Triukšmingai ir linksmai atšventusi keturiasdešimtąjį gimtadienį žinoma dainininkė atvirai prabilo apie neišsipildžiusią svajonę, Marijoną Mikutavičių, alkoholį ir Raseinių gaisrininkus.

Džordana Butkutė nori viską pradėti iš naujo. Prieš savaitę atšventusi apvalų gimtadienį, apsupta kalno kvepiančių gėlių ir skaitydama sveikinimus dainininkė atsiduso: "Viską. Nuo nulio. Nors dar gyvenu gimtadienio nuotaikomis."

Vis dar vaikas

Kodėl D.Butkutei liūdna? Nejaugi smogė žingsnis į penktąją dešimtį? "Ne, ne, – purto galvą tarsi sugrįžusi į realybę. – Tik noriu kiek pailsėti." Šiek tiek pagyvėjusi: "Negąsdinkite manęs. Noriu pamesti asmens dokumentą. Man 40 metų, scenoje dirbu 20, tad iš viso esu šešiasdešimtmetė. Ir kodėl pensijos niekas nemoka?"

Benjaminas Franklinas sakė, kad dvidešimtmetį žmogų valdo norai, trisdešimtmetį – protas, keturiasdešimtmetį – išmintis. Ką Džordanai kužda išmintis?

"Esu išsilaksčiusi, subrendusi, todėl turbūt viskas prasidės iš naujo? – susimąstė D.Butkutė. – Bet aš – vaikiška. Lėlytės, tiesa, niekada nepatiko. Laksčiau su bachūriukais, karsčiausi po medžius. Ir dabar kartais noriu palakstyti, pašokinėti ant batuto. Vaikas esu širdyje, vaikas."

Tačiau sulaukus keturiasdešimtmečio didžiausia Džordanos svajonė neišsipildė. Ji nesako, kokia tai svajonė. Ne, tai ne vaikelis. Tiksliau, ne tik tai.

"Gal jau perdegiau? – tarsi savęs liūdnai klausia. – Kažkada labai norėjau įsivaikinti, bet dabar? Turbūt susitaikiau su ta mintimi? Savo kūdikio turbūt jau nenorėčiau. Jei galėčiau uždirbti, bent tiek, kiek žinomi Rusijos dainininkai, mieliau aukočiau senelių, vaikų namams, akliesiems ir silpnaregiams. Daug, visada."

Sergejus geras žmogus, bet...

Išgirdusi klausimą, kuo būtų, jei nedainuotų,  Džordana pagyvėja. Nusišypso: "Mezgu, gaminu valgyti. Net geriau nei dainuoju."

"Neprapulčiau, – sako, – bet nei mezgėja, nei virėja nebūčiau. Norėčiau būti šokėja, aktorė. Tačiau esu Svarstyklės ir... Na... Kartais svarstau, svarstau ir nusisvarstau. O kai apsisprendžiu, suprantu, kad pavėlavau."

Ar tokia pati ji ir asmeniniame gyvenime? Ar, tarkime, svarsto, draugauti su savo Sergejumi ar skirtis? Jis tinkamas mylimasis ar nelabai?

"Jis... – ilga pauzė, – labai geras žmogus. Bet apie tai geriau nekalbėkime."  Paprašyta išskirti žaviausią Lietuvos vyrą, Džordana prunkštelėjo: "Man visą laiką labai patiko Marijonas Mikutavičius. Viskuo. Jūs, vyrai, irgi bent porą minučių žiūrite į jums patinkančią moterį?"

"Geriau kalbėkime ne apie vyrus", – paprašo. Dabar D.Butkutė labai norėtų rasti žmogų, jai organizuosiantį turą, kuriame galėtų ne tik koncertuoti, bet ir pakalbėti su žmonėmis. Atvirai, nuoširdžiai, be dviprasmybių: "Žmonės nežino, ką apie mane galvoti."
Bet Džordana pripažino, kad nėra dalykų, kurie būtų šimtaprocentinė teisybė arba šimtaprocentinės apkalbos. Ji dar jaučia nuoskaudą, kai atsigulusi į ligoninę negalėjo išvykti koncertuoti į Airiją, o daugelis ją neteisingai apkalbinėjo.

Negalėtų pasivadinti abstinente

– Ar yra tiesos kalbose, kad turi problemų dėl alkoholio? Turbūt lengviau nuoširdžiai pripažinti?

– Mėgstu šampaną. Tačiau dažnai juokauju rimtu veidu. Paprašau dėžės šampano, man ją padovanoja, o aš išdaliju mamai, giminėms, draugams, pasilikdama butelį ar du. Jutau depresiją, buvo dienų, kai užsidarydavau ir gerdavau viena. Vonioje, lovoje, prie televizoriaus. Bet nedaug. Dirbu viršvalandžius, dainoms rašau žodžius, pervargstu. O paskui išgirstu, kad...

