"Lietuvos teatrų pavasaryje" visada laukiama gerų ir įdomių pastatymų, tai puiki galimybė pamatyti išsiilgtų režisierių darbus. Vienas tokių – ilgai lauktas Eimunto Nekrošiaus "Idiotas".

VDU Menų fakulteto doktorantė

Iššūkis – klasikos kūrinys

Spektaklis kvietė į penkių valandų trukmės teatrinį seansą, tačiau, regis, publikos tai neišgąsdino – "Girstučio" kultūros centro salė buvo pilnutėlė. Ne paslaptis – esame vartotojiška visuomenė, norime gauti viską greitai ir pigiai. E.Nekrošius vis dar nepasiduoda šiam spaudimui ir lieka ištikimas savo režisūriniam sumanymui. O ir publika, matyt, išsiilgusi tikrų dalykų, pasiduoda nekrošiškajai vilionei ir su nekantrumu laukia spektaklio – įvykio. Tik klausimas, ar laukimas iš tiesų pasiteisino?

E.Nekrošiaus laukė nelengvas uždavinys literatūros klasiko F. Dostojevskio romanas "Idiotas" – pasakojimas apie "gražųjį žmogų". Romanas, kaip ir daugelis rusų rašytojo kūrinių, siekia apčiuopti ir įsiskverbti į giliausius žmogaus būties slėpinius.

Pasakojimo centre kunigaikštis Myškinas – jaunuolis (sergantis epilepsija), tiesiog geras, nuoširdus, dažnai naivus žmogus. Grįžęs į Rusiją patiria išbandymų, sutinka kitokių žmones, žmonių egoistų, ištroškusių pinigų ir padėties, pasirengusius viskam – net mirčiai. Meilė, kančia, aistra, veikėjų kova su aplinkiniais ir labiausiai su savimi viešpatauja "Idioto" pasakojime. Galima nuspėti, kad į E.Nekrošiaus "Idiotą" publika atėjo su savo asmeniniu visiems gerai žinomo romano vaizdu. Bet kas iš tiesų laukė žiūrovų?

Centre – meilės keturkampis

E.Nekrošius, kurdamas spektaklį perbėga per svarbiausias romano scenas, susikoncentruodamas ties meilės keturkampio dalyviais: Nastasja Filipovna (akt. Emilija Latėnaitė), Myškinu (akt. Daumantas Ciunis), Rogožinu (akt. Salvijus Trepulis) ir Aglaja Jepančina (akt. Diana Gancevskaitė). Rogožinas aistringai myli Nastasją Filipovną, o Myškinas savotiškai myli abi moteris, prasideda sudėtinga ir komplikuota kova dėl meilės.

Spektaklyje veikėjų tarpusavio santykiai labiau parodomi per fizinę raišką nei manipuliuojant psichologiniais niuansais, jau vien dėl to nemažai scenų pritrūksta veikėjų elgesio motyvacijos, atsiranda neaiškumo. Tad ir scenos tarsi trūkinėja, prarasdamos prasminį krūvį ir vėl iš naujo bandydamos jį atgauti.

Idiotas, idiotas, idiotas – šauktų vaikas, juokdamasis iš Myškino vaikiškumo, naivumo ir negrabumo. Aktoriaus D.Ciunio kuriamas Myškino paveikslas – pabrėžtinai vaikiškas, nedrąsus, net infantiliškas. Jau pirmojoje scenoje jį išneša ant gultų du sanitarai ir, patikrinus sveikatą, iššokdinamas, išmetamas tiesiai žiūrovų akivaizdon. Visa Myškino povyza kalba apie tarsi naują gimimą, plačiai atmerktomis akimis nedrąsiai ir kartu apstulbęs jis žvelgia į naująjį pasaulį, tačiau šis pasaulis plukdančiam laivelius ir laidančiam į vandenį akmenėlius jaunuoliui nežada nieko gero ir malonaus.

Ir kiti veikėjai su kunigaikščiu elgiasi kaip su vaiku. Rogožinas ilgai nelaukęs pervelka kunigaikštį išvirkščia palto puse ir tampo po įsivaizduojamas Rusijos stepes (veiksmas traukinyje). Per susitikimą Jepančinų namuose Gania ir Generolas Jepančinas nuolat stabdo kunigaikščio gestikuliaciją ir pasakojimą.

Berniokiška Adelaida Jepančina prikimba ir šiurkščiai reikalauja siužeto savo paveikslui. Kunigaikščio kalba nuolat užgožiama kitų garsų: pianino skambėjimo arba intensyvaus Lizavetos Jepančinos kūkavimo. Į kunigaikštį tarsi nežiūrima rimtai. Ilgainiui Myškinas po truputėlį pasislepia už kitų personažų. "Idiotas" nublanksta ir užleidžia vietą "beprotei" (Nastasjai Filipovnai).

Stipri vaikystės linija

Vaikiškai užsispyrusi, kampuota, aikštinga ir... įsimylėjusi D.Gancevskaitės Aglaja Jepančina. Per visą spektaklį ji išlaiko tą mergaitės paveikslą, kartais juokingai siekdama tapti moteriškesnė, tačiau net apsiavus aukštakulnius, pabandžius rūkyti, kalbant įsakmiu tonu, jai to sunku pasiekti. Jos paveikslas kontrastuoja su Nastasjos Filipovnos laisvu nesuvaržytu moteriškumu.

Nastasja Filipovna siekia viešpatauti visoje scenos erdvėje, jos pilna visur – E.Latėnaitė išties užburia savo kūno plastika, spektaklyje labiau matoma liūdnoji ir kartu keistoji nei ugninga ir aistringa Nastasja Filipovna, dėl kurios eina iš proto visi Peterburgo vyrai. Jos vidinis liūdesys ir sielos skausmas labiausiai atsiskleidžia laiškų rašymo scenoje. Čia pasitelkiamas Nukryžiuotojo paveiklas. Nastasja Filipovna tampa tarsi atgailaujančia Marija Magdaliete, bučiuojančia savo garbinamajai (Aglajai) kojas, ir nekalta auka, kviesdama žiūrėti į parašą (tarsi demonstruodama Kristaus žaizdas). Tačiau jai nelemta sulaukti savosios laimės, nuotakos drabužis – tik troškimas, kurį mindo Lizaveta Jepančina, nepasikuklindama sukarpyti ir iš siūlų nuvytą nuometą. Atsiveria kelias tragiškai atomazgai.

Visa kuriama spektaklio aplinka sustiprina vaikystės pojūtį. Apytamsės scenos viduryje matomos didžiulės ir masyvios durys, viename ir kitame jų šone pristatyta daug nedidelių metalinių lovelių ir mažų suolelių, kurie ilgainiui tampa funkcionaliais scenos elementais. Vanduo, medis, metalas E.Nekrošiui ir vėl tampa ta materija, iš kurios lipdomas spektaklis.

Tiesa, kad E. Nekrošiaus "Idiotas" pateikė daug gražių vaizdinių, gerų aktorinių darbų. Tačiau kiekvienas veiksmas tarsi iš naujo dėliodavo akcentus. Tie, kas puikiai įsivaizdavo tas aistras ir įtampas, kurios siaučia F.Dostojevskio "Idiote", turėjo truputį nusivilti: spektaklis nuskambėjo labiau kaip pasaka. Taip, buvo herojų, buvo kovos, buvo aistros blykstelėjimų, tik finale – pasakai nebūdinga nelaiminga pabaiga. Kad spektaklis taptų įvykiu – dar yra kur augti.