H. Orakauskas: mane mažiau domina skulptūra, o daugiau – gyvenimas

Svarbiausia – prasmė

Dailininko, gimusio Utenos rajone, Vyžuonų miestelyje, darbų galima pamatyti Kupiškyje, Šiauliuose, Utenoje, Zarasuose, Anykščiuose, Pasvalyje, Vilniuje. Gimtosiose Vyžuonose menininkas, be kitų darbų, sukūręs medžio ir metalo skulptūrų ansamblį, skirtą pagerbti iš Vyžuonų kilusių rašytojų Antano Masionio ir Broniaus Radzevičiaus atminimą.

Kernavėje, kur šiuo metu gyvena menininkas, veikia nuolatinė jo kūrybos galerija-studija "Šulinys" – čia eksponuojami jo mažosios plastikos darbai, kurie, kaip pats Henrikas sako, gali su tavim keliauti vos ne lagamine.

Tačiau daugumą atvykusiųjų į Kernavę pasukti link galerijos suvilioja aplink ją įkurdintos įspūdingos skulptūros. Iš pirmo žvilgsnio lyg ir pramogai sukurti kūriniai, įsižiūrėjus tokie nebeatrodo – visi jie atspindi kur kas gilesnes mintis.

Satyra nėra gyvenimas – satyra yra tik požiūris, žvilgsnis.

"Kur gyveni, ten išgyveni savotišką kūrybos periodą, – konstatuoja menininkas ir atskleidžia savo kūrybos viziją. – Tai, kiek tuo momentu esi pribrendęs, kiek valdai medžiagą, kiek turi patirties, žinių, noro ir sveikatos, suponuoja ir tą kūrybos apimtį, galimybes, prasmių aiškinimą. Svarbiausia – prasmių aiškinimą. Nes mano tikslas – kuo mažiau kalbėti, neformuluoti kažkokių meno idėjų. Tai jau praeitas etapas. Dabar aš savo gyvenime akcentuoju rankų terapiją, kai pats gali kažką sukurti ir kurdamas aiškintis sau įdomias temas. Skulptūros suteikia galimybę tą daryti. Jų kūrimas yra sunkus fizinis darbas, bet negali tik jo atlikti – vidus prašo, kad būtų kažkas daugiau. Tad tenka mąstyti. Galima sakyti taip: mane mažiau domina skulptūra, o daugiau – gyvenimas. Skulptūra – tik kaip elementas, kaip trijų matmenų objektas."

H.Orakauskas nesistengia pataikauti plačiajai visuomenei. Anot jo, menininkas turi daryti tai, kas jam svarbu. Jeigu tave domina dekoratyviniai dalykai, tokie, kad tik išgyventum, – apsiriboji. O jeigu domina gilesni dalykai, tada prasideda rimtas darbas. Skulptorius teigia ieškantis tokių metaforų, kad meno kūrinys būtų motyvacija – ne vien kažkas dekoratyvaus.

Atsakymai – per meną

73-ečius metus einančio H.Orakausko kūryboje būta visokių periodų. Tam tikru metu aktualūs tie darbai, kuriuos dirbi. Jais gyveni, nes negali būti abejingas aplinkai – pasauliui, tautai, giminei, gamtai. Ir darbuose tas neišvengiamai atsispindi. Pagal sukurtus darbus galima prisiminti, koks buvo laikotarpis gyvenime.

"Dalį savo gyvenimo kūriau satyrinės plastikos, o dalį – daugiau filosofinės pakraipos darbus. Satyra nėra gyvenimas – satyra yra tik požiūris, žvilgsnis. Bet su metais pradedi gilintis į rimtesnius dalykus. Taip atsitinka dėl gilaus mąstymo, gyvenimo patyrimo. Iš pradžių viskas atrodo taip lengva, o kuo toliau giliniesi, tuo sunkiau išsiaiškinti", – sako H.Orakauskas.

Vaikams: "Šiaip jau esu skulptorius, tačiau kai matau, kad galiu suteikti vaikams kažkokį malonumą per pažinimą – kodėl gi ne?" – sako savo Varliną rodydamas menininkas.