– ... kad Džordana – alkoholikė? Gali viešai paskelbti, kad taip tikrai nėra?

– Turėčiau pasakyti, kad esu abstinentė? Negaliu pasakyti. Nesu abstinentė – tai tiesa.

– Susitaikei su mama, kuri buvo viešai prabilusi apie tavo problemas dėl gėrimo?

– Su mamyte retai matausi. Ji nedalyvauja šou versle ir ji klysta. Koncertuojame pragarišku tempu. Aštuntą vakaro Šventojoje, po to apie pusiaunaktį jau Klaipėdoje. Grįžtame paryčiui, reikia dar išvesti šuniuką. Žmonės šeštą ryto keliasi ir mato mus "su tašėm nusitašiusius". Pasklinda kalbos. O kad aš tik "Statoil" degalinėje suvalgiusi sumuštinį, niekam neįdomu. Kai pagalvoji... Kas iš pinigų maišo? Sveikatos nėra. Manote, lengva? Klauskite apie ką nors kitą.

Nukenčia per atvirumą

– Prancūzas Jake De La Bureau pasakė, kad dauguma žmonių pirmąją savo gyvenimo dalį nugyvena taip, kad sugadintų antrąją. Šis posakis tinka Džordanai?

– O, įdomiai pasakyta. Bet gal atvirkščiai? Jaunystėje daug prisidirbau. Dabar subrendau ir atrodo, kad mano gyvenimas tik prasideda. Labai norėčiau viską pradėti nuo nulio.

– Ką norėtum išbraukti?

– Nesakysiu. Žinau, kad žmonėms patinka nuoširdumas, bet dėl to esu nudegusi daugybę kartų. Per dažnai būnu atvira, nors kartais naudojuosi ir šventu melu.

– Yra žmogus, kurio dabar norėtum atsiprašyti?

– Esu įskaudinusi ne vieną žmogų. Kai dainuoju "Aš tave myliu galbūt labiau...", tai – iš širdies, kartais iki užkimimo. Žmonės jaučia. Bet aš nesikabinu visiems ant kaklo.

– Tu – iš tų, kurie drąsiai gali sakyti, kad matė ir balto, ir juodo?

– Geriau neklauskite. Buvo visko. Ir kūdikio praradimas, ir pinigų skolinimasis, ir... Ai, nenoriu.

– Prarasdamas atrandi kažką naujo.

– Gal, bet čia man per dug filosofiškai, nespėju mąstyti. Nemoku greitai atsakyti, greitai prisirišti prie žmogaus. Nesu greita kaip Raseinių gaisrininkas. Čia – juokas, nors aš tikrai kilusi iš Raseinių, bet, tik neįsižeiskite, kol vyras užsiriša batų raištelį, moteris užverda  sriubą, sudeda drabužius į skalbimo mašiną, įpila "Ajax" iltelių ir iššluoja grindis.

Gyvenimas – kaip zebras

– Ką reiškia tatuiruotės ant tavo kūno?

– Ko norėjau – tai turiu. Esu rokerė. Juokinga, kai užklijuoja lipduką už litą ir jau – drakonas!

– Koks gyvūnas galėtų būti tavo totemas?

– Ką, nesijaučia? Aš gimiau Beždžionės metais! Turėčiau vaikščioti su elegantiška suknele iš krampleno, o maivausi ir elgiuosi kaip beždžioniukas. Noriu turėti pandą. Gaila, kad jų pasaulyje liko labai mažai. Mielai būčiau pandų motina.

– Ar sutiktum su Albertu Camu, kuris sakė, kad jei gyvenime nėra sielvarto, nėra ir meilės gyvenimui?

– Be nuopolio niekada nepajusi pakilimo, be skausmo – švelnumo ir gėrio. Gyvenimas kaip zebras –ir juodas, ir baltas. Jei Dievas duris uždarė, jis leis pasikankinti, nes tik tuomet suvoksi, ką turėjai ir ko neįvertinai. Tačiau po to jis visada atidarys langą. Dievas mane myli. Ir aš jį.

Ko ji bijo?

"Juoko, mimikos raukšlelės – niekis, – numoja ranka D.Butkutė. – Tai – natūralus dalykas. Bijau pasenti dvasia. O kūnas... Tik pinigėlių turėk – papjaustys, patemps. Žiemą save lepinau šokoladu, riešutukais, mezgiau ir prisimezgiau dešimt kilogramų svorio. Kaipmat išgirdau gandus, kad krūtis pasididinau, kad pastojau. Skaudu girdėti tokias nesąmones. Nieko didinti nenoriu, kol kas užtenka. Bet nežinau, ką darysiu rytoj."

Nemirtingos Džordanos frazės

Džordana ir Afrikoje Džordana.

Esu paprasta kaip rusiškas traktorius.

Aš ne doleris, kad visiems patikčiau.