Architektės J. Ambraškaitės namai dvelkia šventėmis ir giminės istorija

Prieš didžiąsias metų šventes architektė Jurgita Ambraškaitė kasmet turi gausybę darbų – papuošti milžinišką eglę žaisliukais, kurių yra beveik 1,5 tūkst., šventiškai dekoruoti namus, kuriuose gausu ne vienos kartos istoriją menančių, širdžiai malonių smulkmenų. Liūdina tik tai, kad vis mažiau artimųjų susirenka kartu.

Kaip meno kūriniai

Kai architektė J.Ambraškaitė prieš Kalėdas puošia namus, tai užtrunka kelias dienas, nes kasmet čia puošiama beveik 3 m aukščio natūrali eglutė. Kartu su žaisliukais ant eglutės ji kabina ir savo bei artimųjų prisiminimus ir, tam tikra prasme, giminės istoriją.

Apie 70 batelių formos kalėdinių žaislų, daugiau nei 0,5 tūkst. kitokių gražumynų iš viso pasaulio ir net iškastų iš žemės – taip protėviai slėpė relikvijas, kai, bėgdami nuo tremties, patraukė slėptis į miškus. Kiekvieną žaisliuką reikia atsargiai išvynioti, kiekvieną pakabinti į tinkamą vietą, nes kabinami jie ne bet kaip – turi derėti.

Nors eglės žaisliukų – šimtai, J.Ambraškaitė prisimena, kuris iš kur ir kada atkeliavo.

„Aš pati perku tai, kas yra autentiška, originalu, – sako moteris. – Dauguma žaisliukų yra rankų darbo, meno kūriniai. Juk visiškai neįdomu nupirkti 50 auksinių burbulų ir pakabinti juos ant plastikinės eglutės. Man svarbesnis žaisliukų estetinis vaizdas, meninė vertė, o visur jos ieškoti aš išmokau iš tėvų, senelių.“

Žaisliukus jai dovanoja ir artimieji, draugai, užsakovai. Jurgitai sunku pasakyti, kuris brangiausias ar gražiausias. Jai brangūs dukters Dagnės parvežti žaisliukai iš studijų Londone ir Perte. Brangūs ir Paryžiuje pirkti du rankų darbo stikliniai paukštukai – neatsilaikiusi Jurgita už juos paklojo visą atlyginimą. Kur dar senelių, tėvų, tetų pasakojimais apipinti žaisliukai, į giminės namus atkeliavę dar prieš Antrąjį pasaulinį karą.

Kodėl visus reikia sukabinti? „O kaip kitaip? Vaikus juk visus myli, – juokiasi pašnekovė. – Kai kurie, atrodytų, jau visai pavargę, estetiškai ne tokie blizgūs ir puošnūs, kaip buvo kadaise, bet jie man mieli ir visi turi būti. Kai į žaislus žiūri kaip į mano kūrinius, jie ir emocijas tau kelia visai kitas. Kiekvienas jų turi savo istoriją. Todėl visiškai nesvarbu jų vertė – man jie visi yra brangūs. Tai mano, mano šeimos prisiminimai. Manęs neliks – tikiuosi, kažkam kitam jie bus brangūs.“

Požiūris: eglutės puošmenos J.Ambraškaitei – ne tik žaisliukai, bet jos giminės istorijos liudytojai.

Palaiko giminės dvasią

Iš vaikystės Jurgitai ryškus prisiminimas, kai senelis Jonas Laurinaitis atsargiai savo kabinete ištraukė vokiškus varpelius su stiklo lašeliu viduje – maža Jurgita buvo užburta to krištolinio skambėjimo.

Senelis J.Laurinaitis, kurio gyvenimo kelionė sulaukus 92-ejų baigėsi J.Ambraškaitės namuose, kadaise turėjo Kaune spaustuvę, knygyną, biblioteką, parduotuvę, namus. Ir visa tai, būdamas vienas iš vienuolikos vaikų šeimos, pats sukūrė nuo nulio.

„Jis apie 1930 m. sėsdavo Kaune į traukinį, važiuojantį į Berlyną, grįždamas atsiveždavo lagaminą eglutės žaisliukų – rankų darbo ar fabrikinių pūsto stiklo, vienas iš pirmųjų Lietuvoje pradėjo prekiauti tais žaisliukais. Jų buvo nuostabių, tik gaila, kad per tiek metų nelabai kas išliko, nes eglutės kartais krinta, žaisliukai – dūžta. Bet mane džiugina bent tai, kad yra išlikusios dar kelios knygos su jo knygyno antspaudais“, – pasakoja moteris.

„Laurinaičiai – verslo atstovai, o aš kilusi iš Ambraškų – moksliukų klano, – sako J.Ambraškaitė. – Senelis Jurgis Ambraška prieškaryje išleido lietuviškos gramatikos vadovėlių. 1947 m. jis žuvo neaiškiomis aplinkybėmis, kai atsisakė tapti sovietiniu švietimo komisaru. Močiutė Elžbieta Ambraškienė, likusi našle, visą savo meilę perdavė vaikų namuose gyvenantiems našlaičiams. Po jos mirties Kauno vaikų namuose jai buvo įkurtas muziejus.“

Mano namai – toks normalių, darbais užsiėmusių, išsiblaškiusių inteligentų būstas: fasadas byra, bet kiekviena saugoma smulkmena man yra lobis.

Kiekvienoje Jurgitos giminės kartoje buvo pedagogų. Jos dukra – jau penktos kartos. Visų kartų moterys, nepaisant profesinio užimtumo, buvo ir itin išradingos, puikios šeimininkės. Tad namai, anot pašnekovės, po laikmečio nelaimių būdavo vis sukuriami tarsi iš nieko, bet originaliai, skoningai. Iš protėvių gal ir jos potraukis architektūrai, menui, kūrybai.

Savuose namuose moteris stengiasi palaikyti gyvą giminės dvasią. Tai tarsi duoklė praeičiai. Mat taip susiklostė, kad į Jurgitos – vyriausios anūkės – namus atkeliavo ir kitų giminės lobių: knygų, indų, puošnių interjero detalių. Brangias išlikusias relikvijas jai pamažu patikėjo gęstantys giminaičiai.

„Mano namai – normalių, darbais užsiėmusių, išsiblaškiusių inteligentų būstas: fasadas byra, bet kiekviena saugoma smulkmena man yra lobis ir apie kiekvieną aš galiu daug kalbėti, nes tai mano šeimos istorijos liudininkai. Tiesa, materialiai vertingų šimtamečių vertybių mažai išlikę, nes ir degino, ir atėmė, ir paliko...“ – sako moteris.

Akcentas: „Tu gali būti pavargusi, bet batukai turi būti dailūs – tada ir eisena, ir laikysena – kita“, – paaiškina batelių svarbą Jurgita.

Vertybės – amžinos

Kokius namus per didžiąsias metų šventes J.Ambraškaitė prisimena iš vaikystės? Tai buvo jos gimtajame mieste Kaune kartu su seneliais, mamos tėvais Emilija ir Jonu Laurinaičiais. Šeima Kaune gyveno dideliame name, kurį seneliui kažkokiu būdu per įvairius perversmus pavyko išsaugoti. Prisiminimuose – milžiniška eglė svetainėje, kurią puošdavo visa šeima.

