Kalėdinėms kompozicijoms – gamtos dovanos

Floristikos profesijos mokytoja ekspertė Jolanta Malijonienė jau daugiau nei 20 metų dirba Kauno buitinių paslaugų ir verslo mokykloje. Artėjančios žiemos šventės floristikos ir augalų komponavimo technologijų lektorei – be galo intensyvus metas, ką tik ji sugrįžo iš konkurso.

– Ar talentingas šių dienų jaunimas, kuriam perduodate profesinę savo patirtį? Ar studentų darbai pasižymi fantazija?

– Patikėkite, turime labai gabių studentų. Nors ne visiems ta vidinė intuicija, kūrybinis polėkis duotas. Vieni labai greitai išmoksta ir kuria, o kiti turi ilgiau pasimokyti ir rezultatą pasiekti per darbą.

– Jūsų studentų sukurtos kalėdinės kompozicijos, kurias matome nuotraukose, yra iš gamtinių medžiagų. Mokote jaunus žmones tvarumo – einate koja kojon su šių dienų aktualijomis?

– Taip darau tikrai ne dėl mados. Tai mano gyvenimo filosofija. Tvarumą, ekologiškumą labai skatinu ir mokydama studentus, o gamtinė medžiaga juk kiekvienam pati prieinamiausia. Kodėl kurdami grožį negalime naudoti lietuviškos aplinkos medžiagų?! Sutinku, kad dažnai vien jų neužtenka – reikia pirktinių, atvežtinių. Bet natūralumas turi dominuoti.

– Ką šiuo metu galime gauti iš gamtos, be kankorėžių, visžalių pušų ir eglių šakelių, dar randamų gilių?

– Visą advento laikotarpį drąsiai vaikštinėkite po miškus ir rinkite mūsų gamtos gėrybes. Vien kankorėžių mes turime devynias galybes. Kiek dar yra įvairiausių pušų – ir kedrinė, ir kalninė, ir juodoji. Eglė baltoji, eglė paprastoji… Labai gražiai žieminėse kompozicijose atrodo juodalksnio, buko, puskiparisio, tujenio kankorėžiukai. Galybė natūralių medžiagų krenta tiesiog ant žemės ir prašosi paimamos kurti: juk kitais metais bus supuvusios ir nebegražios. Visžalės spygliuočių šakos yra tarsi amžino gyvenimo, atsinaujinimo simbolis. Be tradicinių eglių, pušų, galime naudoti ir kėnius, kadagius ar tujas. Jų spalvos, žalumas, faktūros tokios skirtingos. Vien kadagių kiek visokių yra! Su mokiniais kompozicijose naudojame ne tik visžalių spygliuočių šakas, bet ir paprastas – garbanoto lazdyno, gluosnio, skirpsto. Jos taip gražiai susisukusios, susiraičiusios. O kokios gražios pirštuotos liepų šakos ar kaštonų! Kiekvienas medis turi savo nepakartojamą žavesį. Tik reikia mokėti jį pateikti. Reikia žinoti, kaip elgtis su viena ar kita medžiaga. Gal džiūdama ji traukiasi ar praranda spalvą? Mano tikslas – įprastą gamtinę medžiagą pateikti visai kitu amplua. Juk tą patį medžio lapą galima ir susukti, ir sulankstyti, ir ištiesinti, ir įdomiai susluoksniuoti. Beje, visai neseniai išpopuliarėjo konservavimas, kai iš augalų ištraukiama drėgmė ir jie prisodrinami glicerino. Taip paruošti atrodo tarsi natūralūs. Jie elastingi ir ilgaamžiai – labai smagu su tokiais dirbti.

Galybė natūralių medžiagų krenta tiesiog ant žemės ir prašosi paimamos kurti: juk kitais metais bus supuvusios ir nebegražios.

– Ar konservuotų augalų įsigyjate floristikos salonuose?

– Ką jūs! Mes patys su studentais mokomės tai daryti. Tik reikia nepražiopsoti tinkamo meto jų prisirinkti. Paprastai juos glicerinu pildome rudenį, kai subręsta medžių lapai. Nors, tiesą sakant, gamtinę medžiagą renkame visus metus. Šiuo metu gyvų gėlių lietuviškoje gamtoje nėra, todėl galime naudoti atvežtines arba augančias namuose, ant palangių. Kad ir amarilius. Jie puikiai pagražina kalėdines kompozicijas. Kaip ir įvairios uogos: kaulenio ar raudonos ožekšnio uogelės, gudobelės ar eršketrožės. Laiku jų prisiskynus, galima užkonservuoti. Kita vertus, puikiai tinka ir nekonservuotos – tik gali nuo šakelių greičiau nubyrėti. Mūsų gamta labai turtinga augalinių medžiagų, tik reikia nepatingėti laiku jų prisirinkti. Šiuo metu nuėję į mišką vis dar galite rasti gražių mėlynių kerelių, zuikiakrūmių, sedulų, kurios jau įgavusios sodrią rubino spalvą.

– Matau jus su didžiuliu krepšiu po mišką bevaikščiojančią, tiek savo, tiek mokinių darbams gamtos turtų beieškančią.

– Įeitumėte į floristo namus – pamatytumėte, koks sandėlis (juokiasi). Vyras? Oi, ne, nepyksta. Jau priprato. Pastebiu, kad tiems mokiniams, kuriuos palaiko šeimos, studijuoti lengviau. Jie tarsi visus namiškius įtraukia į savo profesiją, užburia juos ta gamtine medžiaga. Tarkim, jau kurį laiką labai populiarios visokios smilgos. Ir miesto želdynuose jų matome. Kiti natūralūs džiovinti augalai taip pat išgyvena renesansą. Į floristines kompozicijas grįžta švendrai, nendrės, tos pačios smilgos, džiovinti lauko žolynai ir dekoratyviniai augalai. Kalėdų stalo, namų interjero puošmenoms visa tai labai tinka.

– Juk neapsieinate ir be dirbtinių priemonių?

– Pagrindinė priemonė ir įrankis tvirtinti – viela ir replės vielai nugnybti, užsukti. Geras floristas stengiasi kuo mažiau naudoti floristinės sintetinės putos, o kuo daugiau dirbti su tvariomis, gamtai nekenkiančiomis medžiagomis. Jis išmoksta pasidaryti įvairių konstrukcijų, reikalingų kompozicijoms sutvirtinti. Karšti klijai? Jei kepinsime gyvą augalą karštais klijais – kažin, ar jam bus malonu. Laikausi nuomonės, kad gamta gyva. Jai irgi skauda, tad klijuoti savo mokiniams leidžiu tik sausą medžiagą. Mano galva, klijuoti karštais klijais yra pats prasčiausias floristinių kompozicijų tvirtinimo būdas. Ir mažiausiai vertinama šios profesijos profesionalų. Dažnai dalyvauju jaunųjų floristų konkursuose ir matau, kad mažiausiai balų gauna klijuoti darbai. Vadinasi, žmogus nežino jokių alternatyvių tvirtinimo būdų, o pasirenka greičiausią kelią. Augalas juk jaučia, skleidžia aplink save energiją… Per vasarą sugėręs saulės šviesą, šilumą, dabar ja dalijasi su mumis. Žmonės, dirbantys su augalais, patikėkite, tai jaučia. Jaučiu ir aš. Vos priėjusi prie vieno ar kito darbo matau, ar augalui gera, patogu ten būti. Kartais net tariuosi girdinti, kaip jis šaukiasi pagalbos.

Vos priėjusi prie vieno ar kito darbo matau, ar augalui gera, patogu ten būti. Kartais net tariuosi girdinti, kaip jis šaukiasi pagalbos.

– Šiuo metu populiarus puokščių kompozicijų natūralumas. Kiek jas galime papuošti ar pagadinti aukso, sidabro, dirbtinio sniego purškalais, žvakėmis ar kitomis nenatūraliomis pridėtinėmis detalėmis?

– Viskas gerai, kai naudojama su saiku. Tuos blizgučius, jei labai jų norisi, klijuokite PVA klijais, kurie ne taip kenkia aplinkai nei įvairūs cheminiai aerozoliai. Suprantu, kad masinėje kultūroje Kalėdos be blizgesio vargiai įsivaizduojamos. Turbūt lengviausia perteikti šventės nuotaiką per blizgų įpakavimą. Bet, mano galva, ne blizgesys yra svarbiausia. Juk blizgančių eglutės žaisliukų kasmet atsiranda vis naujų. Reklamuojamos vis naujos jų tendencijos, mados. Tai šių laikų komercija. Man labiau norisi tvarumo, natūralumo. Kodėl kalėdinėse kompozicijose nepanaudojus žvakių? Juk žvakės deginimas nuo seniausių laikų buvo suprantamas labai simboliškai – kaip perėjimas iš vieno būvio į kitą. Senoliai sakydavo, kad visa, kas sena, turi sunykti, kad rastųsi nauja. Juk Kalėdos ir yra virsmas. Tarsi aukščiausias gamtos nuovargio taškas, po kurio ji ir vėl pradeda ruoštis gimimo stebuklui. Žinoma, reikia mokėti tas žvakes įtvirtinti, kad tomis kompozicijomis būtų saugu naudotis. Šiais laikais turime įvairiausių įdėklų, stilingų laikiklių, įvairiaformių stiklo indų. Jie apsaugo, kad žvakės nesiliestų prie sausų augalų ir nekelia pavojaus žmogui ir aplinkai.

– Žavi jūsų mokinių sukurti Kalėdų Senelio batai. Ar bato formą jie patys susikūrė, o gal naudojo floristinius šablonus?

– Mūsų devizas – jokių šablonų! Batai ar kojinės, kurias vaikai įvairiose tautose kabina prie židinio ir laukia dovanų, – labai gražus kompozicinis sumanymas, kuriam formą kiekvienas studentas sugalvoja pats. Tokį batą ar kojinę galima išlankstyti iš vielos, suformuoti iš lanksčių medžio šakų, susukti iš samanų ar šieno. Kaip šakas išsaugoti ilgesnį laiką lanksčias? Reikia dar žalias padėti į balkoną ar susukti į polietileno plėvelę ir laikyti šaltai. Svarbiausia – neleisti joms išdžiūti ar supelyti. Jei norite suteikti savo šakai tam tikrą formą – darykite tai išsyk, vos parsinešę ją iš miško. Sutvirtinkite konstrukciją, o paskui džiovinkite kambario temperatūroje.

– Ar egzistuoja kalėdinių kompozicijų mados?

– Kaipgi?! Yra aprangos mados, yra ir floristinės tendencijos. Kaip šias žiemos šventes pasitikti madingai? Na, turbūt reikia pradėti nuo sausų šakų, smilgų – natūralių ar dažytų, dar kėnio šakelių intarpų. Įdomi naujiena – turkio spalva, atsirandanti kalėdinėse kompozicijose. Vis dar madingas auksas, populiarios išlieka tradicinės kalėdinės spalvos – raudona, žalia, balta ir tai, kas natūralu, organiška. Gamindami kalėdinę kompoziciją naudokite kuo skirtingesnių faktūrų, paviršių medžiagas. Žiūrėkite, kad būtų ir pūkuotų, ir švelnių, ir matinių, ir blizgių. Juk net dabartiniai eglutės žaisliukai gaminami atskiromis kolekcijomis, kad vienoje dėžėje būtų visa įvairovė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių