K. Garastė: tekėdama už trenerio žinojau – savaitgalių su šeima nebus

Linksmas vardų žaidimas

Pasikalbėti pasirenkame vakarinį laiką, kai Rokas jau grįžęs iš darbų ir gali pabūti su dukrytėmis. Jauniausioji Garastų šeimos atžala vardu Kloya. Jai treji. Vidurinioji – penkerių Kaetana, o pati vyriausioji – aštuonerių Katalėja.

Ką reiškia toks Lietuvoje negirdėtas mergaitės vardas? Išvertus iš lotynų kalbos – tai karališkosios orchidėjos pavadinimas. Šį vardą Ksenija išgirdo filme ir išsaugojo širdyje savo pirmagimei. Kol gims mergaitės, jiedu su Roku žada duoti vardus, prasidedančius raide K – pagal mamos vardo pirmąją raidę. Jei Dievas duos dar ir berniuką – vardą jis gaus jau iš R raidės, pagal tėtį. „Tai nieko nereiškia – tiesiog linksmas žaidimas, ir tiek…“ – juokiasi futbolo trenerio žmona, kartkartėmis vis sudrausminanti dūdele groti įsismarkavusią jaunėlę.

Juodu su Roku dar nepriėmė griežto sprendimo, kiek vaikų norėtų turėti. „Tiesiog palikome erdvės dar vienai sielai, nors šiuo metu darbo per akis ir su tomis trimis. Kadangi merginos labai energingos, mudu esame mažumėlę išsekę: juk visas laikas skirtas tik joms“, – prisipažįsta K.Garastė.

Pirmenybė – čiuožimui

Kiekvieną vasarą K.Garastė su mergaitėmis važiuoja į Lietuvos pajūrį ir būna ten ilgai – kartais net visus tris mėnesius. Šiais metais dėl Katalėjos čiuožimo treniruočių atostogų laiką teks sutrumpinti – jau ketverius metus čiuožimą lankančiai mergaitei liepą prasideda vasaros sporto stovykla.

Nusižiūrėjusi į sesę, pačiūžas rišasi ir Kaetana. Mama sako, kad seserys čiuožia kartu, tik pas skirtingus trenerius ir turi skirtingus treniruočių krūvius. „Nesiginsiu, kad į pirmąją treniruotę Katalėją nuvedžiau aš. Dailusis čiuožimas man – gražiausias sportas“, – aiškina Ksenija.

Talismanai: kai į talką ateina tokia „Žalgirio“ palaikymo komanda, pergalė Roko treniruojamiems futbolininkams – garantuota / K. ir R. Garastų šeimos archyvo nuotr.

Buvo laikas, kai poros draugai Garastų vyresnėlei klijavo būsimos futbolininkės etiketę. Vis dėlto, anot Ksenijos, tėvelio sportas jų šeimai lieka tik vienu iš laisvalaikio praleidimo būdų. Visos Garastų merginos mėgsta žiūrėti tėvelio treniruojamos komandos varžybas, sirgti už ją. Paklausta, ar Ksenija supranta, kas vyksta futbolo aikštelėje rungtynių metu, moteris juokiasi ir purto galvą: „Futbolas man tiesiog gražios kamuolio gaudynės, o kai jis patenka į priešininkų komandos vartus, suprantu, kad reikia ploti ir šaukti valio!“

Namų logistika

Ksenijos dukrytės darželio nelanko. Todėl mamai nuo pat ryto iki vakaro tenka nemažai darbų. Pirmasis – susodinti apsnūdusių mergaičių kompaniją į automobilį ir nuvežti vyriausiąją Katalėją į mokyklą.

„Auklės niekada neturėjome. Vyras nuo ankstyvo ryto darbe, tad man tenka suktis vienai: nepaliksi juk mažamečių namuose!“ – sako ji ir priduria, kad grįžus namo jos laukia daugybė darbų: namų ruoša, pietūs mergaitėms ir pan.

Po pietų vėl visos važiuoja pasiimti Katalėjos iš mokyklos, veža ją į Kauno ledo areną. „Augintinių namuose neturime, o ir nereikia. Mūsų mergytės judrios kaip trys beždžionytės“, – šypsosi mama ir sako, kad auginti bute dar ir šunį (ko norėtų visos dukrytės) nerastų nei laiko, nei jėgų.

Grįš prie pašaukimo

Turėjau apsispręsti, kam teikti pirmenybę – verslui ar motinystei. Pasirinkau šeimą: juk vaikų auginimas netrunka šimtmetį. Užauginsiu dukras, o tada jau darysiu, ką norėsiu.

