Atsitiktinai atsiradęs hobis tapo milžiniška arbatinukų kolekcija

Sunku būtų rasti žmogų, nemėgstantį arbatos, o arbata neatsiejama nuo arbatinukų. Biržietės Irenos Korsakienės arbatos pomėgis paskatino atrasti hobį – kolekcionuoti arbatinukus. Jos įkurtoje arbatinukų galerijoje-muziejuje jų – apie 800 ir kiekvienas kuo nors ypatingas.

Lemtinga dovana

Biržai – miestas Šiaurės Lietuvoje, Aukštaitijoje netoli Latvijos sienos. Nedidelis, bet didingas, viliojantis savo išskirtiniu gamtos grožiu, ypatingais jos reiškiniais ir turtinga istorija. Kiekvienas užsukęs į šį miestą turi galimybę apsilankyti „Biržų arbatinėje“ ir senovinių arbatinukų galerijoje-muziejuje.

Arbatinė ir arbatinukų muziejus įsikūrę 1920 m. statyto medinio namo, kuris prikeltas naujam gyvenimui, pirmame aukšte. Antrame aukšte įrengtas viešbutis, kurio autentišką dvasią kuria antikvariniai baldai, skoningi interjero aksesuarai ir, žinoma, arbatinukai.

„Biržų arbatinėje“ eksponuojamą arbatinukų kolekciją, kurioje jau apie 800 eksponatų, surinko arbatinės įkūrėja Irena Korsakienė. Čia arbatinukai – kur bepasisuksi: ir ant lentynų, ir languose, ir specialiai jiems pritaikytose patalpose. Dideli ir maži, išraižyti įvairiausiais įrašais ir ornamentais.

Irena pasakoja, kad pirmiausia jos gyvenime atsirado arbatinė – reikėjo kažką veikti, todėl prieš maždaug 20 metų ją ir įkūrė.

Kažkam negaila pinigų brangiems batams, o man negaila arbatinukams. Aš tikrai vietoj batų mieliau pirksiu arbatinuką.

„Kadangi turėjau arbatinę, prieš maždaug penkiolika metų gavau dovanų – giminaičiai iš užsienio atvežė senovinį arbatinuką. Nuo jo viskas ir prasidėjo“, – pasakoja I.Korsakienė.

Pirmasis arbatinukas niekuo neišsiskyrė – paprastas, nedidelis. Vėliau pati nusipirko vieną, kitą, trečią – darėsi vis įdomiau. Apie dvejus trejus metus kolekcija pildėsi lėtai, o paskui reikalai įsivažiavo. „Pastaruoju metu jau niekas kitas neberūpi, arbatinukų paieška tapo nebepagydoma liga – tik ir galvoju, kur jų rasti, – juokiasi kolekcininkė. – Kad ir kur važiuoju, pirmiausia skubu į antikvariatą, į sendaikčių turgelius, vis ieškau įdomesnių arbatinukų. Jų turiu jau apie 800. Anksčiau lengviau būdavo surasti senų arbatinukų, dabar jau sunkiau. Didžiąją dalį arbatinukų parsivežiau ar atsisiunčiau iš užsienio, dalį radau Lietuvoje.“

Kolekcininkė tapo išranki

Arbatinukus I.Korsakienė ir pati perka, ir dovanų gauna. Būna, kad arbatinėje apsilankę žmonės vėliau dovanų kokį arbatinuką atneša. Kartą net anoniminio siuntėjo siuntinuką su arbatinuku gavo.

Tiesa, Irena pati pripažįsta, kad tapo išranki, – sunku jai įtikti. Pati paprastai ieško, kad daiktas būtų įdomus, turintis istoriją, kuo senesnis – tuo geriau.

Nusipirkusi naują eksponatą, ieško apie jį informacijos: kas pagamino, kur, kokiais metais. Taip ir pati daug naujo sužino, istorijos mokosi. Stengiasi pirkti būtent tokius, ant kurių yra gamintojo antspaudas, o kai aiškus gamintojas, pagal jį ieško informacijos. Mat skirtingi fabrikai skirtingais metais skirtingai savo produkciją žymėdavo.

Brangiausias finansine prasme eksponatas jai kainavo per 1 tūkst. eurų. Tai buvo vadinamasis samovaras – senovinis, retas. „Žinote, kaip sakoma, – lengviau rasti 100 eilinių nei vieną ypatingą. Kai jau randi tą ypatingą, tai jis ir kainuoja“, – sako kolekcininkė.

Parduotuvėje eksponuojami metaliniai arbatinukai – žalvario, vario, pasidabruoti. Dar bene antra tiek jų Irena turi namuose, tik porcelianinių, kurių neeksponuoja, tiesiog renka savo malonumui.

Svarbiausi: arbatinukai įkurdinti ir arbatinės languose, ir lentynose, ir specialiai jiems įrengtose patalpose.  I. Korsakienės asmeninio archyvo nuotr.

Viename rado lobį

Seniausias kolekcijos arbatinukas – su 1791 m. data ir meistro įspaudu. Anot I.Korsakienės, galbūt yra ir senesnių, bet ne ant visų yra pagaminimo datos. Seniausią eksponatą ji pirko aukcione Anglijoje. Daugiausia arbatinukų ir parsivežė iš Anglijos, nes ten jau kelis šimtmečius veikia arbatinukų gamykla. Dauguma samovarų atkeliavo iš Rusijos.

Sename arbatinuke iš Tibeto kolekcininkė rado seną kinų kalba rašytą raštelį. Kai į arbatinę prieš pat pandemiją buvo užsukusi kinų pora, paprašė jų, kad perskaitytų. Moteris kaip tik studijavo senovės kinų kalbą, tad išvertė – ten moters vyrui kadaise rašytas laiškas.

„Man labai patinka tie, ant kurių kažkas išgraviruota. Štai ant vieno užrašyta: „Tėčiui ir mamai sidabrinių vestuvių proga.“ Ir metai – 1802. Gaila, kad šeima neišlaiko tokių daiktų“, – sako moteris.

Viename arbatinuke Irenos šeima net lobį rado. „Įdomiausia, kad tas arbatinukas pas mus jau buvo apie dešimt metų. Nuvalydavome dulkes, bet į vidų taip ir nepasižiūrėdavome. Vieną dieną man skambina vyras. Sako: lobį radau. Pasirodo, per visus tuos metus arbatinuke gražiai į maišiuką sudėti gulėjo auksiniai moters papuošalai: grandinėlė, žiedelis, auskariukai. Papuošalai gal kokio pusšimčio metų senumo“, – prisimena Irena.

Kuris arbatinukas kolekcininkės mėgstamiausias – sunku pasakyti. Skirtingais gyvenimo tarpsniais jai patinka skirtingi arbatiniai. Vienu metu labiausiai patiko rytietiški, šiuo metu – carinės Rusijos laikų arbatinukai.

Paklausta, ar negaila tokiems daiktams, kurie tiesiog lentynoje stovi, pinigų leisti, pašnekovė atvira: „Kažkam negaila pinigų brangiems batams, o man negaila arbatinukams. Aš tikrai vietoj batų mieliau pirksiu arbatinuką.“



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių