Mama, modelis, fotografė. Malaizija, Singapūras, Vietnamas. 28 metų Irena Miniotaitė iš Kauno rajono Pietryčių Azijoje atrado darbą, mokslus, meilę ir tapo mama.

Ant žurnalų viršelių

Žavi šviesiaplaukė moteris modeliu dirba jau vienuolika metų: pirmoji agentūros ECMA atstovės išvyka buvo būtent į Aziją – Taivanas.
173 cm ūgio I.Miniotaitė nevaikšto podiumu. Tačiau pernelyg  žemo ūgio demonstruoti madas ant podiumo Irena – puikus komercinis veidas Azijos rinkai.

Jauna moteris puikavosi ne ant vieno Japonijos, Honkongo, Singapūro, Taivano, Kinijos, taip pat ant tų šalių "Harper's Bazaar", "Marie Clair" žurnalų viršelių, katalogų, reklamavo "Chanel", "Bvlgari" ir kitus žinomus prekės ženklus.

VDU viešuosius ryšius studijavusi Irena, išvykusi į Aziją, Australijos universitete Singapūre baigė rinkodaros mokslus.

Aukštakulniai ir knygos

Ir dirbdama Irena neužmiršdavo skaityti. Liekna mergina, avėdama aukštakulniais ir skubėdama į atrankas, skaitydavo ne paviršutiniškus meilės romanus, bet anglų kalba apie pasaulio ekonomiką, globalizaciją, žmoniją, apie dzenbudizmą, skaitė  "Mažąjį princą", "Šantaramą".

Ir daug dirbdavo. Ir mokydavosi.

"Dirbdavau tris mėnesius modeliu Kinijoje, Japonijoje ar Taivane. Užsidirbusi vykdavau į Singapūrą mokytis. Ten labai brangu, todėl keliese nuomojomės butelį. Vėl dirbdavau modeliu ir vėl investuodavau į mokslus. Visą laiką taip ir dirbu – su pauzėmis, dabar ir augindama vaikus, – įsitaisiusi ant akmeninės tvorelės prie Kauno pilies Irena šyptelėjo. – Pas mus vienoje šeimoje susimaišęs visas pasaulis."

Pusketvirtų metų Vietname gyvenanti Irena Singapūre, kur tuomet, sulaukusi 21 metų, rengėsi mokytis, sutiko savo būsimą vyrą. Kiną – Malaizijos pilietį, gimusį Singapūre.

Dvylika metų vyresnis

"Meilė atėjo netikėtai", – I.Miniotaitė blykstelėjo žavia baltadante šypsena.

Likus vos dviem savaitėms iki išvykimo iš Singapūro, draugų kompanijoje ji sutiko dvylika metų už save vyresnį Malaizijoje gyvenusį Jasoną Loh.

Tuomet interjero dizaino kompanijoje, dabar reklamos agentūroje vienu iš direktorių dirbantis 40 metų Jasonas – itin jaunatviškas ir energingas vyras.

"Jis pakvietė kavos, – niekada žmonių iš išvaizdos ir pagal drabužius nevertinusiai Irenai patiko jo elgesys, jaunatviškumas, bendravimas. – Jis labai įdomus, kūrybingas žmogus. Be to, stilingas, tuomet buvo iškarpytais plaukais. Norėjau sužinoti daugiau apie jį, pabendrauti."

Lietuvės ir Malaizijos bei Singapūro kino draugystė peraugo į meilę ir netrukus laukė pirmas tikras pasimatymas Botanikos sode.

Vakarietiškų vertybių link

Išvykusi į kitas šalis Irena nuolat bendravo su Jasonu, jis atvykdavo pas ją į Honkongą, o netrukus, pradėjusi mokytis Singapūre, jau Irena savaitgaliais važiuodavo autobusu į Malaiziją pas savo mylimąjį.

Jasono tėvai – Malaizijos kinai, kurie pervažiavo gyventi į Singapūrą. Tačiau mieste-valstybėje gimęs Jasonas, kaip ir jo tėvai, tapo Malaizijos piliečiu.

