Vil­nos vė­li­mas itin po­pu­lia­rus. Nu­kirp­tą ir iš­karš­tą avių vil­nos pluoš­tą, vil­go­mą van­de­ny­je su mui­lu, meist­riš­kai nau­do­ja ne tiek pro­fe­sio­na­lūs me­ni­nin­kai, kiek rank­dar­bių mė­gė­jai, ku­rių ran­ko­se gims­ta ori­gi­na­lūs pa­puo­ša­lai ir ak­se­sua­rai.

Kau­nie­tė teks­ti­li­nin­kė Lau­ra Keb­ly­tė ėmė­si kur­ti stam­bius, dau­gy­bę va­lan­dų su­ry­jan­čius kū­ri­nius, ku­rie puo­šia in­ter­je­rą. Ji nau­do­ja ir ki­tą vil­nos vė­li­mo bū­dą - pluoš­tą ba­do spe­cia­lia ada­ta. Kiek­vie­ną dar­bą me­ni­nin­kė ku­ria konk­re­čiai ap­lin­kai, anksčiau sukurtų dar­bų ji ne­par­duo­da.

Rank­dar­bių ne­mė­go

Teks­ti­li­nin­kės spe­cia­ly­bę pa­si­rin­ku­si kau­nie­tė ne iš kar­to at­ra­do šią sri­tį. Iš pra­džių ji mo­kė­si drabužių mo­de­lia­vi­mo bu­vu­sia­me Kau­no Ste­po Žu­ko tai­ko­mo­sios dai­lės tech­ni­ku­me (da­bar Kau­no ko­le­gi­jos J.Vie­no­žins­kio me­nų stu­di­jų cent­ras). Prieš pa­lik­da­ma dra­bu­žių di­zai­ną ji da­ly­va­vo jau­nų­jų di­zai­ne­rių kon­kur­suo­se ir lai­mė­jo ne vie­ną ap­do­va­no­ji­mą.

„Dra­bu­žiai - praei­ties eta­pas. Gal­būt šio­je sri­ty­je man bu­vo per ma­žai kū­ry­bos, o in­ter­je­ras vi­są lai­ką la­bai trau­kė", - pri­si­pa­ži­no kū­rė­ja. Vė­liau Lau­ra įsto­jo į Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos Kau­no dai­lės ins­ti­tu­tą (da­bar - Kau­no dai­lės fa­kul­te­tas) ir bai­gė tai­ko­mo­sios teks­ti­lės spe­cia­ly­bę.

Lau­ra pa­tiks­li­no, kad tai­ko­mo­ji teks­ti­lė be­veik neeg­zis­tuo­ja, ši dai­lės ša­ka, ga­li­ma sa­ky­ti, tik me­nas. Stu­di­juo­da­ma teks­ti­lę ji mo­kė­si tra­di­ci­nio au­di­mo tech­ni­kos, įvai­riau­sių mar­gi­ni­mo bū­dų, ieš­ko­jo sa­vo tech­ni­kos. Ta­čiau vil­nos vė­li­mas į stu­di­jų pro­gra­mą ne­bu­vo įtrauk­tas. Su tuo su­si­pa­ži­no tik per pra­kti­ką.

„Kai pra­dė­jau drau­gau­ti su vel­ti­niu, iš nau­jo at­ra­dau teks­ti­lę. Vel­ti­nis at­si­rado tik dėl to, kad yra minkš­tas, jau­kus, šil­tas ir jį ne­sun­ku pri­tai­ky­ti in­ter­je­re. Jis at­lie­ka ne vien puo­šy­bos funk­ci­ją, ki­tas teks­ti­lės tech­ni­kas pa­nau­do­ti sun­kiau", - dės­tė Lau­ra. Be­je, vai­kys­tė­je ir jau­nys­tė­je ji ne­sė­dė­jo prie rank­dar­bių. Mo­te­ris pri­si­pa­ži­no, kad nie­ka­da ne­mė­go megz­ti.

Min­tį dik­tuo­ja in­ter­je­ras

Lau­ra sa­ko ne­par­da­vi­nė­jan­ti su­kur­tų dar­bų. Pir­miau­sia nuei­na ten, kur bus ku­ria­mas in­ter­je­ras, pa­jun­ta, ko rei­kia to­je ap­lin­ko­je, ta­da brai­žo bū­si­mo švies­tu­vo, pa­no ar ki­to dar­bo es­ki­zus.

„Drau­gau­ju su ar­chi­tek­tais ir di­zai­ne­riais, iš­ren­ka­me tin­ka­miau­sią bū­si­mo kū­ri­nio va­rian­tą ir imuo­si dar­bo", - pa­sa­ko­jo teks­ti­li­nin­kė. Jos kū­ri­niai vie­ne­ti­niai, to­dėl iden­tiš­kai pa­kar­to­ti net ir la­bai pa­si­sten­gus ne­pa­vyk­tų.

Au­to­ri­nių dar­bų kai­na pri­klau­so nuo to, kiek įdė­ta dar­bo. Kar­tais kū­ri­nio ga­my­bos pro­ce­sas už­trun­ka ke­lis mė­ne­sius, tad at­ly­gis ati­tin­ka­mai sie­kia ne vie­ną tūks­tan­tį li­tų.
Po­sa­kis „bat­siu­vys be ba­tų" tin­ka ir Lau­rai. Me­ni­nin­kė tei­gė, kad na­muo­se ne­tu­ri dė­me­sio ver­tų vel­ti­nio kū­ri­nių. Jei ran­da lais­ves­nę mi­nu­tę, su­ku­ria ką nors gra­žaus stu­di­jai, ku­rio­je dir­ba.

Vel­ti­nį gau­bia le­gen­dos

L.Keb­ly­tė yra gir­dė­ju­si pa­sa­ką, kaip at­si­ra­do vil­nos vel­ti­niai. Pa­sau­li­nį tva­ną iš­gy­ve­nu­sia­me No­jaus lai­ve esą bu­vę avių. Kaž­kas de­ny­je jų vil­ną pasi­klo­jo po sa­vi­mi. Nuo kū­no ši­lu­mos ir pra­kai­to vil­na su­si­lie­jo į vien­ti­są pluoštą, ku­ris da­bar va­di­na­mas vel­ti­niu.
Vis dėl­to, Lau­ros ži­nio­mis, tik­ri vė­li­mo ži­no­vai ir pra­di­nin­kai - azi­jie­čiai. Jų pa­la­pi­nės, va­di­na­mos jur­to­mis, da­ro­mos bū­tent iš vel­ti­nio, nes su­lai­ko ši­lu­mą ir ne­pra­lei­džia van­dens. Tie­sa, pa­la­pi­nėms vel­ti­nis bū­da­vo veliamas ko­jo­mis.

Vil­nos ir ki­tų reik­me­nų Lau­ra įsi­gy­ja spe­cia­li­zuo­to­se par­duo­tu­vė­se. „Ne­ži­nau, ar yra lie­tu­viš­kų ave­lių vil­nos, grei­čiau­siai vil­na at­ke­lia­vo iš Ang­li­jos, o gal Azi­jos?" - spė­jo me­ni­nin­kė.

Vel­ti nau­do­ja­ma iš­karš­ta vil­na. Kai avis nu­ker­pa, vil­ną iš­plau­na, vė­liau iš­kar­šia - su­jun­gia į vien­ti­są gi­ją. Jei vil­nos ne­ve­lia, tai su­ve­ja į siū­lą.

Ve­lia ir su ada­ta

Šla­pia­sis vė­li­mo bū­das vil­gant pluoš­tą į karš­tą van­de­nį su mui­lu la­biau tin­ka plokš­tu­moms for­muo­ti. Vil­na nuo ši­lu­mos trau­kia­si, karš­to ir šal­to van­dens kont­ras­tas, ma­sa­ža­vi­mas pa­spar­ti­na šį pro­ce­są. Mui­las, Lau­ros tei­gi­mu, nau­do­ja­mas tam, kad vil­na ge­riau slys­tų, ne­lip­tų prie ran­kų.

No­rint su­kur­ti iš­ki­lius vel­ti­nio rel­je­fus, la­biau tin­ka sau­sa­sis bū­das. Vil­nos pluoš­tą tan­kiai ba­do spe­cia­lia ada­ta, tu­rin­čia vos ma­to­mą kab­liu­ką. Jis už­ka­bi­na vil­nos plau­ke­lius ir stu­mia gi­lyn.

Puoš­da­ma in­ter­je­rą L.Keb­ly­tė pir­me­ny­bę tei­kia na­tū­ra­liai vil­nos spal­vai - bal­tai, šiek tiek gels­vai. Jei dar­bai juo­di - jie iš juo­dos avių vil­nos.

Spal­vo­tiems dar­bams vil­ną Lau­ra da­žo spe­cia­liais teks­ti­li­niais da­žais. Tai tu­ri bū­ti at­lik­ta dar iki vė­li­mo. Teks­ti­li­nin­kė sa­ko, kad pluoš­tą ga­li­ma da­žy­ti ir na­tū­ra­liais au­ga­li­niais da­žais, pa­vyz­džiui, iš ąžuo­lo žie­vės. Ta­čiau tai daug su­dė­tin­ges­nis ir il­giau už­trun­kan­tis pro­ce­sas, o vel­ti­nis la­biau bluks.

Pa­gal­bi­nes da­lis per­ka

Lau­ra iš vel­ti­nio mėgs­ta kur­ti švies­tu­vų gaub­tus. Jos dar­bo ap­lin­ką puo­šia švies­tu­vas, ku­rio kar­ka­sas ap­vy­tas pirš­to sto­ru­mo vel­ti­nio vir­vė­mis. Ki­tiems švies­tu­vams ga­min­ti ji nau­do­ja šla­pią­ją ir sau­są­ją tech­ni­kas. Ant be­veik per­re­gi­mo vel­ti­nio pri­ka­bi­na iš­ki­lių gė­lių, or­na­men­tų. Au­to­ri­nio švies­tu­vo gaub­to kar­ka­są, sto­vą ir ki­tas da­lis Lau­ra pra­šo pa­ga­min­ti vie­ti­nių švies­tu­vų ga­min­to­jų.

Iš­ki­liais au­ga­li­nių mo­ty­vų or­na­men­tais teks­ti­li­nin­kė daž­nai puo­šia sie­nas. Pa­minkš­tin­tas pa­no ypač tin­ka siau­ro­se erd­vė­se, ko­ri­do­riuo­se, nes sie­ną ap­sau­go nuo įbrė­ži­mų, pirš­tų at­spau­dų. Vie­nam pa­no pa­ga­min­ti me­ni­nin­kė su­nau­do­ja apie 5 kg vil­nos, šios ki­log­ra­mas kai­nuo­ja 40 Lt.

Vie­nas įdo­miau­sių Lau­ros dar­bų - 2 m aukš­čio ir 90 cm plo­čio du­rys iš vel­ti­nio, ku­rios yra tik­rų se­no­vi­nių du­rų imi­ta­ci­ja. Me­ni­nin­kė iš vel­ti­nio pa­da­rė ne tik vy­rius, ran­ke­ną, bet ir spy­nos rak­tą. Šios neįp­ras­tos du­rys at­lie­ka ne vien es­te­ti­nę funk­ci­ją - po jo­mis pa­slėp­tos sie­no­je įmon­tuo­tų elekt­ros ir ki­to­kių prie­tai­sų du­re­lės.

Vel­ti­nio kū­ri­nius, au­to­rės tei­gi­mu, pri­žiū­rė­ti ne­sun­ku - ga­li­ma iš­siurb­ti dul­kių siurb­liu, ta­čiau į skal­byk­lę dė­ti ne­pa­tar­ti­na. Jei rei­kia, ge­riau sau­sai iš­va­ly­ti va­lyk­lo­je.

L.Keb­ly­tė džiau­gia­si, kad bran­gius daik­tus ga­lin­tys įsi­gy­ti lie­tu­viai ren­ka­si ne vien pa­sau­ly­je gar­sių di­zai­ne­rių kū­ri­nius, bet vis mie­liau pri­si­me­na ir vie­tos kū­rė­jus. „Į sa­vo na­mus įsi­lei­džia ne tik ma­ne, bet ir ma­no ko­le­gas", - pri­dū­rė teks­ti­li­nin­kė.