Didžiuojuosi, kad esu lietuvė

Loreta Sungailienė, etnomuzikologė, folkloro dainininkė ir atlikėja

Kai išgirstu žodį „Lietuva“, mane užplūsta pasididžiavimas, nes tai mano gimtinė, mano Tėvynė, nuostabi šalis ir joje gyvenantys žmonės.

Žmonės, žinantys ir suvokiantys šalies istoriją, gerbiantys ir puoselėjantys savo unikalią kalbą, papročius, besirūpinantys savo šeimos, bendruomenės ir visos šalies gerove. Tokią Lietuvą matau akyse, turiu mintyse, tokia ja didžiuojuosi.

Lietuvis, lietuvė – ne tik įrašas apie pilietybę asmens dokumente. Būti lietuve man reiškia būti ištikimai ir naudingai savo Tėvynei, savo tautai – prisidėti prie jos vertybių išsaugojimo, tapatybės puoselėjimo. Įvairiomis prasmėmis ir įvairiais lygmenimis – puoselėjant lietuvybę šeimoje, savo darbinėje ir visuomeninėje veikloje. Šiuo metu esu aktyviai įsitraukusi į kultūros paveldo išsaugojimo ir propagavimo veiklas.

Ištikimybė: „Jei skleisime tradicinės kultūros vertybes, jomis tikės ir mūsų vaikai“, – neabejoja L. Sungailienė, visa širdimi, patirtimi ir gebėjimais puoselėjanti etnokultūrą. / L. Sungailienės asmeninio archyvo nuotr.

Esu kilusi iš Žemaitijos regiono, tad man svarbi ir mano etninė tapatybė. Didžiuojuosi, kad moku ir kalbu žemaičių kalba, išmanau ir puoselėju žemaičių folklorą, papročius. Esu tyrinėjusi senąsias žemaičių liaudies dainas – visa tai man yra reikšminga buvimo lietuve forma.

Jei kalbėtume apie mūsų šeimai svarbias lietuviškas tradicijas, paminėčiau bendruomenės ir kalendorines šventes, nes jos stiprina ir užtikrina lietuvybės gyvybingumą šeimoje.

Kasmet švenčiame šv. Velykas, puoselėjame šeimos bendrystę tęsdami Kūčių vakarienės tradicijas. Pagal galimybes kartu su mano vadovaujamo folkloro ansamblio „Virvytė“ šeimomis per Užgavėnes triukšmingai varome žiemą iš kiemo. Kartu su kitais folkloro puoselėtojais pažymime lygiadienius – dalyvaujame Jurginių šventėse Palangoje ir kitur.

Norėčiau, kad liktume laisvos, demokratiškos ir drąsios tautos, turinčios tvirtą stuburą, pavyzdžiu.

Rasų šventė man dažniausiai sutampa su laidos „Duokim garo“ Joninėmis Nidoje. Tai jau tampa tradicija man ir kai kuriems mūsų šeimos nariams – neretai Jonines Kuršių nerijoje sutinkame kartu su vaikais ir vyru.

Dalis ansamblio „Virvytė“ narių praktikuoja liaudišką giedojimą – taip gera būna gavėnios ar kita proga bažnyčioje po šv. Mišių pagiedoti kartu su tikinčiųjų bendruomene. Mokame ir senovinių šermeninių giesmių – kartkartėmis tenka išlydėti savo bičiulių artimuosius.

Folkloro ansambliui įsimintina ir tradicija kartu giedoti „Tautišką giesmę“ Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną. Aš tą dieną dažnai kur nors koncertuoju, tad vis su kitos Lietuvos vietovės bendruomene giedu mūsų šalies himną.

Ar yra Lietuvoje tokia vieta, kurioje jaučiuosi ypač gerai? Jaunystėje penkerius metus teko gyventi Palangoje, tad šis kurortas man itin savas ir mielas. Čia prasidėjo mano, dar moksleivės, kelias į folkloro pasaulį. Palangos kultūros centro folkloro ansamblio „Mėguva“ vadovė etnografė Zita Baniulaitytė man yra kaip antroji mama. Kartu ir pavyzdys, kaip atsakingai, su meile ir kūrybingai puoselėti savo krašto folklorą ir papročius, kaip didinti visos kurorto gyventojų bendruomenės sąmoningumą.

