Vilnos vėlimas itin populiarus. Nukirptą ir iškarštą avių vilnos pluoštą, vilgomą vandenyje su muilu, meistriškai naudoja ne tiek profesionalūs menininkai, kiek rankdarbių mėgėjai, kurių rankose gimsta originalūs papuošalai ir aksesuarai.
Kaunietė tekstilininkė Laura Keblytė ėmėsi kurti stambius, daugybę valandų suryjančius kūrinius, kurie puošia interjerą. Ji naudoja ir kitą vilnos vėlimo būdą - pluoštą bado specialia adata. Kiekvieną darbą menininkė kuria konkrečiai aplinkai, anksčiau sukurtų darbų ji neparduoda.
Rankdarbių nemėgo
Tekstilininkės specialybę pasirinkusi kaunietė ne iš karto atrado šią sritį. Iš pradžių ji mokėsi drabužių modeliavimo buvusiame Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume (dabar Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų studijų centras). Prieš palikdama drabužių dizainą ji dalyvavo jaunųjų dizainerių konkursuose ir laimėjo ne vieną apdovanojimą.
„Drabužiai - praeities etapas. Galbūt šioje srityje man buvo per mažai kūrybos, o interjeras visą laiką labai traukė", - prisipažino kūrėja. Vėliau Laura įstojo į Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institutą (dabar - Kauno dailės fakultetas) ir baigė taikomosios tekstilės specialybę.
Laura patikslino, kad taikomoji tekstilė beveik neegzistuoja, ši dailės šaka, galima sakyti, tik menas. Studijuodama tekstilę ji mokėsi tradicinio audimo technikos, įvairiausių marginimo būdų, ieškojo savo technikos. Tačiau vilnos vėlimas į studijų programą nebuvo įtrauktas. Su tuo susipažino tik per praktiką.
„Kai pradėjau draugauti su veltiniu, iš naujo atradau tekstilę. Veltinis atsirado tik dėl to, kad yra minkštas, jaukus, šiltas ir jį nesunku pritaikyti interjere. Jis atlieka ne vien puošybos funkciją, kitas tekstilės technikas panaudoti sunkiau", - dėstė Laura. Beje, vaikystėje ir jaunystėje ji nesėdėjo prie rankdarbių. Moteris prisipažino, kad niekada nemėgo megzti.
Mintį diktuoja interjeras
Laura sako nepardavinėjanti sukurtų darbų. Pirmiausia nueina ten, kur bus kuriamas interjeras, pajunta, ko reikia toje aplinkoje, tada braižo būsimo šviestuvo, pano ar kito darbo eskizus.
„Draugauju su architektais ir dizaineriais, išrenkame tinkamiausią būsimo kūrinio variantą ir imuosi darbo", - pasakojo tekstilininkė. Jos kūriniai vienetiniai, todėl identiškai pakartoti net ir labai pasistengus nepavyktų.
Autorinių darbų kaina priklauso nuo to, kiek įdėta darbo. Kartais kūrinio gamybos procesas užtrunka kelis mėnesius, tad atlygis atitinkamai siekia ne vieną tūkstantį litų.
Posakis „batsiuvys be batų" tinka ir Laurai. Menininkė teigė, kad namuose neturi dėmesio vertų veltinio kūrinių. Jei randa laisvesnę minutę, sukuria ką nors gražaus studijai, kurioje dirba.
Veltinį gaubia legendos
L.Keblytė yra girdėjusi pasaką, kaip atsirado vilnos veltiniai. Pasaulinį tvaną išgyvenusiame Nojaus laive esą buvę avių. Kažkas denyje jų vilną pasiklojo po savimi. Nuo kūno šilumos ir prakaito vilna susiliejo į vientisą pluoštą, kuris dabar vadinamas veltiniu.
Vis dėlto, Lauros žiniomis, tikri vėlimo žinovai ir pradininkai - azijiečiai. Jų palapinės, vadinamos jurtomis, daromos būtent iš veltinio, nes sulaiko šilumą ir nepraleidžia vandens. Tiesa, palapinėms veltinis būdavo veliamas kojomis.
Vilnos ir kitų reikmenų Laura įsigyja specializuotose parduotuvėse. „Nežinau, ar yra lietuviškų avelių vilnos, greičiausiai vilna atkeliavo iš Anglijos, o gal Azijos?" - spėjo menininkė.
Velti naudojama iškaršta vilna. Kai avis nukerpa, vilną išplauna, vėliau iškaršia - sujungia į vientisą giją. Jei vilnos nevelia, tai suveja į siūlą.
Velia ir su adata
Šlapiasis vėlimo būdas vilgant pluoštą į karštą vandenį su muilu labiau tinka plokštumoms formuoti. Vilna nuo šilumos traukiasi, karšto ir šalto vandens kontrastas, masažavimas paspartina šį procesą. Muilas, Lauros teigimu, naudojamas tam, kad vilna geriau slystų, neliptų prie rankų.
Norint sukurti iškilius veltinio reljefus, labiau tinka sausasis būdas. Vilnos pluoštą tankiai bado specialia adata, turinčia vos matomą kabliuką. Jis užkabina vilnos plaukelius ir stumia gilyn.
Puošdama interjerą L.Keblytė pirmenybę teikia natūraliai vilnos spalvai - baltai, šiek tiek gelsvai. Jei darbai juodi - jie iš juodos avių vilnos.
Spalvotiems darbams vilną Laura dažo specialiais tekstiliniais dažais. Tai turi būti atlikta dar iki vėlimo. Tekstilininkė sako, kad pluoštą galima dažyti ir natūraliais augaliniais dažais, pavyzdžiui, iš ąžuolo žievės. Tačiau tai daug sudėtingesnis ir ilgiau užtrunkantis procesas, o veltinis labiau bluks.
Pagalbines dalis perka
Laura iš veltinio mėgsta kurti šviestuvų gaubtus. Jos darbo aplinką puošia šviestuvas, kurio karkasas apvytas piršto storumo veltinio virvėmis. Kitiems šviestuvams gaminti ji naudoja šlapiąją ir sausąją technikas. Ant beveik perregimo veltinio prikabina iškilių gėlių, ornamentų. Autorinio šviestuvo gaubto karkasą, stovą ir kitas dalis Laura prašo pagaminti vietinių šviestuvų gamintojų.
Iškiliais augalinių motyvų ornamentais tekstilininkė dažnai puošia sienas. Paminkštintas pano ypač tinka siaurose erdvėse, koridoriuose, nes sieną apsaugo nuo įbrėžimų, pirštų atspaudų. Vienam pano pagaminti menininkė sunaudoja apie 5 kg vilnos, šios kilogramas kainuoja 40 Lt.
Vienas įdomiausių Lauros darbų - 2 m aukščio ir 90 cm pločio durys iš veltinio, kurios yra tikrų senovinių durų imitacija. Menininkė iš veltinio padarė ne tik vyrius, rankeną, bet ir spynos raktą. Šios neįprastos durys atlieka ne vien estetinę funkciją - po jomis paslėptos sienoje įmontuotų elektros ir kitokių prietaisų durelės.
Veltinio kūrinius, autorės teigimu, prižiūrėti nesunku - galima išsiurbti dulkių siurbliu, tačiau į skalbyklę dėti nepatartina. Jei reikia, geriau sausai išvalyti valykloje.
L.Keblytė džiaugiasi, kad brangius daiktus galintys įsigyti lietuviai renkasi ne vien pasaulyje garsių dizainerių kūrinius, bet vis mieliau prisimena ir vietos kūrėjus. „Į savo namus įsileidžia ne tik mane, bet ir mano kolegas", - pridūrė tekstilininkė.
Naujausi komentarai