Britų atlikėjas J. Dawson: niekada nenorėjau skambėti kaip kažkas kitas

Tarptautinis, spalio 14 – 20 dienomis visoje Lietuvoje vyksiantis dainuojamosios poezijos festivalis „Tai – aš“, šiais metais Vilniaus mokytojų namų organizuojamas jau vienuoliktąjį kartą. Kaip ir kiekvienais metais, festivalis atsineša naujovių: šiemet dainuojamosios poezijos gerbėjus vienys akcija „Bardų vilkikas“, Andriaus Kulikausko kuruojama dainuojamosios poezijos „diskoteka“, scenoje pasirodys nauji veidai iš svečių šalių. Tačiau vienas užsienio atlikėjas jau tapo festivalio puošmena – iš Didžiosios Britanijos atvykęs dainininkas, solo artistas, gitaristas, grigališkųjų giesmių giedotojas ir lūpinės armonikėlės virtuozas Julian Dawson festivalyje „Tai – aš“ lankosi jau trečiąjį kartą.

Muzikinės karjeros Julian Dawson pavydėti galėtų bet kuris muzikantas scenoje – jis karaliauja daugiau nei trisdešimtmetį. Savo kūrybinį kelią pradėjęs bendradarbiaudamas su vokiečių įrašų studija „Can“, dabar jis varijuoja tarp folk, pop, bliuzo ir kantri stilių. Daugybę užsienio šalių aplankęs muzikantas gėrisi Vilniumi, prisimena geras festivalio akimirkas, atvirai dėsto nuomonę apie repo ir sunkią muziką ir dalina patarimus jauniesiems muzikantams.

- Tarptautiniame dainuojamosios poezijos festivalyje „Tai – aš“ dalyvaujate jau trečiąjį kartą. Pasidalinkite įspūdžiais iš ankstesnių festivalių. Kas patraukė jūsų dėmėsį ir kokios akimirkos labiausiai įsirėžė atmintyje?

- Svarbiausia yra tai, jog tada, kai pirmą kartą sutikau dalyvauti šiame festivalyje, man tai buvo visiškai nauja patirtis. Buvo įdomu susipažinti su atlikėjais, atvykusiais iš šalių, kuriose niekada neteko lankytis, dainuoti dainas tomis kalbomis, kurių taip pat niekada neteko girdėti. Ir, žinoma, Vilnius yra labai gražus miestas!

- O kokią nuomonę susidarėte apie Lietuvą? Ar aplankėte ir kitus mūsų miestus?

- Iki šiol dar neturėjau galimybės atsidurti už Vilniaus ribų. Kai turiu tik porą laisvų savaičių, sostinėje yra daugybė reikalų.

- Ką manote apie Lietuvos muzikinę kultūrą? Ar turite mėgstamų atlikėjų?

- Deja, su lietuviška muzika dar nespėjau deramai susipažinti. Gediminas (Storpirštis, aut. past.) yra vienintelis atlikėjas, kurį šiek tiek pažįstu.

- Ko tikitės iš šių metų festivalio „Tai – aš“? Ar ketinate dalyvauti jame ir toliau?

- Šiame festivalyje visada smagu sudalyvauti, jei tik leidžia mano dienotvarkė. Nekantrauju sutikti senus draugus, susirasti naujų ir dar kartą išgirsti festivalio „Tai –aš“ himną.

- Esate vienas iš festivalio „Tai – aš“ himno autorių. Papasakokite apie šio himno atsiradimą.

- Nepamenu, ar aš buvau tas, kuriam į galvą šovė mintis, jog festivalis turi turėti savo himną, ar kažkas manęs paprašė jį sukurti. Ankstų rytą po tikrai ilgos nakties susitikau su G. Storpirščiu jo bute ir, kiek pamenu, abiem skaudėjo galvą. Norėjau, kad festivalio himnas būtų labai paprastas ir dainuojamas ir lietuvių, ir anglų kalba. Labai džiaugiuosi, kad jis tapo festivalio tradicija.

- Jūs – patyręs muzikantas ir savo srityje pasiekėte labai daug. Kokios, jūsų nuomone, yra didžiausios klaidos, kurias daro jauni atlikėjai, norintys išgarsėti?

Manau, kad televizijos kultūra paskleidė ligą, kuria užsikrėtė daugybė žmonių, o ypač – populiarumo siekiantis jaunimas. Televizija pasiglemžia ne tik muzikantus ir dainininkus. Kai pradėjau muzikuoti, norėjau tik groti ir būti muzikinio pasaulio dalimi. Nei pinigai, nei didelis gerbėjų ratas manęs nevedė į priekį. Buvau įklimpęs. Vienintelis patarimas, kurį galiu duoti, yra toks: „Išlik – savimi!“.

- Ar turite geros dainos receptą?

- Tokių receptų neturiu. Noriu, kad žodžiai būtų nuoširdūs ir stebinantys, o muzika įsimintina. Niekada nenorėjau skambėti kaip kažkas kitas.

- Kas gimsta pirmiau: muzika ar tekstas?

- Skirtingai nei kiti atlikėjai, šioje srityje taisyklės neturiu. Būna visaip.

- Įkvėpimas. Tai netikėtas vėjo gūsis ar sunkaus darbo rezultatas?

- Kažkoks garsus žmogus yra pasakęs, kad didžiąją dalį įkvėpimo sudaro prakaitas ir sunkus darbas. Dažniausiai gera idėja yra dovana iš kažko, kas jas dalina, bet, norint, kad ta idėja virstų užbaigta daina, reikia smarkiai paplušėti.

- Daug laiko praleidžiate su šeima. Ar jūsų šeimos nariai taip pat yra muzikalūs?

- Turiu tris vaikus ir jie visi puikiai dainuoja. Mano sūnus yra puikus pianistas, o dvi dukros groja gitara ir šiek tiek moka groti pianinu.

- Aplankėte daugybę užsienio šalių. Kuri valstybė turi geriausias sąlygas dainuojamosios poezijos žanrui?

- Kiekviena šalis man yra skirtingas iššūkis, tačiau pastebėjau, kad amerikiečiai entuziastingai priima naujas dainas, atlikėjus ir tekstų kūrėjus.

- Jei galėtumėte uždrausti kokią nors muziką, kokia ji būtų? Kitaip tariant, kokia muzika jums nėra muzika?

- Nedrausčiau jokios muzikos. Jeigu kažkam patinka tokią muziką kurti, o kažkam smagu jos klausytis, tai pateisina bet kurį stilių. Jei jau atvirai, repo muzikoje pasigendu melodijos, o triukšmingos ir agresyvios muzikos, pavyzdžiui, death metalo, tiesiog negaliu pakęsti.

- Kaip būtų galima patobulinti tarptautinį dainuojamosios poezijos festivalį „Tai – aš“?

- Paklauskite po šių metų festivalio!