Vilniaus knygų mugė kasmet gerina lankomumo rekordus. Kodėl? Akivaizdu: čia pigiau galima įsigyti knygų, pabendrauti su kitais skaitytojais ir pasimesti smagioje knygų mylėtojų minioje. Tačiau neretas renginio lankytojas lūkuriuoja ir prie salių durų, laukdamas, kol galės gyvai pamatyti rašytojus.

Pamatyti ir išgirsti

Pernai teko dalyvauti – drįstu pavadinti – legendiniame Knygų mugės renginyje – Romualdo Granausko knygos „Šventųjų gyvenimai“ pristatyme. Susitikimas buvo šventė ne tik skaitytojams, bet ir patiems knygos leidėjams. Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius Valentinas Sventickas, tądien kalbinęs rašytoją, prisipažino iki pat renginio pradžios nežinojęs, ar susitikimo nereikės atšaukti dėl visų taip laukiamo rašytojo sveikatos pablogėjimo.

Tačiau salėje besispiečiančių ir ant kėdžių netelpančių gerbėjų laimei, R.Granauskas Knygų mugėje pasirodė.

Nereikia nė ginčytis: R.Granauskas – lietuvių mylimas rašytojas. Bene visi jo knygas skaitėme dar mokyklos suole, o neretas prie jų grįžome ir kiek paūgėję (tai patvirtina ir dideli „Šventųjų gyvenimų“ pardavimai). Tačiau kodėl taip įdomu patį rašytoją pamatyti, išgirsti jo balsą, pabūti su juo viename kambaryje? Kodėl rašytojo darbas neapsiriboja vien knygos rašymu?

Intravertai nepageidaujami

Praėjusių metų pabaigoje teko dalyvauti Niujorko universiteto surengtoje diskusijoje apie knygų ir leidybos ateitį. Vienas iš keturių diskusijos dalyvių – "Random House Studio" prezidentas Peteris Gethersas – prakalbo ne tik apie iššūkius, su kuriais ateityje teks susidurti knygai, tačiau ir apie naujas pareigas, kurias, nori ar nenori, turės prisiimti šiuolaikiniai rašytojai.
P.Getherso darbas – ieškoti knygų, kurias galima būtų adaptuoti kino ar televizijos ekranui. Vienas iš redaktoriaus darbo pavyzdžių – Davido Nichollso knygos „Viena diena“, išleistos ir Lietuvoje, ekranizacija.

"Random House Studio" taip pat kuria kulinarijos laidą, kurią veda receptų knygos „The New Midwestern Table“ autorė Amy Thielen. Paklaustas apie pastarąjį projektą, P.Gethersas dalijosi džiaugsmu: „Kai tik susipažinome su šia autore, iš karto nusprendėme, kad ji turi potencialą išgarsėti ne tik knygų pasaulyje, bet ir televizijoje“.

P.Gethersas nuogąstavo, kad didžiausias sunkumas, su kuriuo jam tenka susidurti darbe, – nuolatinis įrodinėjimas leidėjams ir rašytojams, kad su jau turimu turiniu, t.y. knyga, pasitelkus šiek tiek pastangų, galima nuveikti žymiai daugiau nei atrodo iš pradžių.

Jo galva, rašytojai linkę save riboti: dauguma jų yra intravertiškos asmenybės, norinčios užsidaryti namie ir rašyti knygas. Tačiau P.Gethersas įspėja: tokį požiūrį turintys kūrėjai JAV leidybos rinkoje neturi ateities. „Būti rašytoju – tai tas pats, kas būti aktoriumi. Turi padėti savo knygai tapti matoma“, – konstatavo P.Gethersas.

Priversti lipti į sceną

Amerikos leidėjai vengia autorių, negalinčių ar nenorinčių savo knygos reklamuoti. Pavyzdžiui, iš visų Amerikoje išleidžiamų knygų, tik 3 proc. – verstinė literatūra. Vienas iš veiksnių, lemiančių tokį amerikiečių nenorą įsivežti knygas, – užsieniečiai autoriai. Jie gyvena toli ir atsivežti juos į JAV, parodyti per televiziją ar surengti susitikimą su skaitytojais kainuotų labai daug.

Be to, dauguma rašytojų angliškai nekalba taip gerai, kad, nedarydami gėdos nei sau, nei savo leidėjams, galėtų pristatyti savo knygą. Galiausiai, toks reklamos modelis kitose šalyse nėra populiarus ir dauguma rašytojų nėra nusiteikę imtis dar ir aktoriaus vaidmens.