Turime sodybą netoli Vilniaus, kur visada gera, jauku. Čia dėl gryno oro, gamtos ir vienkiemiui būdingos ramybės neretai jaučiamės geriau nei namie. Gaila, kad dėl užimtumo sodyboje praleidžiu ne tiek daug laiko, kiek norėtųsi.

Kokie mano lūkesčiai žvelgiant į Lietuvos ateitį? Pirmiausia norėčiau matyti laimingus ir saugius Lietuvos gyventojus, kurių gretas sparčiai didintų naujos gyvybės ir sugrįžtantys iš užsienio lietuviai. Norėčiau, kad šalį kurtų, turtintų, valdytų atsakingi, rūpestingi, aukštos moralės ir intelekto žmonės. Kad didėtų suvokimas apie tautinių vertybių svarbą žmogiškumui ir nacionaliniam saugumui. Ir kad liktume laisvos, demokratiškos ir drąsios tautos, turinčios tvirtą stuburą, pavyzdžiu.

Mūsų pareiga – palikti vaikams taikią valstybę

Dovilė Filmanavičiūtė, komunikacijos specialistė, visuomenininkė

Lietuva man? Namai, savas kraujas. Neseniai grįžau iš Paryžiaus, kur kalbinau kino žvaigždes. Tas megapolis mane išsiurbė… Noriu gyventi tik Lietuvoje! Supratau, kad nuo gimtojo kraujo, tekančio mano gyslomis, niekur net ir norėdama nepabėgsiu (juokiasi).

Mūsų proseneliai, seneliai labai sunkiai ėjo į laisvę, kad mes galėtume džiaugtis saugiu dangumi. Dabar tai mūsų pareiga – palikti savo vaikams tvirtą ir taikią valstybę.

Kokios lietuviškos tradicijos man pačios brangiausios? Visų pirma, kaip unikalią mūsų tradiciją, paminėsiu sodus, beje, jau esančius UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąraše. Antras dalykas, kurį mes šeimoje praktikuojame per Velykas, – kiaušinių marginimas vašku. Negaliu nepaminėti ir unikalių Kūčių tradicijų: pradedant šiaudo iš po staltiesės traukimu ir baigiant vaško liejimo burtais.

Garbė:  D. Filmanavičiūtė įsitikinusi, kad lietuviai Europoje – žvaigždės daugelyje sričių. / „Zaneta Pau Photography“ nuotr.

Vasarą – kupoliavimas, vaistinės žolelės, kurias rinkdavo dar mūsų močiutės; bitės ir bičiulystė. Žodžiu, kuo ilgiau mieste gyveni, tuo labiau supranti, kaip gerai būtų gyventi kaime – patiems kepti duoną, sukti medų, lieti žvakes, valgyti savų vištų kiaušinius ir pan. Jau pasiekėme tokį lygį, kai galime sau leisti valgyti sušius ne tik per Kūčias (juokiasi), tai dabar imkime labiau gilintis į tuos pamatinius dalykus, iš kur mes – paskutiniai pagonys Europoje – esame atėję.

Vieta Lietuvoje, kur jaučiuosi geriausiai? Šimtąsyk sakiau ir darsyk pasakysiu – prie Baltijos jūros. Ji viską mūsų šeimoje sustato į vietas. Iš pradžių buvome įsimylėję Neringą, o dabar „važiuojame prie jūros“ mums reiškia Palangą, kurioje galima daug ką nuveikti. Tarp jaunimo Palanga dabar tikrai ant bangos. Ir muziejų daug, ir nuostabus parkas, ir joga paplūdimyje, ir baseinas. Esame užkietėję Palangos gerbėjai ankstyvais pavasariais ir šiltais rudenimis.

Ką norėčiau pamatyti savo šalyje per artimiausius dešimt metų? Iš tiesų mano noras jau pradėjo pildytis, nes Lietuva pasauliniame kontekste yra vakarietiškas kraštas, o kartu – vertybiškai labai stiprus ir ambicingas. Man gražu, kad Lietuva dažnai į vietą pastato ir Vakarų Europą, kuri kartais užmiršta, kas yra gera, o kas – bloga.

Ką galime pasiūlyti pasauliui? Daug ką. Juk mes ir vienaragiai, ir biotechnologijų, ir informacinių technologijų specialistai. Esame absoliučiai aukščiausio lygio verslo ir technologijų žaidėjai pasaulyje.

