Kovą su polaidžiu laimėti nesunku

Ne iš vienų lūpų ankstyvą pavasarį galima išgirsti nepasitenkinimą polaidžiu. Dėl jo daugelis negali net nuosavame kieme pavaikščioti: klimpsta kojos, bjaurojama veja.

Siekis – išlaikyti natūralumą

Kai kuriems gyventojams polaidis virsta tiesiog stichine nelaime. Tirpstančio sniego vanduo ima brautis į namo rūsį, apsemia patalpas. Tačiau tokioms nelaimėms galima užbėgti už akių, nebūtina tik laukti gerų orų prognozės, kai saulė išdžiovins žemės paviršių.

Pirmas žingsnis – konsultacijos su kraštovaizdžio architektu. Jis duos patarimų, kaip geriau suplanuoti sklypą, suformuoti reljefą. Būtent tinkamai suformuotas reljefas duos naudos ne tik per pavasarinį polaidį, bet ir per rudens liūtis.

Specialistai pataria, kad reljefą formuoti reikėtų taip, kad tarp priešingų sklypo pusių būtų bent 20 cm nuolydis. Paprastai nuolydis formuojamas nuo namo į sklypo pakraščius. Kai kurie specialistai nuolydį formuoja taip, kad viename metre būtų maždaug 2 cm nuokrypis. Jeigu sklypas ir nelabai didelis, plika akimi toks nuolydis nebus labai pastebimas. Tačiau jo nauda bus juntama, vanduo nutekės greičiau.

Kai kada formuojant reljefą prireikia statyti dideles atramines sienas, kitur – tik palyginti žemes, kad iš kaimynų pusės netekėtų polaidžio vanduo arba atvirkščiai. Žinoma, visada reikia paisyti statybos reglamentų, išlaikyti atitinkamus atstumus. Kai kurie kraštovaizdžio specialistai mėgina apsieiti be atraminių sienų ar betoninių barjerų. Taip stengiamasi nepažeisti natūralaus hidrologinio režimo. Netgi vengiama žemėje užkasti plastikinius drenažo vamzdžius. Būtent atitinkamai suformuotas nuolydis gali atstoti drenažą.

Dekoratyvinio baseino nauda

Jeigu sklype gruntas sunkus – molis ar priemolis, formuojant reljefą reikėtų jį palengvinti. Tai daroma paprastai: sklype iškasami grioveliai, atstumas tarp jų turėtų būti 1,5–2 m. Į šiuos griovelius pripilama išplauto smėlio. Ant viršaus pilamas maždaug 20 cm storio dirvožemio sluoksnis. Į taip palengvintą gruntą greičiau susigeria polaidžio ar lietaus vanduo.

Jeigu gruntas labai sunkus ir griovelių su smėliu neužtenka, maždaug 5 cm skaldos sluoksniu galima padengti visą sklypą. Skalda paslepiama dirvožemio sluoksniu.

Į taip paruoštą gruntą ne tik geriau susigeria polaidžio vanduo. Toks drenažas naudingas ir vejai: ji po žiemos greičiau atsigaus, nesupus po sniego sluoksniu, o jai sužaliuoti netrukdys sklype telkšančios balos.

Nuo pavasarinio polaidžio ar rudens liūčių gali pagelbėti ir dekoratyvinis baseinas. Jį specialistai rekomenduoja įrengti pačioje žemiausioje sklypo vietoje. Dar patariama sklype link dekoratyvinio baseino suformuoti nuolydį.

Jeigu nuo polaidžio nepadeda apsisaugoti natūralios priemonės, tuomet neišvengiamai reikia įrengti drenažo sistemą. Nereikia baimintis – ji nėra tokia sudėtinga, kaip gali pasirodyti iš anksto. Viena paprasčiausių drenažo sistemų – iškasti maždaug 30 cm gylio griovelius ir užpilti juos skalda ar išplautu smėliu. Tokius griovelius galima iškasti įvairiose sklypo vietose arba tik jo pakraščiuose.

Kai kas palei tvorą iškastų griovelių netgi neužpila smėliu ar skalda. Tokiu atveju, kad grioveliai būtų tinkami kaip drenažo sistema, juos reikia prižiūrėti – neleisti apželti piktžolėms, valyti.

Plastikinių vamzdžių gamintojai sodybų drenažo sistemoms įrengti siūlo specialius skylėtus vamzdžius, kurie būna apvynioti kokoso palmių plaušu. Tačiau pravartu žinoti, kad kloti drenažo vamzdžius rekomenduojama tik tuose sklypuose, šalia kurių yra vandens telkiniai. Mat reikia, kad vamzdžiuose susikaupęs vanduo kur nors subėgtų.

Jeigu šalia sklypo nėra vandens telkinio, tuomet geriau kasti griovelius ir užpilti juos skalda arba plautu smėliu. O jeigu tokių griovelių neužtenka, tuomet yra dar vienas būdas – iškasti nemažą duobę ir užpilti ją skalda. Į tokią skaldos užpildytą duobę galima ir drenažo vamzdžius nukreipti.

Populiariausias – dolomitas

Drenažo sistemą sklype gali atstoti ir tinkamai įrengti takeliai. Pirmiausia tokiems takeliams reikia gero pagrindo. Patartina iškasti maždaug 20–30 cm gylio griovelius, užpilti juos skalda ar išplauto smėlio sluoksniu, šį sluoksnį sutankinti. Tam, kad takai neliktų apsemti polaidžio ar lietaus vandens, jų nebūtina kloti aukščiau, nei žaliuoja veja.

Prieš įrengiant takus specialistai pataria apsispręsti, kas svarbiausia: išvaizda, praktiškumas ar patvarumas. Vieni praktiškiausių takų, kurie tinkami ir kaip savotiškas drenažas, – paklotos paprastos šaligatvių plytelės, o tarpuose užveista veja. Tokia danga puikiai dera prie želdinių, yra gana tvirta. Žinoma, žaliuosius takus reikia tręšti ir pjauti.

Šiuo metu populiarūs takai iš dolomito plokščių. Dolomitui neruošiamas betono pagrindas, plokštės klojamos tiesiai į gruntą. Akmens luitų nereikia glausti vienas prie kito, tarp jų galima palikti nedidelius tarpus ir juos užsėti žole.