"Malaizija – musulmoniška šalis. Pastaraisiais metais ji radikalėja, todėl nusprendėme su vyru išsikelti. Noriu, kad mūsų vaikai būtų europietiškesni. Nekalbu apie paviršutinius dalykus ir galimybę vaikščioti su gilia iškirpte, bet – apie vidinę laisvę, galimybes. Be to, Malaizijoje padidėjo nusikalstamumas, padaugėjo vagysčių – tam įtaką daro atvykėliai iš kitų šalių, – apsisprendimą išsikelti į Hošiminą aiškino Irena. – Vietnamą, kuriame gyveno mūsų draugai, aplankėme per atostogas. Labai patiko vietnamiečių žmogiškumas. Jie dar nesugadinti vartojimo, susvetimėjimo, pinigų vaikymosi, kuris akivaizdus švariame, gražiame Singapūre. Vietnamiečiai paslaugūs, šilti, draugiški –  jau po pusmečio suradome gerų draugų."

Nejaučia kultūrų skirtumų

Ar dvylikos metų vyresnis jos vyras, kita kultūra ir mentalitetas kaunietei neturėjo jokios įtakos?

"Jis labai jaunatviškas ir jaunai atrodo. Neretai draugai sako, kad atrodo jaunesnis už mane, – teatrališkai suraukė nosytę. – Kultūrų skirtumų nejaučiame. Turbūt įtakos turi, kad jis jau nuo šešiolikos metų išvyko mokytis į JAV, aš – nuo septyniolikos  gyvenu savarankiškai. Kinai labai didelį dėmesį skiria vaikams, šeimai. Net ir vargingai gyvenantys žmonės visus pinigus atiduoda vaikų mokslams."

Išmintingas, įdomus, aktyvus, turintis tokias pačias vertybes, kaip ir lietuvė – I.Miniotaitė nuoširdžiai žarstė komplimentus vyrui.
"Jis mėgsta gamtą, stovyklauti su palapinėmis, karstytis po kalnus, šokinėti nuo uolos į vandenį, – Irena džiaugėsi atostogomis Filipinuose, Balyje, kur kartu su vyru mėgavosi aktyviu laisvalaikiu. – Mūsų nuomonės, kad pinigai nėra svarbiausias dalykas gyvenime, sutampa. Svarbiau – žmogiškumas, kas yra greta, šeima, draugai. Draugai neišduoda vieni kitų, nenuvilia, padeda. Reikia suprasti, kad pasaulis yra įvairus, žmonės skirtingi, negali būti kategoriškas. Reikia būti atviro mąstymo, bet svarbiau dvasiniai dalykai, harmonija. O ji prasideda jau nuo ankstyvo ryto. Išėjus į orą, įkvėpus oro, išgėrus kavos ar arbatos. Ir tam nereikia didelių pastangų ar pinigų. Jasonas netrukdo pažinti pasaulį, nes pats to nori. Jis nekelia pavydo scenų, nors dirbu modeliu. Ir pradėjus giliau bendrauti suvoki, kad šie dalykai labai svarbūs, o smulkmenos, dėl kurių gali peštis, tarsi išnyksta."

Augina dvi dukreles

2010 m. rudenį Irena ir Jasonas susituokė Malaizijoje ir dar surengė šventinį vakarėlį Singapūre.

Nuotaka vilkėjo kreminės spalvos romėnų togos stiliaus suknele, jaunikis – baltais marškiniais ir plačiomis kreminės spalvos kelnėmis.
Netradicinėse vestuvėse galiojo tik vienas kinų paprotys: svečiai raudonuose vokeliuose, kuriuos vadina "ampau", įteikė pinigų jauniesiems.

"Niekada nesureikšminau vestuvių, aprangos, nenorėjau tradicinių suknelių, – apie 40 proc. Irenos fotosesijų darbų – vestuvinės suknelės. Irena pati vestuvėms pasidarė makiažą,  šukuoseną. – Ir net tortą išrinko mama ir uošvė. Svarbiau žmogus, su kuriuo tuokiesi, laikas su juo, natūralumas, buvimas savimi. Ir medaus mėnuo, kurį praleidome dviese Maldyvuose. Nesureikšminu išorės, drabužių. Drabužis įdomus kaip autorinis darbas, įdomu idėja, kūryba, bet ne vardas."

Neatsitiktinai kasdien Irena mėgsta vilkėti laisvais, natūraliais, patogiais drabužiais, džinsais, sportiniais bateliais.
"Pinigus mieliau išleidžiame atostogoms su palapinėmis nei naujam televizoriui, – tikino Irena. – Dabar, žinoma, vaikams. Kai jie užaugs – pinigų reikės jų mokslams."

Irena ir Jasonas turi dvi dukreles: Alessandrai dabar puspenktų, Mikaelai – pusantrų metukų.

Ką Irena pasakytų tiems, kurie rėš, kad ji negalvoja apie tautos genofondą, stebėsis, kodėl tuokėsi su kitataučiu?
"Ar reikia teisintis dėl tokių dalykų? Kiekvienas turi savo nuomonę ir negaliu jų smerkti. Bet kiekvienas ieškome ir randame savo gyvenimo kelią. Jei jautiesi laimingas, eini tuo keliu. Ir turi tam teisę", – gūžtelėjo pečiais I.Miniotaitė.

Keturiese 150 kv. m. bute

Gyvenimas Vietname? Tai – kaimas gerąja prasme. Saugu, žmonės labai draugiški, paslaugūs, betarpiški, neklesti materializmas, nėra vartojimo kulto.

"Tik labai karšta, – šyptelėjo Irena. – Liūčių sezonas trunka tris mėnesius, vasarą, bet tuomet irgi labai karšta."

Ji su vyru nuomojasi 150 kv. m ploto modernaus interjero butą su trimis miegamaisiais ir dviem vonios kambariais.
"Na, šiek tiek per didelis, – pripažino modelis. – Dukros bute ir dviratuku važinėja."

Tiesa, įprasti prie eismo Hošimine Irenai prireikė pusantrų metų: motociklų ir motorolerių skaičius čia pranoksta lengvųjų automobilių, o keliuose – chaosas.

"Iš šalutinės gatvės įsukęs motociklininkas nė nepažvelgs į kairę pusę. Vietname įprasta, kad jį pastebės pagrindine gatve važiuojantis vairuotojas, – tiesa, vietnamiečiai važiuoja gana lėtai. – Du kartus važiuodama motociklu patyriau avariją ir dar neįpratau savarankiškai važiuoti motociklu. O gatvę pereinu vienodu žingsniu, smarkiai nesidairydama į šalis."

Nelaimėje nepalieka

Įvykus avarijai per didelį chaosą gatvėse nelaimingieji greitai nesulauktų medikų, todėl paslaugūs vietnamiečiai padeda vienas kitam net neprašomi.

"Ir nors sakoma, kad negalima po avarijos žmogaus judinti, bet šiuo atveju laikas daug svarbiau. Jie užkels traumą patyrusį žmogų ant motociklo už vairuotojo nugaros, trečias žmogus atsisės už sužeistojo ir tarsi suspaustą sumuštinį sužeistąjį nuveš į ligoninę per kelias minutes."

Taip nutiko Irenos ir Jasono draugui britui, kuris sąmonę atgavo ligoninėje: po avarijos jį atvežė vietnamiečiai ir nelaukdami padėkos išvažiavo savo keliais.

"Ir man, nekart tempiant lagaminus, nė neklausdamas ateidavo padėti net ir labai sudžiūvęs senelis, kuriam pačiam, atrodo, reikėtų pagalbos, – šyptelėjo Irena. – Padeda, atsisveikina ir nueina savo keliais."

Kainos panašios į lietuviškas

Vietname – dideli kontrastai tarp skurdo ir prabangos. Vidutinio sluoksnio žmonių šalyje dar mažai.

Vietnamiečiai pasitiki vienas kitu, prekę ar maistą gali užsakyti kitai dienai net nesumokėjęs.

"Pristatys, o tuomet sumokėsi", – kreditinės kortelės ir mokėjimai iš anksto nepopuliarūs.

Daug žmonių gyvena mažuose kambarėliuose su šeimomis, čia pat turi parduotuvėlę ir visi dalijasi tuo, ką turi, daug šypsosi.
Tiesa, Vietname lietuvė pasigenda kultūrinių renginių, parodų. Nors ir labai kūrybingi, vietnamiečiai pirmiausia galvoja apie pragyvenimą.

Dauguma kainų Hošimine panašios į kainas Lietuvoje, tik turguje galima nusipirkti daug pigiau vaisių, daržovių.

Buto nuoma kuklioje vietoje, tolėliau nuo centro sename pastate kainuoja nuo 500 eurų per mėnesį.

