Birželio 12-ąją, minint LRT 100-metį, žiūrovų laukia ypatingas reginys – į eterį sugrįš legendinės laidos ir jas kūrę veidai, o į 100-ojo gimtadienio kelionę žiūrovus palydės net keletas skirtingų kartų vedėjų. Su dviem iš jų – LRT televizijos senbuviu Audriumi Giržadu (A. G.) ir radijo bei televizijos laidų vedėja Gerūta Griniūte (G. G.) – šiandien kalbamės.
– LRT mini 100-metį. Kaip Jūs atsidūrėte šiame kelyje ir kiek metų jau žengiate koja kojon su LRT?
A. G.: Galima sakyti, kad švenčiame dvigubą jubiliejų: LRT mini savo 100-metį, o aš – 40-dešimties metų sukaktį šioje įstaigoje. Mano oficiali karjera čia prasidėjo 1986 m., kai atėjau dirbti į LRT Muzikos redakciją administratoriumi.
G. G.: Kai vaikystėje atostogaudavau Jurbarke pas senelius, radijas skambėdavo visuose namų kambariuose, o močiutė jo klausydavosi net dirbdama sode. Vakarais senelis žiūrėdavo „Panoramą“, o man įjungdavo „Labanakt vaikučiams“.
Augdama rytus pradėdavau su „Labu rytu“, o studijuodama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir per radiją klausydama LRT KLASIKOS vis pasvajodavau, kad galbūt ir pati norėčiau dirbti tokį darbą.
Magistro studijoms pasirinkau analitinę žurnalistiką, o praktiką atlikau portale LRT.lt. Sykį kolegos manęs paklausė, ar turiu muzikinį išsilavinimą. „Turiu, ir nemenką“, – atsakiau šyptelėjusi. Nuo 2015-ųjų pradėjau kurti ir vesti laidas LRT KLASIKOJE ir televizijos kanale LRT KULTŪRA (dabar LRT PLIUS).
2016 m. kartu su Andriumi Rožicku vedėme nacionalinę „Eurovizijos“ atranką, paskui prisijungiau prie projektų „Dainuoju Lietuvą“, „Dainų dainelė“, taip pat atsirado „Nacionalinė ekspedicija“. Radijuje LRT KLASIKA darbo taip pat netrūko – tiesioginės koncertų transliacijos, portretinės pokalbių laidos, pasakojimai apie kompozitorius.
Žodžiu, visiškai pasinėriau į LRT vandenyną. Tai buvo nuostabu, nes galėjau pritaikyti savo muzikinį išsilavinimą ir kartu išbandyti daugybę naujų dalykų.
– Birželio 12-ąją, minint LRT 100-metį, žiūrovų laukia ypatingas reginys – į eterį sugrįš legendinės laidos ir jas kūrę veidai. Gal galite atskleisti, kas mūsų laukia?
G. G.: Tą dieną ir radijas, ir televizija kurs bendrą transliaciją, todėl vienoje vietoje susijungs labai įvairus turinys. Žiūrovai matys ir televizijos vaizdus, ir tiesiogines transliacijas iš radijo studijos. Be to, atsigręšime į pačią pradžią – 1926 m. birželio 12-ąją, kai prasidėjo Lietuvos radijo istorija.
Juk būtent radiją turėtume vadinti pirmuoju LRT vėliavnešiu. Tuo metu tai buvo itin populiari ir moderni medija. Ne veltui šiandien turime sukaupę tiek radijo laidų archyvų, gausią įvairių žanrų muzikinių įrašų kolekciją. Mėgstu sakyti, kad radijas yra ta medija, kuria žmonės pasitiki labiausiai ir kurioje pirmiausia ieško informacijos. Be to, radijas turi galimybę greičiausiai reaguoti į pasaulyje vykstančius įvykius.
Žodžiu, manau, kad radijas ir anksčiau, ir dabar yra tarsi laikančioji kolona visame LRT gyvenime.
– Tiek daug gražių žodžių radijui... Radijas – Jūsų darbas, bet ar klausotės jo ir laisvalaikiu?
G. G.: Oi, klausausi! Mano rytas visada prasideda nuo „Ryto garsų“ 6.30 val. Esu atsidavusi šios laidos klausytoja ir žiūrovė. Vos atsikėlusi nešiojamajame kompiuteryje įsijungiu LRT RADIJĄ su vaizdu, kad pamatyčiau, kuris kolega tądien dirba eteryje, ar žvaliai nusiteikęs, kaip kalba studijos svečiai.