Negaliu nepaminėti ir kino. Kai neseniai Paryžiuje kalbinau indų kino režisierę Payal Kapadią, 2024 m. Kanų kino festivalyje laimėjusią Didįjį prizą, ir prisistačiau jai esanti iš Lietuvos, ji nustebusi sušuko: „O Dieve, lietuviškas kinas! Laurynas Bareiša, Saulė Bliuvaitė… Aš jus žinau, jūs man patinkate!“

Lietuva pasauliniame kontekste yra vakarietiškas kraštas, o kartu – vertybiškai labai stiprus ir ambicingas.

Taigi mes ne tik dokumentikos, bet ir vaidybinio kino, teatro žvaigždės, nes režisierius Oskaras Koršunovas Europoje yra linksniuojamas teatro žvaigždė! Kaip ir amžinatilsį Eimantas Nekrošius.

O jūs pažiūrėkite, kokia jaunoji karta! Kamilė Gudmonaitė stato spektaklius didžiausiuose Vokietijos teatruose. Opera „Saulė ir jūra“ – net 28-iose pasaulio šalyse suskambėjo kaip dainuojantis paplūdimys. Galbūt kartais tiems jauniems kūrėjams pritrūksta duonos, sviesto ir dešros, bet man gražu, kad jie vis tiek nepasiduoda ir toliau su jaunatvišku įkarščiu reprezentuoja Lietuvą.

Kaip matote, mums nereikia laukti dešimt metų. Mes dabar jau esame ten, kur prieš dešimtmetį galėjome tiktai pasvajoti. Kas bus dar po dešimt metų – saldu vien pagalvoti.

Būti lietuviu – jaustis istorijos dalimi

Algirdas Gataveckas, menininkas

Kas man yra Lietuva? Lietuvos identitetas man neatsiejamas nuo mūsų tautos istorijos ir mūsų žmonių. Manau, būtent žmonės yra pagrindinis mūsų tautos resursas.

Žmonės visais laikais puoselėjo savo kalbą, išlaikė papročius, kurie labai įdomūs skirtinguose Lietuvos etnografiniuose regionuose. Aukštaičiai, žemaičiai, suvalkiečiai ir dzūkai – jie visi irgi dar turi savo identitetą, savo etnografines spalvas.

Pagrindas: kūrybiniu duetu dirbantys broliai dvyniai Algirdas ir Remigijus mano, kad tautinis paveldas mus formuoja kaip asmenybes. / A. Gatavecko asmeninio archyvo nuotr.

Kas mus išskiria iš kitų šalių? Šiuolaikinė Lietuvos kultūra, kuri organiškai susipynusi su mūsų tautos tradicijomis. Žmonių, suformavusių mūsų šalies identitetą, jau nėra tarp gyvųjų, todėl mes turime visais būdais stengtis jį išlaikyti. Tautiniai šokiai, liaudies menai, vizualieji raštai – tai vis tautinio paveldo dalis. Kaip ir šiuolaikinė architektūra, teatras, lietuvių žodinė ir dainuojamoji kūryba, kurios tęsia ir perkuria mūsų kultūrines tradicijas. Visa tai įeina į tautos identitetą, kurį, kaip ir sakiau, sukūrė žmonės.

Beje, Lietuvos atvejis – vienas iš tų labai retų atvejų pasaulyje, kai Lietuvos laisvė buvo iškovota nesmurtiniu pasipriešinimu, o kultūrinis susitelkimas tapo esmine jo dalimi ir puikiu pavyzdžiu pasauliui.

Būti lietuviu man reiškia jaustis tos istorijos dalimi. Tęsti prosenelių pradėtą darbą, toliau puoselėti mums brangias vertybes. Aš noriu ne naikinti, bet galbūt praplėsti jų požiūrį, kad jis pasidarytų artimesnis šiems laikams, šių dienų žmogaus akims. Pavyzdžiui, su broliu Remigijumi ir dar vienu menininku kūrėme Alytaus miesto ženklą. Į jį įkomponavome roželę – senųjų raštų paveldą, kurį pateikėme naujoviškai.

