žmogų, tiek ir pačios sumanytas.

Kopijos: Ievos kuriamos individualizuotos lėlės – tarsi konkrečių žmonių mažesnis atvaizdas.

Gimsta galvoje

Kaip gimsta individualizuotos lėlytės? "Pirmiausia aš noriu matyti to žmogaus atvaizdą, paprašau atsiųsti nuotrauką. Tuomet labai ilgai kalbamės. Kartais pati imu nesmagiai jaustis kalbėdama su žmogumi, nes atrodo, kad per giliai lendu su savo klausimais į jo asmeninę erdvę. Bet juk vėliau visai tai turėsiu sudėti į lėlės charakterį! Todėl kuo daugiau informacijos, įdomių detalių – tuo įdomesnė, tikresnė bus lėlė", – atskleidžia sėkmės paslaptį.

Ieva sako, kad lėlę-žmogų iš pradžių turi išnešioti savo širdyje ir tikrai nepuola po aptarimo jau kitą dieną jos gaminti. Kita vertus, kūrėjos atsakymas gali būti ir neigiamas.

"Kartais atsisakau, nes iš karto matau, kad dėl vienokių ar kitokių priežasčių personalizuotos lėlės sukurti man nepavyks. Bet jei jau apsiimu kurti – mažiausiai porą mėnesių nešiojuosi, gimdau ją savo galvoje, dėliojuosi tos lėlytės vaizdą mintyse iki menkiausių smulkmenų ir, tik viską savyje išgryninusi, imuosi ją gaminti fiziškai: pradedu ieškoti medžiagų, siųstis jas iš užsienio."

Mano laputės, zuikučiai tapo tokie minkšti, švelnūs, malonūs prisiliesti, kad vėliau ir pavadinau juos prisilietimų žaislais – paslapčių, sapnų saugotojais.

Deja, pandemija, karantinai atsiliepė ir jos individualizuotų lėlyčių kūrimui. "Laikinai tų vienetinių nebedarau: nėra galimybės operatyviai gauti reikalingų medžiagų, detalių. Gaminu tik tokias, kurioms žaliavos turiu namuose", – paaiškina Ieva.

Nuo tada, kai ėmė kurti lėlytes pagal žmonių nuotraukas, šiam hobiui teko sugalvoti ir pavadinimą. Puikiai pritiko "MiniMe" – sumažintas aš.

Apsikabinimų žaislai

Įdomaus hobio savininkė prisipažįsta, kad tokia kūrybos specifika išties labai sudėtinga – užima daug laiko, energijos, išlaidų.

"Kartais, ieškodama savo lėlytei tinkamo audinio suknelei, praleidžiu besiblaškydama po Vilnių visą dieną, bet nieko negaliu su savimi padaryti: toji aistra mane stipriai užvaldžiusi... Visai kas kita – ilgarankiai, ilgakojai zuikiai, lapės, pelytės. Tai nėra suasmeninti žaislai. Jie siuvami pagal tas pačias iškarpas – skiriasi tik audinys ir jo spalvos. Pastaruoju  metu labai pamėgau švelnų veliūrą", – pasakoja Ieva, pati sugalvojusi jiems taiklų apibūdinimą – apsikabinimų žaislai.

Beveik pusmetrio aukščio zuikiai – ne šiaip laukiniai padarai iš laukinio miško, bet sertifikuoti, turintys specialius pažymėjimus žaislai, tinkantys vaikučiams nuo pat gimimo. Juos siuvant nenaudojama jokia sintetika – tik švelnus medvilnės veliūras.

Ieva nenori prisiimti visų laurų sau. "Panaršę po internetą tikrai rasite panašių ilgaausių. Betgi tobulinau savuosius žaislus, pradėjau siūti iš veliūro, atidirbau iki mažiausių siūlelių. Mano laputės, zuikučiai tapo tokie minkšti, švelnūs, malonūs prisiliesti, kad vėliau ir pavadinau juos prisilietimų žaislais – paslapčių, sapnų saugotojais", – aiškina Ieva, ir gyvenime vadinanti save didele pedante, krapštuke, nenurimstančia tol, kol siuvinys iki smulkmenų neatitinka jos aukštų kriterijų.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Viskas

Viskas  portretas
Labai gražu, šaunuolė
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių