Užuojauta, pagarba, palaikymas. Tokie jausmai kilo kauniečiams architektams lankantis Gruzijoje, neseniai pergyvenusioje karą. Kaip jaučiasi žmonės, bene geriausiai atspindi sostinės veidas.

Gruzijos architektai, studentai, eiliniai gyventojai neseniai galėjo žvelgti į lietuvių architektų darbus. Sostinėje Tbilisyje surengta Lietuvos individualių namų architektūros paroda, kurioje pristatyti 37 darbai, sukurti per pastarąjį dešimtmetį. Į parodos atidarymą vyko grupė darbų autorių, tarp jų ir kauniečiai architektai Gintaras Balčytis bei Virginijus Juozaitis.

Tbilisį architektai buvo matę prieš kelias dešimtis metų. Tai, ką jie išvydo dabar, nenudžiugino, nes bendras architektūrinis vaizdas ne ką pasikeitęs. Daugiau kaip milijoną gyventojų turinčiame mieste apstu istorinių pastatų, tačiau jis apšepęs, dauguma senamiesčio statinių akyse irsta, neremontuojami. Naujesniuose rajonuose vaizdas dar liūdnesnis.

Vis dėlto ne viskas piešiama vien juoda spalva. Antai neseniai pastatytas naujas modernus pėsčiųjų tiltas, šalia jo projektuojamas Gugenheimo muziejus. Atsižvelgiant į gana liūdną architektūrinį foną, lietuviams įspūdį padarė prieš kelerius metus iš plieno ir stiklo pastatytas banguojantis Vidaus reikalų ministerijos pastatas. Tačiau eiliniai nauji namai neišsiskiria iš aplinkos. V.Juozaičio vertinimu, gruzinai tiesiog kopijuoja senovinius pastatus.

Šiokių tokių postūmių juntama gelbėjant senamiestį. Gyvenantieji apleistuose autentiškuose senuose namuose pamažu iškeliami į kitus, erdvesnius būstus, pastatai kvartalais restauruojami. Vis dėlto ištisų gatvių, kur galėtum grožėtis nepriekaištingos kokybės namais, dar nėra.

Milijoniniame mieste dauguma žmonių gyvena sovietmečiu statytuose daugiabučiuose atokiau nuo miesto centro. G.Balčytis negalėjo nepastebėti vietinės tradicijos skalbinius džiauti lauke. Be to, architektas atkreipė dėmesį, kad daugiabučiuose gyvenantys gruzinai mėgsta savo balkonus dažyti patinkančia ryškia spalva, nesiderindami prie kaimynų. Dėl to gyvenamuosiuose rajonuose vaizdas gana chaotiškas.

Vis dėlto, G.Balčyčio žiniomis, vietinė valdžia ėmėsi bent minimaliai gelbėti miesto veidą – inicijavo, kad daugiabučiai namai grupėmis būtų dažomi viena spalva. Apie daugiabučių renovaciją tbilisiečiai kol kas gali tik svajoti.

Kauniečiai, bendraudami su kolegomis gruzinais, sužinojo, kad nekilnojamojo turto kainos Tbilisyje per pastaruosius metus gerokai šoktelėjo, vejasi Vilniaus kainas. Vietiniai kalba, kad tuoj po karo, kai kainos dar buvo labai žemos, daug butų supirko užsieniečiai.

Tiesioginių karo padarinių Tbilisyje nesijaučia, tačiau skausmas gruzinų širdyse vis dar labai stiprus. Be to, gyventojai labai akivaizdžiai susisluoksniavę. Vidurinės klasės Gruzijoje bemaž nėra. Didžioji dalis gyvena skurdžiai, bet yra pasiturinčiųjų. Antai vienas turtuolis verslininkas turi muziejui prilygstantį namą, kuris išsiskiria Tbilisio panoramoje. Apie šį žmogų žino kone visi gruzinai – jis ne tik turtus demonstruoja, bet ir finansiškai remia meną, išlaiko teatrą.

Ar lietuviai ką nors projektuoja gruzinams, G.Balčytis ir V.Juozaitis teigė neturintys duomenų, tačiau viešėdami šioje šalyje sužinojo, kad gruzinai bendradarbiauja su Lietuvos įmonėmis, dirbančiomis statybų, baldų srityse. Gruzinai bene glaudžiausiai statydami namus bendradarbiauja su kaimyne Turkija.