Kita problema – vyresnio amžiaus kūrėjai. Tokie į JAV tikrai nesiverš ir internete nuotraukų bei komentarų nepublikuos. O ką daryti, jei autorius jau miręs? Dėl to leidėjai mieliau renkasi rašytojus, gyvenančius šalia, nebijančius plunksnos padėti į šalį ir žengti ant scenos.

Svarbu ne tik tai, kad autorius būtų matomas, bet ir tai, kad jo vieši pasirodymai būtų kokybiški. Iš autoriaus tikimasi, kad jis dalyvaus ryto pokalbių laidose, ateis į knygynuose organizuojamus susitikimus su skaitytojais, dalys autografus, skelbs savo mintis bei nuotraukas "Facebook" ir "Twitter" paskyrose.

Idealiu atveju rašytojas, kurio knygą planuojama išleisti, jau turi patirties arba pažinčių televizijoje. Ypač mėgstama į knygas paversti populiarius blogus, nes tokie autoriai ne tik kartu atsiveda savo gerbėjų būrį, bet jau turi produktyvaus bendravimo su interneto vartotojais patirties.

Didžiosios JAV leidyklos netgi turi darbuotojus, kurie nedrąsius ar nepatyrusius rašytojus moko, kaip elgtis prieš kameras. Rašytojams padedama taisyklingai atsakyti į žurnalistų klausimus, tinkamai bendrauti su gerbėjais.

Bendravimo gyvai galia

Pažvelkime į vieną ir mums gerai pažįstamą atvejį įdėmiau. Prieš porą metų tiek Lietuvą, tiek Ameriką sužavėjo lietuvių kilmės rašytoja Ruta Sepetys. Savo knygoje „Tarp pilkų debesų“ ji pasakoja lietuvių tremtinių istoriją, tiesa, šiek tiek adaptuotą amerikiečių skaitytojams.

Pirmoji rašytojos knyga sulaukė didelio pasisekimo. Ji ne tik pateko į „The New York Times“ bestselerių sąrašą, bet ir buvo išversta į beveik 30 kalbų.
Nors R.Sepetį galima, bent jau iš dalies, laikyti lietuvių rašytoja, pažiūrėkime, kuo ji amerikietiška.

Lietuvos skaitytojai turėjo daugybę progų susitikti su šia autore, nors dėl jų ji turėdavo atvykti iš už Atlanto. Iš atminties kyla viename Lietuvos universitetų vykusio susitikimo su rašytoja detalės. Moteris tryško energija. Užlipusi ant scenos rašytoja pradėjo savo pasakojimą žodžiais: „I am Lithuanian“. Argi toks teiginys gali palikti lietuvių skaitytojus abejingus? Toliau R.Sepetys pasakojo apie tai, kaip ji nusprendė rašyti knygą.

Rašydama ji kalbino daugybę į Lietuvą grįžusių tremtinių, pati išbandė buvusio sovietų kalėjimo baisumus bei parą buvo užsidariusi Rumšiškių liaudies buities muziejuje stovinčiame vagone, kuriuo anuomet buvo vežami tremtiniai.

Autorė pasakojo, kaip knyga buvo leidžiama, neužmiršdama užsiminti, kad šiuo metu ji rašo naują kūrinį.

Nenuostabu, kad po tokio gyvo autorės pristatymo nelieka nieko kito kaip išeinant nusipirkti jos knygą. Be viso to, autorė aktyviai dalijasi savo įspūdžiais "Facebook" paskyroje. Gerbėjai, spustelėję „like“ mygtuką autorės profilyje, reguliariai gauna naujienas iš profesinio R.Sepetys gyvenimo bei nuotraukas iš jos knygų pristatymų įvairiose pasaulio šalyse.
R.Sepetys yra viena iš daugybės Amerikoje leidžiamų autorių, dedančių papildomas pastangas į tai, kad jos knygos nepaskęstų gausybėje kas mėnesį rinką pasiekiančių leidinių. Toks knygų reklamos būdas gimė dėl JAV leidybos rinkos dydžio, tačiau panašių apraiškų atsiranda ir Lietuvoje.

Grįžkime prie pradžioje minėtos Vilniaus knygų mugės, kurios jau laukia daugybė skaitytojų. Mažai tikėtina, kad greitu laiku sulauksime R.Granausko ar kito panašaus autoriaus nuotraukų "Facebook" paskyroje, tačiau galime sakyti, kad kiekvienas autorių susitikimas Knygų mugės metu yra mėginimas savo knygą parduoti ir toks knygų reklamavimo būdas tikrai veikia.
Pripažinkime: juk įkvėpti rašytojo kalbos ir salėje susirinkusių skaitytojų entuziazmo, esame įsigiję bent vieną knygą, kurios ateidami pirkti nė neketinome.