Širdžiai mielas gyvūnas
Paklausta, kodėl šuniukai, Edita nė nenusimąsto: „Todėl, kad aš 100 proc. esu šuninė. Nuo vaikystės, kiek save prisimenu. Ir mama pasakodavo: jei vaiko nėra, tai jau, žiūrėk, stovi prie šuns būdos. Namuose visad buvo šuo, o ir vėliau, jau šeimą sukūrus, vieną šuniuką – takso mišrūną – auginome trylika metų, paskui kitą dar tiek pat. Tik štai pastaruosius ketverius metus šuns neturime. Tačiau aš visus vedžiojamus ar valkataujančius pakalbinu, paglostau – nė vienas man nėra gyvenime nei įkandęs, nei išgąsdinęs. Šuo tiesiog man mielas ir artimas gyvūnas.“
Kitaip sakant, moters kolekcija gimė iš jos besąlygiškos meilės šunims. Jei tik kokioje nors mugėje pamato patinkantį suvenyrinį šuniuką – iškart nusiperka. Ypač Editai patinka keraminiai, rankų darbo. Tačiau tikrai nėra taip, kad pirktų visą iš eilės ir kauptų, kauptų...
Požiūris: „Aš 100 proc. esu šuninė. Nuo vaikystės, kiek save prisimenu“, – sako suvenyrinius šuniukus kadaise nusprendusi kolekcionuoti E.Labutienė.
Neskaičiuoja ir negrupuoja
Kolekciją padeda papildyti ir artimieji, draugai, pažįstami, kurie apie Editos hobį žino – gimtadieniui dovanų kokį šuniuką nuperka, šiaip iš užsienio lauktuvių parveža. Tad jos kolekcijoje yra šuniukų ir iš Norvegijos, Italijos, Nyderlandų, Kroatijos, Latvijos, Rusijos, Vokietijos, net iš Indijos. Ir kiekvienas kolekciją papildantis šuniukas moterį labai džiugina.
„Niekaip aš jų neklasifikuoju, pagal nieką negrupuoju, tiesą sakant, net tikslaus skaičiaus nežinau, kiek jų yra, – gal kokie 400. Reikėtų kada nors suskaičiuoti, – sako pašnekovė. – Tiesa, aš nekolekcionuoju visokių rankšluostukų, lipdukų, magnetukų su šunimis. Yra tik kelios suvenyrinės pakabinamos lėkštės.“
Visi kolekcijos šuniukai moters jau iščiupinėti, išžiūrėti 100 kartų – žino, kur kiekvienas stovi. Editos manymu, kolekcija nebūtinai turi būti vertinga – svarbiausia, kad ji būtų miela širdžiai. Pačiai kolekcininkei mieliausias draugės padovanotas pirmas medinis šuniukas, nuo kurio ir prasidėjo kolekcionavimas.
Kas pagrindinis kolekcijos vertintojas? Žinoma, šeima. Dar feisbuko draugai, kai Edita pasidžiaugia, kad į kolekciją atkeliavo koks naujokėlis. „Kuo džiaugiuosi, tuo dalijuosi“, – sako ji.
Kai kurie mano pažįstami stebisi: kam čia tau reikia, kur visa tai dėsi? Tačiau kolekcionavimas yra liga. Nepagydoma. Gerai, kad nepavojinga.
Puikus bendravimo būdas
Suvenyriniai šuniukai – ne vienintelė E.Labutienės kolekcija. Jos namuose ne ką mažesnis ir senų eglutės žaisliukų rinkinys, tarp kurių – iš pirmąją kolekciją papildantys eglutės žaisliukai šuniukai.
„Senus eglutės žaisliukus pradėjau kolekcionuoti, nes jie man labai patiko, – sako pašnekovė. – Yra mano kolekcijoje ir labai vertingų žaisliukų – ir 1958, ir 1960 m., tarpukario, yra ir menkaverčių, bet man jie gražūs. Per Kalėdas labai malonu jais eglutę ir namus puošti.“
Edita sako nesanti užkietėjusi kolekcininkė. Kolekcionavimas – jos hobis. Kai pradėjo bendrauti su kitais kolekcininkais, šis užsiėmimas jai pasirodė labai įdomus.
„Kas yra kolekcionavimas? Tai bendravimo būdas. Bendraujame, džiaugiamės, dalijamės, mainomės, susirašinėjame, ieškome. Susipažinau su gausybe gerų žmonių, atsivėrė plačios galimybės, – pasakoja moteris. – Tiesa, kai kurie mano pažįstami stebisi: kam čia tau reikia, kur visa tai dėsi? Tačiau kolekcionavimas yra liga. Nepagydoma. Gerai, kad nepavojinga. Man tai malonus užsiėmimas ir svarbiausia – gražu.“
Pažįstami: visi suvenyrai E.Labutienės jau iščiupinėti, išžiūrėti 100 kartų – puikiai žino, kur kiekvienas stovi.
Kadaise dizaino specialybę Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete baigusi E.Labutienė dabar jau išėjusi užtarnauto poilsio, tad turi laiko ir kolekcionavimui, ir kūrybai. Ji teigia vėl grįžusi prie meno: vėl piešia, kuria atvirukus, gamina karnavalines kaukes, siuva vaikams kostiumus, žaislus. Kitaip sakant, užsiima tuo, kas miela širdžiai.
Naujausi komentarai