Kai tariu žodį „lietuvis“, prisimenu istoriją ir knygnešius, partizanų kovas dėl laisvės, Lietuvos Nepriklausomybės Akto pasirašymą. Prisimenu Martyną Mažvydą, Joną Jablonskį, Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, Vytautą Kernagį, Mariją Gimbutienę, Valentiną Antanavičių, Oskarą Koršunovą, Andrių Mamontovą ir kitus, kurių darbai sujungė tradiciją su naujomis kultūros formomis, išsaugodami ir plėtodami Lietuvos tapatybę.

Negaliu pasakyti, kad aš, kaip lietuvis, sukūriau ką nors visiškai naujo – mes visi remiamės įdirbiu tų, kurie buvo prieš mus. Kažkas sukūrė pirmuosius lietuviškus ornamentus, kažkas įvedė jų simboliką į audinius ir medžio raižinius, o šiandien mes tuos raštus naudojame šiuolaikiniame dizaine, madoje ar architektūroje. Kažkas sukūrė liaudies dainas, kurios buvo perduodamos iš kartos į kartą, o šiandien jos skamba naujai interpretuojamos. Kultūra nėra pavienių žmonių produktas – tai bendras tautos kūrinys, į kurį kiekvienas įnešame savitumo.

Kai tariu žodį „lietuvis“, prisimenu istoriją ir knygnešius, partizanų kovas dėl laisvės, Lietuvos Nepriklausomybės Akto pasirašymą.

Kokios lietuviškos tradicijos man įdomiausios? Nepaminėsiu kurios nors vienos, nes man įdomiausi jų junginiai. Duosiu paprastą pavyzdį. Mūsų seneliai puošė tam tikrais ženklais koplytstulpius, mūsų mamos ir močiutės tuos pačius simbolius naudojo per Velykas dažydamos kiaušinius, o mes, XXI a. žmonės, galime stebėti, kaip ta visa simbolika per jausmą atsispindi ne tik vizualiuosiuose menuose, bet ir literatūroje, muzikoje.

Tautinis paveldas mus formuoja kaip asmenybes. Be abejo, didelę įtaką daro ir kitų šalių pavyzdžiai, kuriuos naudodami lietuviai viską perleidžia per save. Juk net ir duonos kvapas kelia kažkokių tautinių asociacijų… Neseniai teko lankytis Seule, kur tokios duonos nėra, tai nuvežiau Lietuvos ambasadoriui Ričardui Šlepavičiui lietuviškos duonos kepaliuką – Tėvynės jausmą ir skonį.

Prieš metus su broliu Remigijumi vykome į Pietų Korėją. Turėjome užduotį – ištapyti 26 m ilgio vidinę sieną, vedančią žmones į Lietuvos ambasadą Seule. Tas ilgas koridorius turėjo atrodyti tarsi vartai į Lietuvą. Turėjome nupiešti tokį piešinį, kad žmonės, einantys tuo koridoriumi, iš anksto pajustų, kokias vertybes propaguoja Lietuva. Tapymo objektu pasirinkome Lietuvos energetinės nepriklausomybės simbolį – suskystintųjų gamtinių dujų terminalą „Independence“. Šis darbas simbolizuoja mūsų šalių bendrystę ir panašius požiūrio taškus.

Turime apmąstyti, ką reiškia būti laisvam

Andrius Rimiškis, populiariosios muzikos atlikėjas

Lietuva – mano gimtinė, mano šeima, artimieji, mano namai. Tai jausmas, kai širdį užlieja begalinė šiluma ir pasididžiavimas, kad mes, lietuviai, pasaulio kontekste esame labai maži, bet mūsų istorija, mūsų kovos už nepriklausomybę yra tokios didelės! Kaip ir noras būti laisviems.

Dėl to Vasario 16-oji turi būti svarbi kiekvienam lietuviui. Tą dieną kiekvienas turėtume sustoti ir apmąstyti, ką reiškia būti laisvam. Šiais laikais, kai pasaulis susiduria su įvairiais iššūkiais ir dezinformacija, ši šventė darosi dar aktualesnė.

Esu tikras Lietuvos patriotas. Kitaip ir būti negali. Visokių periodų, sunkių etapų esu patyręs ir gyvenime, ir versle, bet emigruoti iš Lietuvos niekada negalvojau. Čia mano vieta. Čia su žmona Vaida auginame dvi dukras – keturiolikos metų Andrėją ir aštuonerių Lėją. Todėl mums svarbu tradicijas, kurių laikomės šeimoje, perduoti joms.