Kūrėjas bando jį dominančius klausimus spręsti per meninę formą, per meninę idėjos materializaciją ir mano, kad kaip jam aktualios tam tikros temos, taip jos aktualios ir kitiems.

Anot H.Orakausko, visi mes esame informaciniame burbule –  visuomenė, sociumas, žmonija, kultūra. Mes puikiai žinome, jaučiame informacinio burbulo ribas. Ir kiekvienas turime savo pažinimo ribas. Per religiją, per menus, per mokslą, per kultūrą susikuriame saugumo ratą, savotišką saugumo sieną. Tam tos žinios ir yra. Jeigu kažką žinai, jau turi ginklą, kad galėtum jaustis santykinai saugus tame informaciniame burbule. Jeigu tu nieko nežinai apie moralės įsipareigojimus, tada tu – abstrakcija, ne žmogus, o kažkoks gamtos gaivalas. Tad žinoti, ieškoti vis giliau – neišvengiamai svarbu žmogui, ypač kūrėjui.

Šiandienos realybė

Naujausias, jau daugiau nei pusmetį kuriamas skulptoriaus darbas –  sukultūrintas vyras, o gal tiesiog XXI a. žmogus. Vyro stovėsena – labai netvirta. Jis yra blaškomas, jo tapatybę atrasti nėra taip paprasta, todėl jis ažūrinis. Tarsi yra, tarsi nėra. Vyro funkcija lyg ir reikšminga, bet kartu jis peršviečiamas. Viduje, žinoma, bus kompiuterizuotas. Pranyksta biologija ir ateina kibernetika į vyro kūną.

"Atitikmeniu ėmiau Dovydą. Kas buvo Dovydas? Grakštus jaunuolis, protingas ir drąsus, kuris nugalėjo Galijotą. Bet aš noriu parodyti šiandieninį Dovydą. Tais laikais Dovydas buvo gynėjas – šeimos ar tautos. Jis turėjo svaidyklę, bet savo kūriniui aš įduodu ietį. Ji bus su antgaliu, kaip turi būti. Tačiau, kadangi vyro misija pasikeitė, virš galvos bus primontuotas lietsargis, nes jį patį reikia saugoti", – su dar nebaigtu kūriniu supažindina skulptorius.

Ir paaiškina: "Man svarbu šiuolaikinio vyro misija, situacija. Mane domina, kur eina mūsų pasaulis, jeigu atėjo toks laikas, kada netgi vyrai viešai svarsto klausimus, kokį apatinį trikotažą jie turi nešioti. Europos liberalizmas leidžia net iki tokio marazmo nusileisti. Arba klausimas – vyras aš ar moteris? Rytą atsibundi ir sprendi klausimą – ar trumpikes man mautis ar liemenėlę segtis? Vyras aš šiandien būsiu ar moteris? Ir dažniausiai ne dėl ligos taip, o iš smalsumo. Taip, yra patologijų, ligos reikšmė yra nuo proamžių, bet daugiausia pastaraisiais metais tai ateina iš miesto kultūros, iš negatyvaus žmogiškojo smalsumo."

Na taip, Tibetas man labai artimas, buvo periodas gyvenime, kai induizmu, budizmu labai domėjausi. 

Tobulas kūrinys

Kelių unikalių menininko skulptūrų ašimi tapo arklas: vienur jo tiesė surišta mazgu, kitur papuošta sparnu, trečiur papildyta angelo figūra. Arklas, anot Henriko, pats savaime yra tobula skulptūra, meno kūrinys, kilnios paskirties susietas su sakralumu. Tačiau 55 metus pragyvenęs jis pradėjo apie tuos įnagius žemės veidui draskyti galvoti kaip menininkas.

"Arklas yra poezija, todėl vienoje skulptūroje jis su sparnu, – sako menininkas. – Kodėl poezija? Kai aš augau, žemės ūkio darbai man buvo svetimi, o mano tėvelis buvo darbštus ir reiklus. Ką aš darydavau, kad nebūtų taip skausminga fizinius darbus dirbti? Aš pavadindavau tą darbą didžiąja raide: aš Pjaunu žolę arba aš Kasu bulves, Ariu dirvą. Pašalindavau tą prozą, kad nebūtų skausminga, nes man netinka tas darbas, ir įvedu poeziją – ji įslenka į mane ir man kur kas lengviau."

