Ne tik avangardo mėgėjai drįsta medinį baldą paversti ryškiaspalviu paveikslu. Prieš kelis šimtus metų piešiniais margintos skrynios ir spintos – antikvarinė vertybė.

Metai – tarsi garantija

Nors senovėje lietuviai, kaimų gyventojai, iš prancūzų kalbos kilusio žodžio "interjeras" nė negirdėjo, jiems rūpėjo, kad namai būtų ne tik šilti ir patogūs, bet ir gražūs. Anuomet pirkiose vyravo natūralus medis, daręs namus gan tamsius. Tačiau šių namų gyventojai troško ir šviesių, ryškių tonų. Todėl moterys puošė namus austomis ar iš popieriaus karpytomis baltomis staltiesėlėmis, tiesė margus austus užtiesalus, o pačius vertingiausius baldus – skrynias ir spintas dabino spalvingais piešiniais.

Originalių tapytų baldų yra išlikę iki mūsų dienų. Antai Nacionalinio M.K.Čiurliono dailės muziejaus fonduose yra XIX–XX a. pr. gamintų ir dekoruotų medinių baldų pavyzdžių. Ant baldo dažnai galima pamatyti teptuku užrašytus pagaminimo metus. Liaudies meno skyriaus vedėjos Janinos Savickienės aiškinimu, tai – tarsi meistro garantija, įrodanti, nuo kada jo baldas tarnauja.

Pasak liaudies meno žinovės, talentingesni žmonės patys margindavo skrynias ir spintas. Kaimuose darbuodavosi ir įgudę meistrai, kurie piešdavo dailiau už kitus.

Antai skrynia turėjo ne tik praktinę, bet ir simbolinę reikšmę. Ją iš mamos paveldėdavo vyriausioji duktė. Apeiginę dėžę buvo stengiamasi ne tik kuo pilniau prikrauti kraičio, bet ir kuo gražiau dekoruoti. Išsikėlus gyventi į vyro namus, moteriai skrynia buvo tarsi ryšys su gimtaisiais namais.

Dažus gaminosi patys

Baldus tapydavo bei raižydavo ir aplinkinių šalių gyventojai. "Spintos drabužiams, galima atsekti, buvo renesansinio stiliaus: su viršutine, apatine dalimis ir vidurine, suskaidyta į trejas duris", – pasakojo J.Savickienė. Tapyba ant baldų, jos žiniomis, taip pat yra renesansinio meno palikimas.

Lietuviai baldus margindavo tautiniais ornamentais, kuriuose vyrauja augalinė simbolika. Kartais piešiniuose atsirasdavo paukščių ir gyvulių atvaizdų. Piešiniai simbolizavo džiaugsmą, gėrį, laimę. Vyravo gana kontrastingos žemės spalvos, itin mėgstama raudona.

Nudažydami visą baldą ruda spalva, meistrai kartais imituodavo medį – dažuose įrėždavo medienos raštą.

Anuometis dažymas primena šiandieninį, tik medžiagos buvo natūralios kilmės. Prieš dažydami natūralią medieną, lietuviai ją padengdavo gruntu iš klijų ir kreidos mišinio. Po to visas baldas būdavo dažomas viena spalva – tai buvo fonas būsimam piešiniui. Kad piešinys būtų atsparus drėgmei, ant viršaus lakuodavo vyšnių sakų ir kiaušinio baltymo tirpalu, galiausiai įtrindavo aliejumi.

Dažai buvo gaminami iš natūralių medžiagų: sutrintų žolių, anglių, kiaulės kraujo ir kitokių spalvinančių dalykų. Spalvai sustiprinti papildomai naudodavo ir cheminius dažus, atvežtus iš kitų kraštų. Tiesa, pastarieji buvo brangūs, todėl jų dėdavo labai nedaug.

Vertinti pradėjo neseniai

Tapyba ant baldų atsieidavo nepigiai. Valstiečiai orientavosi į dvarų kultūrą ir kopijavo tai, ką matė pas ponus. Paprasti, buitiniai, baldai nebuvo marginami. Net ir skrynias nesivaikiusieji grožio palikdavo medžio spalvos. Vis dėlto dažyti baldai ilgiau išsilaikydavo, buvo atsparesni drėgmei, kirvarpoms.

XX a. į kaimą pradėjus veržtis miesto kultūrai, kaimiečiai pradėjo gėdytis senųjų baldų, juos keitė naujais, natūralų medį ilgainiui pakeitė drožlių plokštės.

Muziejininkai važinėjo po kaimus ir supirkinėjo iš žmonių užsilikusius senus baldus. Dabar jų vertę pradeda suprasti ir eiliniai žmonės. J.Savickienės pastebėjimu, kai kurie lietuviai, įsigiję naują skrynią, išpiešia tautiniais raštais ir eksponuoja kaip interjero detalę.

Galimybė atsinaujinti ir išreikšti save

Bepigu dažyti baldus šiandien, kai parduotuvių lentynos nukrautos dažais ir kitomis medžio apdirbimo priemonėmis. Vis dėlto nedaug kas drįsta pramoninį baldą panaudoti savo fantazijai įgyvendinti. Drąsiau eksperimentuoti galima su senu, pabodusiu baldu. Nebūtina jį reikia dekoruoti įmantriu piešiniu, galbūt pakaktų suteikti jam naują spalvą, derančią prie kitų interjero elementų? Patarimų, kaip paruošti seno baldo paviršių, kaip dažyti, galima rasti dažų etiketėse, to paties galima klausti parduotuvių konsultantų. Svarbiausia – baldo paviršių gerai nuplauti vandeniu su muilu, kitaip tariant, nuriebalinti jį. Kad dažai geriau kibtų ir nesimatytų įbrėžimų bei kitų defektų, paviršių reikia padengti specialiu gruntu, galiausiai – kelis kartus dažyti, laikantis instrukcijų. Labiau įgudusieji gali pasimokyti įmantresnių baldų perdarymo technologijų, pavyzdžiui, sendinimo, vadinamojo dekupažo. Naudojant specialius dažus, galima sukurti metalo atspalvį. Galima kurti raštus, daryti įspaudus, naudoti trafaretus ar tiesiog ranka išpiešti baldą ir padaryti jį vienetinį.