Ksenija viena iš pirmųjų Lietuvoje buvo įkūrusi „Bloom & Glamour box“ gėlių verslą. Meniškos prigimties moteris pasakoja, kad kurdavo gyvų gėlių kompozicijas skrybėlės formos dėžutėse. Labiausiai patiko dirbti su rožėmis. Deja, gimus Kaetanai, laiko labai sumažėjo.

„O konkurentai nesnaudė, – liūdnokai konstatuoja faktą pašnekovė. – Turėjau apsispręsti, kam teikti pirmenybę – verslui ar motinystei. Pasirinkau šeimą: juk vaikų auginimas netrunka šimtmetį. Užauginsiu dukras, o tada jau darysiu, ką norėsiu.“

Kai dukros paaugs, Ksenija ketina grįžti prie savo pašaukimo – psichoterapijos. Kaip ir motinystė, ji pareikalaus visų jėgų. Todėl blaškytis nuo namų prie darbų vienu metu K.Garastė nelinkusi.

Ar nebijo, kad per tuos metus psichoterapijos praktikoje atsiras nemažai naujovių ir moteriai teks vytis kolegas, Ksenija purto galvą. „Visada galėsiu grįžti į egzistencinės psichoterapijos mokyklą. Į šias podiplomines studijas suvažiuoja įvairaus amžiaus žmonių iš viso pasaulio, atnaujina žinias ir vėl imasi kiekvienas savo praktikų. Čia ne tas variantas, kai nelaikai skalpelio 20 metų ir nebežinai, kaip jį vėl paimti į rankas“, – aiškina Ksenija.

Nors gerą dešimtmetį Roko Garasto žmona neturi nieko bendro su psichoterapija, bet savo ateitį sieja tik su šia veikla. „Psichoterapija – mano meilė“, – prisipažįsta ji.

Smagiai: laisvalaikis drauge su tėčiu – visada ypatingas / K. ir R. Garastų šeimos archyvo nuotr.

Ar įgytos profesinės žinios padeda santykiuose su vyru? „Be abejonės. Matau jį kaip žemėlapį. Tik su vaikais šiuo klausimu sunkiau. Turėdama tam tikrų žinių supranti ir tai, kiek daug žalos gali padaryti augančiam žmogučiui. Tada labai stengiesi, kad tik viskas būtų gerai, ir nejučia pamiršti save. Tai jau negerai…“ – įsitikinusi psichoterapeutė. Anot jos, kad galėtum vaikams kažką duoti – pati turi būti pilna.

Džiaugiasi buvimu drauge

Kai labai pavargsta nuo buities, Ksenija ieško atgaivos gamtoje. Jėgų jai suteikia buvimas prie Baltijos jūros. Todėl kasmet su mergaitėmis ji vis grįžta į Palangą. O jei oras nelepina? „Vis tiek randame ką veikti. Paprastai išsinuomojame kambarį vienoje viloje su uždaru kiemu. Į ją suvažiuoja šeimos su kitais vaikais. Tad mergaitės visada turi draugų“, – džiaugiasi ji.

Ar sunku būti futbolo trenerio žmona? Ar sportinius batelius Rokas palieka už durų ir į namus įeina vienomis kojinėmis – be kalbų apie darbą? Ksenija sako, kad jos vyras – tikras savo darbo aistruolis. Gerąja prasme. Todėl kalbos apie futbolą nesiliauja net namuose.

„Juk ir ten viskas paremta tais pačiais žmogiškaisiais santykiais. Dažnai apie juos pasikalbame. Mums patinka kalbėtis. Kaip ir važiuoti su dukromis į „Žalgirio“ komandos varžybas“, – teisina savo vyrą žmona.

Jei abu nori žiūrėti televizorių, Ksenija – filmą, o vyras – futbolo rungtynes, viršus paprastai būna Roko. „Vien sėdėti šalia vyro man jau yra didelė šventė, o ką jis ten žiūri – visai nesvarbu. Juk tai žmogus darboholikas: retai aš jį matau namuose“, – paaiškina ji.

Paklausta, ar taip įsivaizdavo savo šeiminį gyvenimą, kuriame vyrą mato labai retai, Ksenija šypsosi. „Kai tekėjau už jo, buvau jau subrendusi moteris, tai viską supratau. Ir tai, kad dėl Roko darbo specifikos neturėsime savaitgalių su šeima, ir tai, kad šeimos atostogos bus derinamos prie jo darbo grafiko... O kur  išvažiuosi gruodžio mėnesį?!“ – be mažiausios liūdesio gaidos balse kalba K.Garastė.

Vos nepasiliko Ispanijoje

Vis dėlto, kai gimė Kloya, Rokas metams buvo išėjęs tėvystės atostogų – padėjo auginti dukrą. Kadangi buvusiame darbe vyko pertvarkos, šeima išvyko pas gimines į Ispaniją. Porą mėnesių gyveno netoli Alikantės, net mąstė apie emigraciją.

Tačiau buvusį futbolininką iš užsienio išsikvietė „Žalgirio“ klubas. Lietuvos futbolo federacija R.Garastui iš pradžių patikėjo darbą su jaunimo komandomis, o vyrų rinktinės treneriu tapęs E.Jankauskas pakvietė jauną specialistą į asistentų gretas. Vėliau Rokui buvo patikėtas Kauno „Žalgirio“ vyriausiojo futbolo trenerio postas.

„Lietuvėlė mus susigrąžino. Nors Ispanijoje mums irgi viskas patiko, vis dėlto jautėmės ten truputį svetimi“, – prisipažįsta K.Garastė.

Lyg pasakoje

Paprašyta atskleisti juodviejų susipažinimo istoriją, Ksenija sako, kad geriau ją papasakotų pats Rokas. Pasirodo, jaunuoliai lyg vis netyčia prasilenkdavo pro šalį – tai kokiame naktiniame klube, tai parduotuvėje.

Netrukus Ksenija Lomakina ištekėjo už kito vyro ir išvažiavo gyventi į Šiaulius, tad Rokui teko keleriems metams ją pamiršti. „Tikrai neilgam, – iš kambario gilumos ataidi Roko balsas (kol žmona kalba, jis prižiūri mergaites). – Savo mintimis aš ją susigrąžinau, o jau tada, kai vėl susitikome, santykiai užsimezgė žaibiškai. Įvyko tai, kas ir turėjo įvykti: juk nuo pat pirmo žvilgsnio nebuvome vienas kitam abejingi“, – pasakoja R.Garastas.

Žmona antrina, kad yra dėkinga Dievui už vyrą. „Ačiū Dievui, kuris mus vėl suvedė, davė vaikų ir dabar viskas klostosi lyg pasakoje, tfū tfū tfū, kad tik neprisikalbėčiau“, – susirūpina K.Garastė.

Po mėnesio pora švęs devintąsias vedybų metines. Džiugiasi, kad vadinamoji septynerių metų santykių krizė poros jausmų taip ir neištiko. Vyras išlaikė visus išbandymus – nuo žmonos nėštumo iki trijų vaikų atsiradimo. Ksenija ilgai maitino visas mergaites pati, leido miegoti tėvų lovoje, tad Rokui žmonos dėmesio teko ilgokai palaukti.

Gerai, kad sportininko šeimoje karaliauja jo didenybė režimas. Šeima miegoti eina 21 val., tėtis skaito mergaitėms pasakas, o 5–6 val. ryto jau skuba į darbą.

„Žadintuvo man tikrai nereikia: keliasi vyras – nebemiegu ir aš“, – prisipažįsta buvusio futbolininko žmona. Anot jos, tėčio sportininko dėka Garastų šeimos mityba taip pat gana sveikuoliška: namuose ribojamas cukrus, saldainiai; vertinamos daržovės ir vaisiai.

„Čia panašiai kaip ir su kompiuteriniais žaidimais. Jei vaikui pasiūlysi alternatyvą – tarkim, kokį įdomų būrelį – jis tikrai susidomės, jei ne – lindės kompiuteryje“, – atvirauja K.Garastė, nedraudžianti savo dukroms žiūrėti filmukus telefone, bet pasiūlanti joms ir daug kitų įdomių veiklų – muzikos mokyklą, gimnastiką.

Požiūris: K. Garastė sako, kad nėra godi – jai pakanka, kad vyras būtų šalia, o mergaitės būtų sveikos ir linksmos / K. ir R. Garastų šeimos archyvo nuotr.

Į akį krito po grožio konkurso

Paprašyta papasakoti apie savo kilmę, Ksenija sako, kad jos tėtis – karininkas. Gimė ji Vokietijoje, o kai mergaitei suėjo treji metai, drauge su tėvais atvyko gyventi į Kauną. Būdama devynerių nuėjo šokti į Deimantės Ūsienės mados teatrą, kurį lankė iki pat pilnametystės.