Svarbu: „Žmonės apsitveria tvoromis savo namus, o neretai – ir širdis“, – apgailestauja A. Rimiškis, besiilgintis tautiečių nuoširdumo. / A. Rimiškio asmeninio archyvo nuotr.

Švenčiame Kūčias ir Velykas. Su malda ir visais senaisiais šių švenčių papročiais. Jos man asocijuojasi su didele šeimos ir artimųjų bendruomene, kai visi susirenkame į krūvą, prie vieno stalo, dalijamės maistu, bendraujame.

Pamenu, vaikystėje, kai nuvažiuodavom pas senelius, jie prieš Kūčias būtinai vesdavo visus į pirtį. Dar tokią senovinę dūminę. Prisipylę vandens į dubenis priešpirtyje, nes vandentiekio nebuvo, sėdėdavome visi dūmuose (juokiasi). Kai seneliai iškeliavo anapilin, į pirtį jau eidavome pas tėvelius Jūžintuose. Taigi, švariems sėstis prie šventinio stalo – viena iš mūsų giminės tradicijų. Ir dabar kasmet iš Klaipėdos lekiame į Jūžintus pirtintis.

Vieta Lietuvoje, kur jaučiuosi kaip namuose? Šurmulio man užtenka darbe, todėl atsakymas būtų – bet kur gamtoje. Ir kad šalia dar būtų mano šeima.

Jūžintuose vos išeini pro duris – aplinkui gamta. Daug laiko vaikystėje praleisdavau lauke. Todėl dabar tą patį jausmą noriu suteikti ir savo dukroms. Kai vasaromis su koncertais važinėju po visą Lietuvą, vežuosi drauge ir šeimą. Pasiieškome aplinkui kokio gražaus gamtos kampelio, pabūname ten kelias dienas.

Džiugu, kad mūsų šalis laisvėja, pasaulėja, kita vertus, norėtųsi, kad ji neprarastų ir lietuviško nuoširdumo, tos savasties, kurią kiekvienas gauname gimdami Lietuvoje.

Lietuva labai pasikeitė nuo mano vaikystės laikų. Pastebiu, kad žmonės pradėjo labiau rūpintis gamta. Niekada nepamiršiu, kaip pirmą sykį pas kaimyną išvydau žoliapjovę, – iki tol tėvai žolę pjovė dalgiu. Nuo tada ir pradėjo viskas keistis, gražėti.

Ko norėčiau palinkėti Lietuvai? Kadangi esu paprastas žmogus, labai vertinu nuoširdumą. Kai augau, pamenu, kaimynai vieni kitiems labai nuoširdžiai padėdavo. Dabar atsiranda daugiau šaltumo, abejingumo. Žmonės apsitveria tvoromis savo namus, o neretai – ir širdis... Jose aukštas tvoras pasistato. Nebeliko komandiškumo, bendruomeniškumo.

Džiugu, kad mūsų šalis laisvėja, pasaulėja, kita vertus, norėtųsi, kad ji neprarastų ir lietuviško nuoširdumo, tos savasties, kurią kiekvienas gauname gimdami Lietuvoje.

Lietuva šiandien – didelis stebuklas, ir tai ne pabaiga

Vytaras Radzevičius, žurnalistas, keliautojas

Kai išgirstu žodį „Lietuva“, priešais akis matau paveikslą: žaluma, vanduo ir ramybė, kurią supranti, kai pabūni kur nors triukšmingoje pasaulio metropolijoje. Sava kalba, žmonės, unikalūs papročiai, sunkiai kitiems suprantamas lietuvio būdas ir su pagonybe susipynusi krikščionybė. Galimybė gyventi pagal gamtą ir gamtoje. Kartais sunkiai suvokiamas lietuviškas visa ko neigimas, kuris yra tarsi mūsų draustinis ir virsta bendra siena, jei teisei būti savimi kyla išorinis pavojus. Mūsų nepastumdysi.

Būti lietuviu – turėti vidinį jausmą, kad esame maži, bet užsispyrę. Išdidūs. Įžeidūs. Tačiau tai ir mūsų ramybė prie laužo, šaltibarščiai vasarą, mamos cepelinai ir nepažabojama vidinė nepriklausomybė. Tai ir mūsų istorija – su visais sunkumais, su laisvės kova, su tuo, ką šiandien turime. Lietuvis nebūtinai garsiai šauks, bet kai reikės, padarys, kas būtina. Aš nuoširdžiai didžiuojuosi, kad esu lietuvis.