Arklą su mazgu jis vadina geriausiu savo darbu – sako tikintis, kad nieko geriau nepadarys. "Tas mazgas – tai ir mano santykis su žeme, su agrarine kultūra. Aš užrišau", – sako skulptorius.

Mazgas, anot H.Orakausko, kaip archetipas pasižymi stiprumu. Tai tarytum įvykis, sukrėtimas, šventė, kurie pertraukia kasdienybę ir įprasmina gyvenimą. Be tokių mazgų gyvenimas taptų viena rutina. Tad ateina laikas, kada tu turi baigti rutiną, užrišti ir persimesti ant kitų bėgių. Kitaip sakant, turi mąstyti apie gyvenimą, apie jo prasmę. Tave tarsi prabudina suvokimas, kad laikas tavo – ne horizontalus be pradžios ir pabaigos, o baigtinis, periodas, atkarpa.

Pagalba: H. Orakausko angelas tik vos vos liečia rankutėmis plūgą, planiruoja, lengvai aria – angelas neturi kančios.

Trečiuoju plūgu aria angelas, tiksliau, sklendžia, vos vos liesdamas jo rankenas, paženklintas vadelių nimbu virš galvos.

"Norėjau padaryti ariantį angelą, nes angelas visada lietuvių tautoje buvo globėjas, tarpininkas tarp žmogaus ir žemės, tarp viešpaties ir artojo. Angelai visur buvo ne tik stebėtojai, bet ir dalyviai. Kaip padaryti? Negi aš statysiu angelą su auksinėmis kojelėmis į dirvą, į purvą? Tada prisiminiau tėvo pamokas. Jis sakė: vaikeli, jeigu ari ar drapavoji ir vadelės tau kliudo – užsimesk ant kaklo ir nekliudys. Tai aš ir padariau. Angelas tik vos vos liečia rankutėmis plūgą, planiruoja, lengvai aria. Angelas neturi kančios. Tad tėvo pamokos man padėjo sumanymą įgyvendinti", – sako skulptorius.

Tiesa, dar teko susidurti su dilema – koks turi būti angelo veidas? Ar gali menininkas jį sukurti? O jeigu Viešpats paklaus: tai ką, vaikine, matei angelą, kad jo veidą iš geležies bandai padaryti? "Aš sakysiu: čia ne angelo veidas – čia kaukė, čia tik mano įsivaizduojamas angelo veido grožio suvokimas. Gal atsikalbėsiu kažkaip..." – svarsto juokaudamas.

Piligrimas – ieškantis

Priešais galeriją ant šulinio atbrailos prisėdęs piligrimas – tarsi H.Orakausko gyvenimo prasmės, tiesų ir žinių paieškų simbolis. Pasak menininko, Kernavėje yra vienas politinis simbolis – Vytautas bažnyčios šventoriuje, yra religinis simbolis – Mozė priešais bažnyčią ir dvasinis simbolis – piligrimas.

"Sako, aš į jį panašus. Na taip, Tibetas man labai artimas, buvo periodas gyvenime, kai induizmu, budizmu labai domėjausi. Bet man svarbiausia, kad piligrimas būtų ne suradęs, o ieškantis. Žmogus, ieškantis dvasinių išgyvenimų", – dėsto H.Orakauskas.

Anot jo, į vieną bažnyčią Vilniuje prieš porą metų buvo atvežta paroda apie piligrimystę. Ten gidai apie piligrimą kalbėjo kaip apie nuodėmių atpirkėją. Skulptoriaus suvokimas kitoks. Jo manymu, žmogus eina, kad patirtų. Žmonės, kurie jaučia kažkokį nepriteklių, nepakankamą žinojimą, nepatyrimą, eidami ieško to patyrimo.

Juk per pusę metų aš galiu sukurti porą nedidelių kūrinių, bet iškerpu laiką iš savo tos vadinamosios rimtos kūrybos ir darau vaikams žaidimą.