„Ir šiemet eglutę puošiau kelias dienas, vis paklaidžiodama prisiminimų slėniais į tuos laikus, kai senelis Jonas parnešdavo 3 m eglę, o tėtis Saulius tais keistais laikais sugebėdavo visokių elektrinių puošmenų pridaryti, – pasakoja Jurgita. – Močiutė Emilija ruošdavosi šventėms savaitę, kvapai visur sklisdavo dieviški, o mama Loreta žaibu prigamindavo visokių skanumynų. Senelis stebuklingu būdu gaudavo žirnelių, o mamos daryta balta mišrainė buvo skaniausia pasaulyje, kaip ir dabar. Tėtis vis savo bedugniame portfelyje tai mandarinų, tai graikiškų riešutų ar net prisirpusių granatų atnešdavo. Šaltoje verandoje pūpsojo kibirai su raugintais kopūstais, grybais, gira... Visi pas mus šeimininkavo, tvarkėsi ir visada stengėsi, kad namai būtų gražūs, pilni skanumynų, smagumų, draugų ir žaidimų.“

Senelis net duoną kepdavo namuose, tėtis tobulai rankomis maldavo tikras braziliškas kavos pupeles – kvepėjo visi namai. Šiais visuotinio pertekliaus laikais, kai užsakyti sušius ar picą galima per kelias minutes, Jurgitos manymu, namuose ruoštos vaišės yra didžiausios meilės išraiškos forma.

„Dabar su kiekvienu žaisliuku, kabinamu ant šakelės, vis žvilgsniu glostau knygų krūveles – per vaikystės Kalėdas knygų privalėjo būti kiekvienam po rietuvę. Namai savaitei nutildavo – juk mini atostogos ir tik visur būdavo prikritusių ypatų su visokiais skanumais, ir vis pripuolamai skaitėme“, – prisimena pašnekovė.

Ypatingi: dauguma J.Ambraškaitės eglutės žaisliukų – originalūs, rankų darbo.

Knygos visada visiems giminėje buvo svarbios, muzika – mėgstama ir gerbiama buvo visų kartų. Pasakas sekdavo visi – ir tėtis, ir mama, ir močiutė. Brolių Grimmų, Hanso Christiano Anderseno pasakas visi skaitė ir mintinai mokėjo. Ir pati Jurgita prisimena, kad pasakomis, jų stebuklais žavėjosi ilgai – iki vėlyvos paauglystės.

Ir štai prieš keletą metų jos dukrai Dagnei pasipiršęs mylimasis be žiedo dovanų įteikė ir XVIII a. pirmo leidimo Lewiso Carrollo pasaką „Alisa stebuklų šaly“. Jurgitos dukterėčiai jaunuolis simpatiją išreiškė pas bukinistus radęs prosenelio J.Ambraškos rašytą gramatiką.

„Mano tėvai buvo modernūs, aš moderni, vaikai mūsų modernūs, bet vertybės iš kartos į kartą perduodamos, manau, teisingos, – sako J.Ambraškaitė. – Esu labai laiminga, kad man pavyko dukrą gerai užauginti, teisingas vertybes jai įdiegti. Taip, apie daug ką ji turi savo nuomonę, kuri skiriasi nuo manosios. Bet aš tyliu iš pagarbos jaunajai kartai. Ir nors ji, baigusi rimtas studijas, turėjo kvietimų dirbti užsienyje, grįžo į Lietuvą ir dirba dėl Lietuvos.“



NAUJAUSI KOMENTARAI

TAIKOS !!

TAIKOS  !! portretas
Labai shilta moteris ir JOS gyvenimo stilius ,sanprata --labai Lietuvishkai Kunietishka-- .Matomai,puiki protinga MAMA ,,ir nuostabios .puikiu sheimu palikuone,Garbinga atzala,Vivat Kaunui.

Laurina

Laurina portretas
Puiki senelio gimine

DĖL SKONIO

DĖL SKONIO portretas
GAL NESIGINČIJAMA. BET ŠUKUOSENA...???
VISI KOMENTARAI 4

Galerijos

  • Kas išgelbės erdvę mažame vonios kambaryje?
    Kas išgelbės erdvę mažame vonios kambaryje?

    Įrengiant vonios kambarį, svarbu atsižvelgti ne tik į patogumą ir baldų kokybę, bet ir išsaugoti erdvės ir švaros pojūtį. Kaip viską suderinti net ir nedidelės kvadratūros vonios kambaryje? ...

