Višta už gyvybę atsidėkoja kiaušiniais

Višta už gyvybę atsidėkoja kiaušiniais

Miesto pakraščio sodybose gyvenančioms vištoms vis daugiau grėsmės kelia šeimininkų be priežiūros į gatvę išleidžiami šunys

Kleboniškio miestelio gyventojos Irenos Poškienės baltas namas skendėja išlakiame pušyne, kuriame mėgsta pasikapstyti šeimininkės vištos, apdairiai nenutoldamos nuo sodybos tvoros. Iš pulko įvairaus amžiaus vištų (Irena jas laiko tol, kol jos gyvena!) išsiskiria stambi, apžėlusiomis kojomis Kaimietė ir nepaprastai mažas gaidžiukas Aleksas su tokia pat vištele Valiuse. Beje, Valiusė į Poškų sodybą atkeliavo Šv. Valentino dieną, todėl šeimininkai ir davė jai tokį vardą.

„Kai netrukus sodyboje atsirado ir toks pat mažaūgis gaidelis, mums net nereikėjo sukti galvos, kaip jį pavadinti. Juk Valiusei reikia tik Alekso“, – juokėsi Irena.

Apstulbino nuoširdumas

Kaimietė, matyt, jaučia ypatingą Irenos dėmesį – drąsiai užeina pro praviras duris į namus ir, prigludusi prie grindis siekiančio lango stiklo, išdidžiai žvelgia į saulės atokaitoje besišildančias savo giminaites. Šios suglumusios spokso pro langą, kai prie Kaimietės prisigretina škotų terjeras Buksas, labai vertinantis šios išdidžios vištos draugystę.

„Mano Kaimietę, kuri su kitomis vištomis kuitėsi anapus sodybos tvoros, užpuolė palaidas kaimyno šuo. Kol suskubau gelbėti, šuo ją gerokai apkandžiojo – vargšė tupėjo kruvina nugara ir beveik nerodė gyvybės ženklų. Keliose veterinarijos gydyklose gydytojai lyg susitarę kartojo, jog geriausias Kaimietės gydymo būdas – išvirti iš jos sultinį, bet mano širdis tam pasipriešino“, – pasakojo Irena.

Moteris nusprendė nuvežti vištą į Lietuvos gyvūnų globos draugijos Smulkių gyvūnų reabilitacijos skyrių. Ten draugijos pirmininkas Benas Noreikis padarė bemaž stebuklą. Apžiūrėjęs paukštį jis sutiko pamėginti jį gelbėti. Porą valandų šis nuoširdus veterinarijos gydytojas siuvo šuns padarytas žaizdas ir pasiliko plunksnuotą ligonę skyriuje dvi paras. Irenos dukra kelis kartus važiavo aplankyti Kaimietės, o ši pamažu pradėjo atkusti. Kai šeimininkė atėjo atsiimti sveikstančios augintinės, gydytojas užmokesčio už visas suteiktas paslaugas griežtai atsisakė. Irena tvirtino negalėjusi patikėti, kad šiais laikais yra tokių gerų ir nuoširdžių žmonių.

Namuose Kaimietė pradėjo sparčiai taisytis – šeimininkė ją kasdien išnešdavo į pušyną, kur kapstėsi kitos vištos. Deja, jos nebuvo tokios jautrios kaip škotų terjeras Buksas, vis priglusdavęs prie sveikstančios vištos, kai Irena ją parsinešdavo į kambarį. Pušyne dar silpną Kaimietę lankydavo tik viena višta.

Prasminga dovana

Kai Kaimietė pasveiko, atsitūpė ant kiaušinių. „Ji galėjo išperėti aštuonis viščiukus, tačiau aš padėjau dar dvidešimt du kiaušinius, pirktus Kaišiadorių paukštyne. Kaimietė augino visus trisdešimt viščiukų dvi ar tris savaites. Buvo nepakartojamas reginys, kai višta vedžiodavosi šį didžiulį pulką po kiemą. Paaugusius viščiukus išdalijau draugams ir giminaičiams. Namie pasiliko penki, kurie greitai praaugo juos išperėjusią motiną“, – pasakojo moteris. Irenai iki šiol neramu, kai vištos pro pravirus sodybos vartus išeina į pušyną, nes Kleboniškyje netrūksta palaidų šunų. Ji sakė girdėjusi, kad policija rengia reidus, tikrina, ar šunų savininkai nepažeidžia Gyvūnų laikymo, priežiūros ir globos taisyklių, tačiau gatvėse vis vien sutiksi palaidų šunų. Neteko girdėti, kad kas nors pakeistų įprotį paleisti šunį lakstyti į gatvę. Irena viliasi, kad jai pavyks geruoju susitarti su kaimynu ir šis nebepaleis savo keturkojo augintinio į gatvę vieno. Todėl Velykų proga nusiuntė jam sveikinimą, o jo šuniui padovanojo pasaitėlį.