Kadangi buvo simpatiška ir sceniška, gavo pasiūlymą dalyvauti konkurse „Mis Kaunas“. Ten, laimėjusi publikos simpatijas, lipo grožio laiptais dar aukščiau – buvo deleguota varžytis konkurse „Mis Lietuva“.

„Šiame konkurse dalyvavau net du kartus. 2002 m. pasisekė laimėti pirmosios vicemis titulą. Turėjau atstovauti Lietuvai Europoje, bet sutrukdė pasas, kuriame buvo įrašyta Rusijos pilietybė“, – aiškina Ksenija, savo dukrelių į mados teatro sceną neleidžianti. „Tuštybių mugė“ – į klausimą, kodėl, trumpai atsako ji.

Vis dėlto neneigia, kad savo būsimam vyrui į akį pirmąsyk krito būtent šiame konkurse. Ji net prisimena smagią istoriją, kaip Rokas, sėdėdamas kavinėje ir vartydamas žurnalą, pamatė ją žurnalo puslapiuose, o paskui netikėtai pažvelgė pro langą ir… Laisvės alėja ėjo ji pati. Vytis tada nepuolė, bet meilės kibirkštį įžiebė visiems laikams. Nuo to laiko Ksenija jam ėmė „vaidentis“ visur. „Nepaaiškinamas ryšys… Mūsų santuoka – puikus pavyzdys, kaip du žmones gyvenimas galiausiai atveda vieną pas kitą“, – sako K.Garastė.

Vertina tai, ką turi

Ar ji vis dėlto laiminga, nors vyro dažnai nebūna namuose, o atostogauti tenka atskirai? Anot Ksenijos, be kalbų – taip. „Mes išmokome džiaugtis tuo, ką turime. Stengiamės kokybiškai išnaudoti kiekvieną minutę. Nuvažiuojame su šeima į sodybą, pažaidžiame abu tenisą, pasišnekame. Aš nesu godi: kiek man skiria dėmesio – tiek ir užtenka“, – šypsosi pašnekovė.

Ksenija tikina, kad juodu su Roku sieja abipusė pagarba. Ir emocinė branda vienodo lygio, nors ji už vyrą truputį vyresnė. Vaikai sveiki. Maisto užtenka, drabužių irgi. Rokas mėgaujasi savo darbu. Ji – taip pat: juk auginti ir lavinti dukras yra sunkus ir didelis darbas! „Vadinasi, mes visi laimingi“, – dėsto savo šeiminės laimės formulę.

Vaikų auklėjimo principai? „Oi, geriau manęs neklauskite, nes šiuo klausimu aš esu tokia palaida bala (juokiasi). Vyro žodis kur kas svaresnis, o mane dukrytės gali lengvai apvynioti aplink pirštą“, – neneigia jauna mama.

Dėkoja seneliams už pagalbą

Ar Garastų šeima kartais matosi ir su garbaus amžiaus krepšinio treneriu Vladu Garastu, mergaičių proseneliu? Žinoma. Bet kur kas dažniau ji bendrauja su Roko tėvais, mergaičių seneliais, kurie kartais išleidžia Kseniją su Roku pasimėgauti vienas kito draugija.

„Tas laikas mums yra aukso vertės. Galime ramiai pasišnekėti, o pokalbio niekas nepertraukia: niekas nepargriūva, neprasiskelia galvos, neprisispaudžia piršto… Skamba labai buitiškai, bet taip jau yra“, – kasdienybės rutiną atskleidžia Ksenija.

„Gaila, kad mano tėvai gyvena toli nuo Lietuvos. Mama dabar Los Andžele (ji buvusi ilgametė Lietuvos oro linijų stiuardesė), tėtis jau ankstyvoje pensijoje, bet vis dar dirba – vykdo privačius užsakomuosius skrydžius malūnsparniu. Atlieka įvairius gelbėjimo darbus. Šiuo metu jis Afrikoje“, – aiškina piloto ir stiuardesės dukra, kadaise ir pati bandžiusi tapti padangių kregždute.

Deja, palankiusi kursus ir išmėginusi keletą skrydžių lėktuvu, ji suprato, kad šis kelias ne jai. „Supratau, kad bus panašiai, kaip ir mamai. Juk ir aš ją tarp skrydžių matydavau labai retai. Turbūt tuomet, dar gilioje vaikystėje, daviau sau žodį, kad mano vaikai mamą matys dažniau“, – su šypsena veide atsisveikina pašnekovė.