Taip pat mėgstu įsijungti „Ryto allegro“ ir kitas LRT KLASIKOS laidas. Klausausi ir „Radijo ringo“, ir „Aktualijų studijos“, ir „10–12“... Bėda ta, kad visko išklausyti neįmanoma, nes tuomet nebeliktų laiko dirbti (juokiasi).
Jei ko nors nespėju išgirsti tiesiogiai, visada galiu susirasti LRT radiotekoje arba mediatekoje, kur kolegos operatyviai įkelia visą dienos turinį.
LRT išsiskiria greita reakcija į įvykius, profesionalia žurnalistų etika ir atsakingu požiūriu į tai, kokia informacija pasiekia visuomenę.
– LRT 100-mečio transliacijoje trumpam sugrįš legendinės laidos – „Pagauk kampą“, „Spaudos klubas“ ir kitos. Kokių praeities laidų labiausiai ilgitės patys, kaip žiūrovai?
A. G.: Pamenu, buvo tokia laida „Langas į gamtą“, kurią vedė profesorius Ričardas Kazlauskas. Tačiau vaikystėje pati laukiamiausia laida buvo... „Labanakt, vaikučiai“. Tetos Betos ir jos rodomų filmukų laukiau net išsižiojęs (juokiasi). Puikiai prisimenu Labanaktuką, o dekoracijų sandėlyje vis dar saugomas Dėdė Miegas, galiu jį net paliesti, apžiūrėti, iš ko buvo pagamintas.
G. G.: Aš užaugau su „Labu rytu“ ir „Panorama“, kuri, džiugu, gyvuoja iki šiol. Dar paminėčiau „Nacionalinę ekspediciją“. Kelionės Lietuvos ir Europos upėmis man buvo kažkas toookio... Kai visa tai patiri iš vidaus, kai pats tampi komandos dalimi ir savo akimis pamatai, kiek daug Lietuvą sieja su Europa, įspūdžiai lieka ilgam. Iki šiol pasitaiko, kad eidama gatve sulaukiu klausimo: „Kada į eterį sugrįš „Nacionalinė ekspedicija?“
Paauglystėje stebėdavausi ir žavėdavausi aktorių meistriškumu laidoje „Pagauk kampą“ – tai buvo mano ypač žiūrima laida. Joje atsiskleidžianti improvizacijos laisvė žavėjo daugelį mano kartos televizijos žiūrovų.
– Audriau, ilgą laiką LRT matėte iš labai arti. Kaip, Jūsų akimis, televizija pasikeitė per tuos kelis dešimtmečius?
A. G.: Man iš tiesų teko matyti tą televiziją, kuri šiandien jau stovi LRT muziejuje. Su kolegomis kartais pajuokaujame, kad kai galutinai išeisiu į pensiją, atsinešiu ten kėdę, pasistatysiu tarp senųjų aparatų ir sėdėsiu – būsiu dar vienas eksponatas. Muziejuje dabar eksponuojama būtent ta įranga, su kuria pradėjau dirbti vos atėjęs į televiziją.
Per tuos metus mačiau labai daug ir labai įvairių permainų. Ne visos jos buvo lengvos ar džiugios. Teko išgyventi ir Sausio įvykius – tuo metu dirbau radijo diktoriumi.
Vėliau kurį laiką buvau išėjęs kurti naujos televizijos, kuri tuomet vadinosi „LitPoliinter“, tačiau galiausiai sugrįžau namo – į LRT.
– Kai turinys šiandien pasiekiamas kone kiekviename ekrane, o pasirinkimų gausa atrodo beribė, kas, Jūsų manymu, televizijai vis dar leidžia išlaikyti savo svarbą?
A. G.: Prisipažinsiu, kad vis dar priklausau tai kartai, kuri televiziją dažniausiai žiūri per televizorių. Manau, kiekvienas renkasi tai, kas jam patogiausia. Tai, kad žmonės vis dažniau televizijos turinį žiūri kompiuteriuose ar išmaniuosiuose telefonuose, anaiptol nereiškia, kad televizija miršta. Ji tiesiog keičia savo formą. Ne taip svarbu, kokiame ekrane mes žiūrime televiziją, svarbu, ką ten matome, ar tai verta mūsų laiko ir dėmesio.