    1
  • Atnaujiname vonios kambarį: išmintingi sprendimai
    Atnaujiname vonios kambarį: išmintingi sprendimai

    Tvarkingas vonios kambarys leidžia dieną pradėti ir ją pabaigti be papildomo streso. Tačiau dažnai dėl netinkamo baldų išdėstymo šios erdvės potencialas lieka neišnaudotas. „Įrengiant šią erdvę, reikia gerai apgal...

  • Apklausa: vienas iš keturių vokiečių nebežiūri tradicinės televizijos
    Apklausa: vienas iš keturių vokiečių nebežiūri tradicinės televizijos

    Apklausa parodė, kad kas ketvirtas Vokietijos gyventojas atsisveikino su tradicine televizija ir nebežiūri transliuotojų, kabelinės ar palydovinės televizijos. ...

    8
  • Paprasti būdai atsipalaiduoti namuose
    Paprasti būdai atsipalaiduoti namuose

    Tyrimo duomenimis, galimybė atsipalaiduoti namuose kas trečiam Lietuvos gyventojui yra vienas iš svarbiausių veiksnių, padedančių palaikyti gerą psichologinę savijautą. Deja, pasakyti kartais lengviau nei padaryti – po įtemptos dienos ga...

    1
  • Agurkų ir pomidorų priežiūra: ką turi žinoti kiekvienas sodininkas?
    Agurkų ir pomidorų priežiūra: ką turi žinoti kiekvienas sodininkas?

    Daržovių daigai šiltnamiuose jau prigijo, o kai kur ant sodinukų jau pūpso paprikos, agurkai ir pomidorai. ...

    3
  • Ugdymą šeimoje pasirinkę tėvai: svarbiausia – vaiko autentiškumas
    Ugdymą šeimoje pasirinkę tėvai: svarbiausia – vaiko autentiškumas

    Vis dažniau ne pačiais geriausiais žodžiais minint tradicinę švietimo sistemą, pasigirsta kalbų apie ugdymą šeimoje. Trijų vaikų mama Rūta Mazurkevičienė, turinti anglų kalbos pedagoginį išsilavinimą, tokį ugdymą taiko dv...

    12
  • Mažas būstas – ne problema
    Mažas būstas – ne problema

    Šiuo metu Lietuvoje parduodamų naujos statybos butų ploto vidurkis – nuo 45 iki 55 kv. m. Galima manyti, kad viengungiams tokio dydžio būstas atliepia visus poreikius, tačiau šeimai su vaikais tokie namai gali pasirodyti ankštok...

    2
  • Namų grožiui – ryškiaspalvės gėlės
    Namų grožiui – ryškiaspalvės gėlės

    Ryškiais įvairių spalvų žiedais balkonuose ir terasose dėmesį traukiančios gėlės – vienas pigiausių ir maloniausių būdų pasirūpinti namų grožiu. Jos ne tik suteikia atgaivos akims, bet tampa ir maloniu hobiu, į kurį visai nesunku...

  • „Spalvotas betonas“: iš betono galime pagaminti bet ką
    „Spalvotas betonas“: iš betono galime pagaminti bet ką

    „Pradėjome nuo grindų liejimo, o dabar iš betono galime padaryti beveik bet ką. Dar nebuvo taip, kad klientui pasakytume negalintys įgyvendinti jo užsakymo“, – sako mažosios bendrijos „Spalvotas betonas“ gamybos vadov...

    1
  • Poilsio erdvė balkone: ką naudinga žinoti?
    Poilsio erdvė balkone: ką naudinga žinoti?

    Šiltuoju sezonu norisi kuo daugiau laiko praleisti gryname ore. Tiems, kurie dar neįsirengę savo lauko erdvės, interjero dizainerė turi praktiškų patarimų, kaip balkone rasti vietos ne tik staliukui su dviem kėdėmis, bet ir nuosavam sodui...

Daugiau straipsnių