Keturių penkių žmonių šeimai, norint jaustis oriai, atostogauti užsienyje, išlaikyti šeimą, sočiai pavalgyti, aplankyti renginius, pakeliauti, mėnesiui reikėtų apie 6 000 eurų. Kukliai gyventi galima ir už 1 200 eurų.

Dienos ir nakties darbai

Dabar Irena keliasi naktį du kartus ir maitina savo mažylę.

"Ji alergiška daugeliui produktų. Lietuvoje maistas fantastiškas! – neabejoja į tėvynę parvykusi moteris. – Saugokite ir branginkite tai, nedėkite konservantų! Dėl savęs, savo vaikų, anūkų. Dukrai, valgant gerą maistą, pagražėjo oda."

Pabudusi 6 val. ryto modelis išgeria savo pamėgtos ir Vietname populiarios ypatingai paruoštos juodos kavos su sutirštintu pienu ir ledukais ir išskuba į jogos treniruotę.

7.30 val. – pusryčiai su vyru ir mergaitėmis: Irena įprastai valgo mangus, drakono vaisius, vynuoges, bananus su jogurtu.
Po to vyresnė jos dukra susideda į kuprinę daiktus ir 8 val. sėda į atvykusį darželio-mokyklos autobusą.

Per savaitę Irena du tris kartus dirba pusdienį, kai dirba ilgiau – grįžta 6.30 val. Iki to laiko namuose dukrelę prižiūri auklė.
Jauna moteris ne tik dirba fotosesijose, bet ir pati fotografuoja: dažniausiai vaikus, motinas, nėščias moteris.

"O vėlai, kai sugula vaikai, dar dirbu prie meninės fotografijos. Tol, kol lūžtu iš miego", – nusijuokė I.Miniotaitė.

Kaunas po 1 000 dienų

Irenos vyras Jasonas Lietuvoje lankėsi kartą: vos kelioms dienoms ir lyg tyčia spalio mėnesį, kai smarkiai lijo.

"Gyvename Raudondvaryje, name, turime židinį, tad jis nešiojo malkas į namus ir juokdamasis klausė, kiek dar reikia tų malkų, – šypsojosi Irena. – Jam labai patiko Kaunas, Trakai, pajūris. Ir net – cepelinai! Kitais metais žada atvykti su savo tėvais, tad pakeliausime vasarą ilgiau, parodysiu mūsų nuostabią žalią šalį. Žinau – jam labai patiks mūsų gamta, ežerai, stovyklavietės."

Gyvenimas Malaizijoje, Singapūre, Honkonge, Vietname. Kas Irenai yra Lietuva?

"Tėvynė. Vieta, kur užaugau, praėjo vaikystė. Keistai skamba, bet nesijaučiu, kad buvau išvažiavusi, – į Kauną Irena savaitei grįžo po pusketvirtų metų. – Taip, kai kurių smulkmenų nežinau, pavyzdžiui, kada duos grąžą mikroautobuse. O namai yra ten, kur gyvena tau brangiausi žmonės."

Lietuva, Kaunas po daugiau nei 1 000 dienų?

Labai išgražėjo. Raudondvaris sutvarkytas, Kauno senamiestis ūžia kaip avilys, bažnyčios atstatytos, sutvarkytos, daug pramogų, poilsio vietų, daug renginių.

"Spėjau ir ežere, ir jūroje išsimaudyti. Žmonės spalvingesni, laisvesni. Tiesa, mažokai šypsosi, bet labai draugiški ir paslaugūs, – I.Miniotaitė negailėjo komplimentų Lietuvai, ypač Kaunui. – Net neklausdamas vyras padėjo įkelti vežimėlį į autobusą, kioske išsikeitus pinigų pardavėja palinkėjo geros dienos."

Vietname su kinu gyvenančios dzenbudizmu besidominčios dviejų vaikų mamos gyvenimo filosofija – gyventi šia diena.
Kodėl tik šia, o ne penkerius ar dešimt metų į priekį?

"Taip, reikia šiek tiek planuoti, bet nedaug. Gyvenime viskas akimirksniu gali apvirsti aukštyn kojomis. Ir kai kažkas suplanuota sugrius, būsi nelaimingas, – savo gyvenimo filosofiją aiškino I.Miniotaitė. –  Išmok džiaugtis gyvenimu dabar, čia, jau pabudęs ryte. Vien dėl to, kad pabudai."