G. G.: Jei kalbame apie LRT kaip nacionalinį transliuotoją, man atrodo, kad svarbiausias žodis čia būtų pasitikėjimas. Žmonės šia televizija pasitiki ir ne be priežasties. LRT išsiskiria greita reakcija į įvykius, profesionalia žurnalistų etika ir atsakingu požiūriu į tai, kokia informacija pasiekia visuomenę.
Šalia televizijos visada noriu minėti radiją. Jis taip pat, pasirodo, nenumarinamas (juokiasi). Juk radijas – labai arti žmogaus. Su klausytoju užsimezga ypatingai artimas ryšys. Atrodo, kad radijas tampa savotišku tavo draugu. Gali jam paskambinti, klausytis jo prieš miegą, įsijungti vos pabudęs – jis nuolat šalia, o turinį gali girdėti užsiimdamas bet kokia kita veikla, nereikia sėdėti priešais ekraną.
– Kaip manote, ar šių dienų technologijos televiziją, radiją labiau praturtino, ar ką nors iš jų atėmė?
A. G.: Galbūt mano ar dar vyresnės kartos atstovai sakytų, kad technologijos atima nuoširdumą ir tikrumą, tačiau aš su tuo visiškai nesutinku. Manau, kuo daugiau technologijų televizija, radijas sugeba įvaldyti, tuo daugiau galimybių atsiveria kūrybai. Kalbu ne apie spalvas tiesiogine prasme, o apie kur kas platesnę kūrybinę raišką. Todėl esu už technologijas televizijoje ir už žmones, kurie jas įvaldo ir moka kūrybiškai panaudoti.
G. G.: Pritariu – svarbu eiti koja kojon su naujausiomis technologijomis, keistis, tačiau nenutolti nuo esmės.
– Ko šiandienos televizija galėtų pasimokyti iš senųjų laikų, senųjų laidų?
A. G.: Buvo laikas, kai televizijoje viskas vykdavo tiesiogiai. Iš anuometės televizijos šiandienė galėtų pasimokyti susikaupimo, atsakomybės ir gebėjimo dirbti tiesioginiame eteryje. Tais laikais negalėjai leptelėti ko nors netinkamo ir tikėtis, kad tavo kliurka bus iškirpta. Ką pasakei – tas ir išėjo į eterį.
Dabar irgi turime kolegų, kurie tiesioginiame eteryje dirba nuostabiai. Vienai kolegei net esu sakęs, kad ji man yra tikra tiesioginio eterio juvelyrė. Tokių savybių linkėčiau visiems, kurie pradeda ar dar tik pradės savo karjerą televizijoje.
G. G.: Mano mama ir tėtis tikriausiai pasakytų, kad dar ir kalbos grynumo. Yra žiūrovų ir klausytojų, kurie labai vertina gebėjimą kalbėti taisyklinga lietuvių kalba, aiškiai, neskubant. Juk ir tai, kaip perduodama informacija, yra svarbu. Džiaugiuosi klausydama gražios kolegų kalbos.
– Ar šiandien nepasiilgstate lėtesnės televizijos? Juk nemažai gerų laidų tiesiog pradingsta nepastebėtos – taip ir nespėtos pamilti žiūrovų...
A. G.: Ne kartą apie tai esame diskutavę su kolegomis. Šiandien televizija laidų kūrėjams dažnai nebesuteikia galimybės įsivažiuoti. Kitaip tariant, laida nuperkama pusei sezono ir jei iš karto nesulaukia didesnio žiūrovų dėmesio, su ja atsisveikinama.
Tačiau daliai žiūrovų reikia laiko priprasti. Kažkuris garsus televizijos veidas yra pasakęs: jei vienus metus kasdien tuo pačiu laiku per televizorių rodytume karvę, tai kitą dieną, jos neparodžius, žiūrovai sunerimtų ir klaustų: „Kur dingo mūsų mylima karvė?“ (Juokiasi)
Noriu pasakyti, kad žiūrovas pripranta prie laidos, net jei ji netobula. Šiandien laidų kūrėjai tokios galimybės turi vis mažiau.
G. G.: Kalbame apie turinio perteklių? Deja, manau, nuo jo sunku pabėgti. Gyvename atvirame pasaulyje, kuriame informacijos srautai nuolat auga, todėl labai svarbi tampa žmogiškoji atranka, žmogiškasis prisilietimas. Pavyzdžiui, yra toks LRT KULTŪROS naujienlaiškis, kuriame redaktoriai ir laidų vedėjai atrenka informaciją, rekomenduoja tai, kas, jų manymu, žiūrovą, klausytoją ar skaitytoją galėtų sudominti, koks turinys yra kokybiškas, vertingas.
Be abejo, gyvename informacijos begalybėje. Be LRT juk yra ir kitos televizijos, radijo stotys, įvairios medijų platformos. Todėl atsirinkti patikimą informaciją tampa vis sudėtingiau, juolab kad kenkėjiškos jėgos taip pat nesnaudžia.
Dėl to ypač svarbūs atsakingi turinio kūrėjai ir informacijos tikrintojai. Būtent tai labai aiškiai matau dirbdama LRT. Žurnalistas privalo tikrinti šaltinius, o surinktą medžiagą pateikti patraukliai, kad šiandienos vartotojas, ypač jaunas žmogus, susidomėtų ir išlaikytų dėmesį.
Prisipažinsiu, kad vis dar priklausau tai kartai, kuri televiziją dažniausiai žiūri per televizorių.
– Per ilgus darbo metus LRT tikriausiai sukaupėte daugybę istorijų?
A. G.: Oi, sunku jas visas ir prisiminti. Tačiau labai gerai pamenu savo pirmąjį apsilankymą LRT. Tai buvo dar vaikystėje, kai dalyvavau muzikinėje laidoje „Do re mi šalyje“.
Tąkart pirmą sykį gyvai pamačiau televizijos legendą, diktorę Stasę Stankevičienę. Studijoje buvo karšta, prožektoriai didžiuliai, o ji padrąsinamai paėmė mane už rankos, nes turėjau eiti groti fortepijonu. Labiausiai nustebau, kokia jos ranka buvo šalta.
Vėliau visiems – tėvams, giminėms – pasakojau: „Ji (supraskite, S. Stankevičienė) jau taip įpratusi dirbti, kad net nekaista…“ (Juokiasi)
Vėliau, kai pats atėjau dirbti į televiziją, kurį laiką vaikščiojau išsižiojęs. Neįsivaizduojate, ką reiškia kasdien sutikti tuos legendinius žmones, kuriuos anksčiau matydavai tik ekrane.
– Pakalbėkime apie radiją. Gyvename vaizdo kultūros laikais. Kodėl žmonės vis dar renkasi klausytis, kai aplink tiek daug ekranų ir vaizdų?
A. G.: Šiandien, važiuodamas į darbą, aš ir vėl klausiausi Lietuvos radijo. Beje, būtent dirbdamas radijuje išgyvenau ir Sausio 13-osios įvykius. Pamenu, tą dieną buvome sukviesti į darbą ir išskirstyti po skirtingas studijas, kad priešui būtų sunkiau suprasti, kurią jų reikėtų užimti ar išjungti. Pasibaigus pamainai mus išleido namo. Sėsdamas į taksi mačiau prie laužų besibūriuojančius žmones. Grįžusį mane pasitiko sunerimę tėvai.
Kitą dieną važiavome dirbti į Kauną. Mus, jaunus ir neženotus diktorius, ten paliko gana ilgam. Kai pasiekė žinia, kad gali būti užimta ir Kauno radijo stotis, griebėme, kas ką galėjome išgelbėti, ir apsikrovę reporterių magnetofonais skuodėme į viešbutį.
Vėliau važiavome į Juragius, kur įrašėme paskutinę žinutę visomis kalbomis, kokias tik mokėjome. Tai buvo įrašas, kurį lemiamą akimirką turėjome paleisti į pasaulį. Dar prisimenu, kaip pro langą kopėčiomis lipome į pastatą, nes durys jau buvo užbarikaduotos, o aplink stovėję žmonės – pasirengę gintis.
G. G.: Radijas greitai reaguoja įvairiausiomis aplinkybėmis. Transliuoti turinį per radiją juk reikia ir mažesnės komandos. Todėl radijas, nors ir vyresnis, manau, yra ir lankstesnis, ir vikresnis (juokiasi). Be to, svarbu nepamiršti, kad radijo žurnalistai labiausiai koncentruojasi į tai, ką sako, į turinį, nes parodyti, padengti žinią ar istoriją vaizdais, nepaisant to, kad šiandien radijas jau ir vizualus, ne visada įmanoma. Taigi, radijas padeda lavinti vaizduotę.
– Įsivaizduokime svarstykles. Vienoje pusėje – radijas, kitoje – televizija. Kuri pusė nusvertų?
A. G.: Negaliu atsakyti. Tai būtų tas pats, kaip tėvų paklausti, kuris vaikas jiems mielesnis.
Šiuo metu vedu laidą LRT televizijoje, tačiau buvo laikas, kai dirbau tik už kadro ar radijuje. Ir vienu, ir kitu atveju jaučiausi puikiai. Vis dėlto sentimentai radijui niekada neišblėso. Iki šiol prisimenu net senųjų medinių radijo durų spalvą ir kvapą, nors dabar ten viskas atnaujinta, perdažyta ir pasikeitę. Kai kurios vietos ir žmonės lieka atmintyje visam gyvenimui.
G. G.: Pritariu Audriui. Mano didžioji laiko dalis šiandien bėga radijuje, bet televizija yra labai ypatinga medija, kuri žmogui padeda pamatyti, kas vyksta pasaulyje, padeda tapti svarbiausių įvykių dalimi neišeinant iš namų. Todėl pasakyti, kuri svarstyklių pusė nusvertų, labai sunku, gal net neįmanoma.
– Kaip įsivaizduojate LRT po dar vieno 100-mečio?
A. G.: Cha cha cha... Nelabai įsivaizduoju, kaip LRT atrodys po penkerių metų ar net po vienų. Ką jau kalbėti apie 100-metį.
Gal po 100 metų visą turinį matysime gyvai savo akinių stikluose ar net kontaktiniuose lęšiuose – panašiai kaip šiandien automobilio ekrane matome greitį, kelio ženklus ir kitą informaciją. Čia jau, žinoma, visiškai fantazuoju. Tačiau labai tikiuosi, kad ir tada išliks tas paprastas malonumas patogiai įsitaisyti ant sofos ir žiūrėti televiziją, kurioje vis dar yra laisvas žodis, daug prasmingo turinio ir kokybiškos pramogos.
Ne taip svarbu, kokiame ekrane mes žiūrime televiziją, svarbu, ką ten matome, ar tai verta mūsų laiko ir dėmesio.
G. G.: Ooo... Tai jau tikri burtai. Tačiau fantazuoti smagu. Man patinka mintis, kad beprotiško skubėjimo ir nesibaigiančio informacijos srauto laikais vis dar yra, į ką galime atsiremti. Prisimenu per pandemiją kalbintus žmones. Jie sakė, kad nuolat besikeičiančiame pasaulyje labai svarbu turėti ką nors patikimo ir pastovaus – tai, į ką galėtum įsikibti ir laikytis lyg per uraganą.
Man atrodo, kad daugeliui žmonių LRT televizija, radijas ar portalas būtent tokie ir yra – savotiški gyvenimo bendražygiai. Mes visi kartu jaučiame visuomenės pulsą. Klausytojai ir žiūrovai mums skambina, rašo laiškus, siūlo temas, dalijasi savo istorijomis.
Tokį LRT įsivaizduoju ir ateityje – patikimą, gyvą, pulsuojantį organizmą, svarbų žmonėms. Kaip tiksliai jis atrodys? Sunku net įsivaizduoti. Galbūt kaip iš mokslinės fantastikos filmo, o gal viskas pasuks visai kita kryptimi.
Būdama tarp jaunų žmonių, susijusių su muzika, pastebiu įdomų dalyką – jie vis dažniau gręžiasi į analogines laikmenas ir tradicinius įrašymo būdus. Kurdami jie dažnai sąmoningai atsisako programėlių ar dirbtinio intelekto pagalbos, nes ieško tikrumo ir žmogiškojo prisilietimo.
Todėl galime fantazuoti, kad ateityje radiją bus galima tiesiog įsiinstaliuoti sau į ausį. Tačiau gali nutikti ir priešingai – kad po 100 metų mes visi vaikščiosime su mažais tikrais radijo imtuvais kišenėse ir daug kas bus labai panašu į tai, ką turime šiandien.
(be temos)