Tvarkingai sušukuoti žili plaukai, balti marškiniai, juoda kaklaskarė ir tuščiavidurė gitara – vienas iš legendinės 7–ojo dešimtmečio Kauno bigbito grupės "Kertukai" įkūrėjų – Vidmantas Juronis, praėjus daugiau nei trisdešimčiai metų, vėl išdrįso į rankas paimti muzikos instrumentą. Tiesa, dabar į sceną muzikantas lipa vienas – suburti kolegų nepavyko.

"Sveiki, brangūs draugai, jei atsimenat senus laikus. Susikūrėme 1967 m. Kauno politechnikos institute. Pradžioje daugiausia grojome studentiškuose šokiuose", – pirmuosius grupės žingsnius prisiminė V.Juronis. Jau po metų, pasak muzikanto, grupė išsiveržė į plačiąją sceną ir tapo bene pirmuoju kolektyvu su gitaromis Lietuvoje, apie kurį prabilo spauda, radijas ir televizija. Tuo metu salės lūžo nuo klausytojų antplūdžio, o dainas – "Mes ne bitlai" ir "Lopšinė" po nosimi niūniavo dažnas to meto jaunuolis.

Dabar V.Juronis – dainuojamosios poezijos atstovas, klausytojams pasakojantis apie meilę, ieškojimus, praradimus ir kasdienius reiškinius.

"Atlikti senuosius grupės kūrinius bardų scenoje būtų pernelyg sunku, todėl pristatysiu vadinamojo pokertukinio laikotarpio dainas", – pirštais liesdamas gitaros stygas, į klausytojus kreipėsi V.Juronis.

Rudeninių lapų ir rausvų prožektorių šviesos fone restorane "Miesto sodas", pirmą dainą muzikantas skyrė visiems pasaulio žmonės ir geriems draugams. Kiek vėliau jo lūpomis skambėjo eilės, kurias ypač mylėjo anapilin iškeliavęs bičiulis Gintaras Gudonis. "Supratau, kad laiko upė teka ir nedaro vingio atgal", – braukdamas ašarą dainos žodžiais kalbėjo V.Juronis. Ašaras braukė ir susirinkusieji melomanai. "Radijo ir televizijos eteryje tiek banalių dainų apie nieką, o šios dainos – tarsi grynuolis. Visa tai iš gyvenimo", – simpatijų atlikėjo kūrybai neslėpė viena vakaro viešnių.

Šį vakarą 19 val. dainuojamosios poezijos maratoną "Miesto sode" tęsia Vilius Vaznevičius ir Justas Paliušis.