Pasididžiavimas: „Lietuva yra nereali šalis“, – neabejoja V. Radzevičius, savo kelionėse tai tvirtindamas visam pasauliui. / V. Radzevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Kalbant apie lietuviškas tradicijas, gal nuskambės keistai, bet išskirčiau mūsų turimą galimybę bet kurią akimirką dingti iš civilizacijos. Prie ežero, upės ar miške grybaujant. Mes nelabai suprantame, kiek žmonių pasaulyje turi tokią unikalią galimybę.

Ir, žinoma, faktą – kaip mes švenčiame Kūčias, Jonines ar per Vėlines prisimename išėjusius anapilin. Visas tas šventes okupantai bandė užgožti savo raudonomis vėliavytėmis, o dabar mes, visa tauta, vėl gyvename pagal mums įprastą ir įgimtą kalendorių.

Kokioje Lietuvos vietoje jaučiuosi kaip namuose? Kuršių nerijoje. Kiekvieną kartą ten nuvažiavus atrodo, kad patekau į kitą pasaulį. Kartu ir į vaikystės pasaulį. Smėlis, jūra, marių ramybė, žvejų istorijos. Ypač jautru, kad tai perduodama iš kartos į kartą. Mano vaikams, vaikaičiams...

Lietuva šiandien – didelis stebuklas. Ir tai dar toli gražu ne pabaiga. Mes verti to, kad gyventume dar geriau. Ir visi kartu, ir kiekvienas atskirai.

Kai buvau vaikas, paauglys, Lietuva buvo kitokia. Nors sakoma, kas buvo – pražuvo, bet aš giliai nekenčiu sovietinių laikų. Man šviesi ir graži jaunystės nostalgija niekaip nesusipina su pilka, veidmainiška ir kvaila aplinka, kurioje augau. Visas tas nužmoginimas, rusinimas, deržimordų, anot Kudirkos, režimas yra kaip itin tolimas blogio pasaulis šiuolaikinei Lietuvai. Beje, negaliu suvokti, kodėl tuos sovietinius laikus vadina tarybiniais. Man tai skamba kaip spjūvis Lietuvos Tarybai.

Negali būti laimingas nelaisvėje. Dėl to esu laimingas dabar. Aišku, dar yra visokių niuansų, bet kai prisimenu, nuo ko mes pradėjome, tai Lietuva šiandien – didelis stebuklas. Ir tai dar toli gražu ne pabaiga. Mes verti to, kad gyventume dar geriau. Ir visi kartu, ir kiekvienas atskirai.

Buvo laikas, kai su kolega Martynu Starkumi daug keliavome po pasaulį. Pamenu, kai keliavome po JAV, aš vilkėjau skeletinius Lietuvos krepšinio rinktinės marškinėlius. Ne vienas amerikietis buvo priėjęs ir sakė: „Žinau, tu iš Lietuvos, aš žinau grupę „Grateful Dead“, žinau jūsų istoriją.“ Argentinos pampose yra toks Sarmiento miestelis. Jis mus pasitiko su Lietuvos vėliava, nes jį įkūrė lietuviai ir velsiečiai. Jame yra ir Lietuvos aikštė, ir paminklas lietuviui Kazimierui Šlapeliui. Matyt, ne be reikalo yra posakis, kad visur sutiksi žvirblį, žydą ir lietuvį. Tokių istorijų – begalės.

Ko norėčiau palinkėti Lietuvai ir lietuviams? Norėčiau, kad žmonės Lietuvoje dar labiau pasitikėtų savimi. Daugiau laisvumo, mažiau nematomų pančių, kuriuos dažnai patys užsirišame. Kad mažiau skųstumėmės, mažiau žvalgytumėmės į kitus ir sakytume: „Ai, pas mus ne taip gerai, kaip ten...“

Lietuva jau dabar yra nereali šalis. Norėčiau daugiau tikros draugystės, daugiau šypsenų, mažiau pykčio ir netikrų pranašų. Jei dar pavyktų surasti kokią unikalią idėją, kuri dar labiau pasaulyje garsintų Lietuvą, būtų išvis tobula!