Pasak Henriko, semiotikos tėvas Algirdas Greimas yra parašęs traktatą, kurio esmė daugmaž tokia: jeigu žmogus suprojektuoja sau užduotį ir bando ją įvykdyti, jis tikisi, kad patirs tai, ką sugalvojo. Tačiau dažniausiai jis negauna to, ką suplanavo, bet gauna kitką. Pavyzdžiui, atvažiuoja žmonės į Kernavę. Pirmiausia galvoja – gamtos pamatyti, piliakalnių. Tačiau pakeliui užsuka į galeriją ir pradeda klausyti kažkokių keistų menininko samprotavimų. Esmė ta, kad tai, ką patiri ar patirsi, negali būti suprojektuota, kaip ir to patyrimo vertė.

Laikas vaikams

Vienas skulptoriaus užsiėmimų pastaraisiais metais – vesti savo studijoje-galerijoje edukacinius užsiėmimus vaikams, aiškinti jiems, kas yra menas, skulptūra ar tikrosios gyvenimo vertybės.

"Duodu jiems įvairias medžiagas, kad jie paliestų jas, pakaltų mano įrankiais ir pasakytų, kuo skiriasi geležis nuo vario, ar žalvaris nuo aliuminio. Visa tai – labai smagus dalykas, – sako Henrikas. Anot jo, jeigu žmogus tik šneka, tai praėjus penkioms minutėms po pokalbio palieka tik dalis tavo žodžių, o už valandos visiškai užsimiršta, lieka vienas kitas akcentas. Bet jeigu tau prieš akis yra objektas ir tas sukurtas objektas žmogui sukelia klausimų, o jeigu dar autorius prašo suteikti tam kūriniui vardą ar pavadinimą, – išlieka gerokai daugiau ir ilgiau. Žodžiai užsimirš, bet ta materializuota idėja gali įstrigti atmintyje. Skulptūra turi tokį pranašumą."

Dėl to ir kai kurie prie galerijos Kernavėje eksponuojami H.Orakausko darbai skirti vaikams sudominti ir patraukti jų dėmesį – tiek formomis, tiek žodžiais, tiek mintimi.

"Šiaip jau esu skulptorius, tačiau kai matau, kad galiu suteikti vaikams kažkokį malonumą per pažinimą – kodėl gi ne? – svarsto menininkas. –  Dėl to prie skulptūrų daug kur yra tekstai, pavyzdžiui, parašyta: būk dosnus. Mes šnekamės, aiškinamės tas moralines kategorijas. Vaikams įdomu, paskatina juos apie šį tą susimąstyti, ir tai yra man motyvacija. Juk per pusę metų aš galiu sukurti porą nedidelių kūrinių, bet iškerpu laiką iš savo tos vadinamosios rimtos kūrybos ir darau vaikams žaidimą. Man skulptūra, meno kūrinys yra pokalbio kabliukas. O su vaikais būtina kalbėti."

Vertinimas: arklą su mazgu H. Orakauskas vadina geriausiu savo darbu – sako tikintis, kad nieko geriau nepadarys.

Tekstas, papildantis kūrinį, menininkui buvo ir yra labai reikšmingas. Autoriaus mintys kartais tampa net dekoratyviniu elementu: "Rytą ženk į draugišką tau pasaulį. Išvysk šalia bekalbį stebuklą..." – raidės, iškaltos iš metalo. Kas yra bekalbis stebuklas? Anot skulptoriaus, tai, kas sukurta gamtos, o ne spekuliatyviai žmogaus. Žmogus negali sukurti grožio kaip tokio – žmogus tik kopijuoja.

"Kad atsirastų šitos raidės, turėjo būti nukastas kalnas, kad atsirastų metalurgija ir aš, kažkoks egoistas, kuriam reikalinga realizuoti kažkokius savo mentalinius sugebėjimus ar bejėgiškumą parodyti per nukaltas raides, galėčiau tai padaryti. Apie tai dažnai mąstau, apie tai ir su vaikais kalbamės", – sako H.Orakauskas.