Vasarą, kai daugelis kultūrinių institucijų laikinai užsidaro, vyksta daug festivalių, kviečiančių klasikinės muzikos gerbėjus į kitas, mažiau įpareigojančias erdves – į dvarus, bažnyčias, vienuolynus. Įprasta, kad tokiose vietose "lengvėja" ir muzikos turinys.

Festivaliuose vasarą kur kas rečiau išgirsi dramatiškos simfonijos ar kokio kito rimto žanro garsus. Pastaruosius pakeičia žymių operų arijos, įvairių tautų folkloro ir klasikos sintezė, kartais net ir populiariosios muzikos garsai. Ne išimtis ir XX Pažaislio muzikos festivalis.

Skelbiama, kad festivalio moto – kurti tradicijas, tad viena jų – rengti koncertus ne tik Kauno mieste, bet ir netoli jo, o pastaruoju metu ir gerokai nutolusiuose dvaruose ar bažnyčiose. Vykti gana toli – net į Zyplius – norintiesiems pasiklausyti koncerto teko birželio 27-osios vakarą, kur muzikos mėgėjus kvietė ansamblis "Nepaklusnieji", pavadinęs savo koncertą gana intriguojančiai: "Kabaretas".

Netradiciniai sprendimai

Jau pats ansamblio pavadinimas – "Nepaklusnieji" – suponuoja mintį, kad, nuėję į jų koncertą, kažko itin tradiciško neišgirsime. Iš tiesų, šis pianisto Roko Zubovo inicijuotas instrumentalistų ansamblis (kurio sudėtis, beje, kito) nuo pat savo veiklos pradžios – 2005-ųjų – orientuojasi ne į "nugrotus" ir visiems gerai pažįstamus klasikinės muzikos opusus.

"Nepaklusnieji" nuolat atranda kažką mažiau žinomo, kartais užmiršto, o kartais ir niekada neskambėjusio, ir nebūtinai tai būna šiomis dienomis sukurti kūriniai, kurių, beje, jie taip pat yra nemažai atlikę. Ką jau kalbėti apie originalias aranžuotes – klasikinės muzikos kūriniai rašomi tradicinėms sudėtims, tokioms kaip simfoninis ar kamerinis orkestras, styginių kvartetas ir panašiai. Tad aišku, kad daugelį kūrinių jiems teko pritaikyti savajai sudėčiai.

Ne išimtis buvo ir "Kabaretas", kai šiam ansambliui pritaikytas kabareto laikų kompozicijas atliko pianistai R.Zubovas ir Sonata Zubovienė, Vytautas Sriubikis (fleita), Rimvydas Savickis (klarnetas), Vytautas Mikeliūnas (smuikas), Ugnė Petrauskaitė (smuikas), Mindaugas Bačkus (violončelė), Danielis Rubinas (kontrabosas) ir vokalistas Steinas Skjervoldas.

Jokios sintetikos

Labiausiai intrigavo koncerto pavadinimas. Tikriausiai ne vienas, išgirdęs šį žodį, įsivaizduoja tarpukario naktinį klubą, esanį Vokietijoje ar Prancūzijoje, gerokai prigesintomis šviesomis, kur alkoholis liejasi laisvai, šokama burleska ar koks kitas erotiškas šokis, o Kurto Weillio melodijas dainuoja į Marlene Dietrich panaši moteris. Tad ką tai bendro gali turėti su klasikinės muzikos ansambliu? "Nepaklusnieji" tąkart sumanė, kad gali, atlikdami žinomas ir nežinomas XX a. pr. dainas.

Skambėjo K.Weillio, Williamo Bolcomo, Charlie Chaplino dainos, prancūzų neoklasiko Darius Milhaud kompozicijos. Į programą labai sumaniai ir netikėtai buvo įtraukti lietuvių kompozitoriai – tai Mikalojus Novikas, Vidmantas Bartulis, Vytautas Barkauskas, Osvaldas Balakauskas, Feliksas Bajoras. Beje, trys pastarieji yra žinomi kaip itin modernūs akademinės muzikos kūrėjai, tad daugelis tikriausiai net nežinojo, kad jie yra sukūrę ir estradinių dainų, kurios atliekamos labai retai.

"Nepaklusnieji" tąkart nusižengė pastaruoju metu muzikos pasaulyje kone vyraujančio postmodernizmo tradicijoms ir nieko nesintetino. Jie tiesiog atliko dainas kiek kitokiu pavidalu, nei jos skambėjo originaliai, mat buvo sukurtos populiariosios muzikos scenai.

Taip pat nebuvo stengiamasi jas įvilkti į kokį nors orginalų ar neįprastą rūbą, nesistengta atkurti ir retro atmosferos. Kompozicijos skambėjo santūriai, tačiau kokybiškai. "Nepaklusnieji" nustebino ne tik pasirinkdami programą, tačiau ir tam tikru nuosaikumu, pasireiškusiu estetiškai švariomis aranžuotėmis, praturtintomis džiazo elementais. Beje, ir solistas baritonas S.Skjervoldas yra klasikinės muzikos atstovas, tad jo dainavimo maniera – visai ne kabaretiška, veikiau kameriškai subtili. Tačiau visos atliktos dainos skambėjo puikiai, nes vokalas organiškai derėjo su instrumentiniu ansambliu.

Dainų paletė

Įžanga į "Kabaretą" buvo V.Bartulio "I like Marlene Dietrich" – minimalistinio stiliaus kompozicija, kurios pabaigoje skambėjo M.Dietrich balso įrašas. Šis kūrinys publiką nukėlė į tarpukario atmosferą.

Po to buvo pristatytas kiek autentiškesnis W.Bolcomo "Juodasis Maksas", o likusi programos dalis gana išmaniai buvo suskirstyta į tris dalis, kurias įrėmino prancūzo D.Milhaud instrumentinė siuita "Skaramušas", sudaryta iš trijų kontrastingų dalių, atitikusių ir koncerto nuotaikas. Pirmoji buvo linksma, antroji – lyriška, trečia – dramatiška.

Ypatingai netikėta buvo pirmoji koncerto dalis – joje skambėjo lietuvių kompozitorių dainos. Jų autoriai, jau minėti F.Bajoras, O.Balakauskas, V.Barkauskas, priskiriami rimtosios muzikos pasauliui. Tarp jų įsipynė ir lietuviškos estrados grandas M.Novikas, kurio melodijos buvo labiau atpažįstamos. Nors šios dainos – ne tarpukario (buvo sukurtos jau gerokai po Antrojo pasaulinio karo), buvo tikrai netikėta ir įdomu išgirsti kiek kitokį, linksmesnį lietuvių modernistų kūrybinį amplua. Beje, baritonas iš Norvegijos visas dainas atliko lietuviškai.

Antrojoje ir trečiojoje koncerto dalyse buvo atliktos kabareto laikų dainos, kurios gana dažnai skamba įvairiomis sudėtimis, velkamos į įvairiausius muzikinius stilius. Kai kurios yra tapę džiazo standartais ir ne kartą atliktos žymių džiazo vokalistų, tad publikai buvo geriau pažįstamos – tai K.Weillio ištraukos iš "Trijų skatikų operos", W.Bolcomo ir Ch.Chaplino dainos. Šįkart jos nebuvo nei džiazinės, nei simfonizuotos, kaip labiau įpratusi ausis. Veikiau įgijo jaukų kamerinį pavidalą. Tiesa, kartais buvo girdėti subtili užuomina į džiazo improvizaciją, tačiau tai toli gražu nepriminė kabareto laikais vyravusio temperamentingojo bigbendo.

Garsus papildantys vaizdai

Vasariško gaivališkumo ir lengvumo koncertui suteikė ir aplinka, kurioje jis buvo rengiamas – Zyplių dvaras. Pastaruoju metu tapo itin populiaru vasarą koncertus rengti dvaruose, tad jei prieš keletą metų tokią erdvę dar galėjome pavadinti netradicine, šiandien ji tampa kone standartu.

Kartais, vykstant į tokį renginį, kyla klausimas, ar tikrai tokia aplinka yra tinkama klasikinei muzikai? Įvairūs mediniai rakandai primena klojimo teatrą, be to, kyla įvairių praktinių nepatogumų: nelabai patogu nuvykti, tenka sėdėti ant ne itin patogių sulankstomų kėdžių, nėra vėdinimo sistemos, o atlikėjams tenka groti elektriniu fortepijonu.

Kita vertus, tokia erdvė mažiau įpareigoja, nuteikia vasariškai, suteikia galimybę po koncerto pasimėgauti vakaro idile, apžiūrint dvaro gėlynus. Be to, lengvesnio turinio muziką, kaip, pavyzdžiui, "Kabaretas" sunku būtų įsivaizduoti rimtoje filharmonijos salėje. Gausiai susirinkę klausytojai leidžia manyti, kad publiką pritraukia ne tik pats koncertas, bet ir aplinka.

Labiausiai po koncerto teko pasidžiaugti koncerto programa, kuri balansavo tarp mažai žinomų kūrinių ir tarp tų, kurių melodijos publikai lengvai atpažįstamos.

Išvengta banalumo, kai, taikantis prie publikos, stengtasi ją pritraukti puikiai pažįstamomis skambiomis melodijomis, neretai "klasikos popsu" tapusiais opusais. Tačiau nebuvo jaučiamas ir snobizmas, kai atliekama visiškai nežinoma muzika  neretai būna pernelyg avangardiška. Tad "Nepaklusniųjų" "Kabaretas" puikiai derėjo vasaros kontekste, pasirinkdamas populiariosios d