V. Daujotytė-Pakerienė: atsiminimai išlaisvina praeitį

Daugiausia dėmesio autorė skiria ne patiems įvykiams, bet patirtiems išgyvenimams. Skaitant neįmanoma nesistebėti, kiek daug pokalbių, įvykių, patirčių prisiminta, detaliai ir aiškiai aprašyta, tarsi viskas nutiko vakar. Autorė itin plačiai aprašo vietoves, kuriose augo, epiškai pasakoja savo giminės istoriją ir reikšmingus gyvenimo įvykius.

V. Daujotytė-Pakerienė – iškili lietuvių literatūros tyrinėtoja, habilituota humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto profesorė emeritė, Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos narė, grožinių knygų ir lietuvių literatūros vadovėlių autorė.

„Lyg ir nieko nėra paprasčiau – parašyti apie save. Juk viską žinai. Bet raštas atidengia ir tai, ko nežinojai, nežinai. Rašymas yra ir savityros būdas. Kintantis, besikeičiantis“, – rašo autorė, mąstydama apie terapinę rašymo galią, padedančią įveikti visas baimes ir supažindinančią net su pačiu savimi. Pokalbio metu V. Daujotytė-Pakerienė pasidalijo mintimis apie rašymo procesą, praeities išlaisvinimą ir svajones.

– Tai pirmieji knygoje nugulę jūsų autobiografiniai tekstai. Koks jausmas aplankė išleidus šią knygą?

– Ne, tai toli gražu nėra pirmieji autobiografiniai bandymai. Gyvename, juolab bandydami ir pasisakyti-pasirašyti, ir autobiografiškai: tai reikštų ir remdamiesi autopatirtimi, ir ją permąstydami, ir perjausdami. Iš keliasdešimties įvairiažanrių mano knygų, kaip dabar galvoju, nėra nė vienos, kurioje nebūtų kokio mano gyvenimo grūdo.

Knyga „Kai rašai, nebijai“ yra visuminė, sutelkta į atskirojo savo gyvenimo peržvalgas, permąstymus, refleksijas. Iš kelių kartų prie jos grįžtant, užsiimant kitais darbais, ir vėl į ją gręžiantis, neužmirštant, kad ir tekstais, jei tik ir teksteliais, nužymimas daugiau nei 60 metų kelias. Toks daugkartinis kelias.

Didysis to rašymo Budėtojas ir Budintojas buvo man svarbus vokiečių filosofas Oswaldas Spengleris; jo didžiojo veikalo „Vakarų saulėlydis“ pradžioje įstrigusi mintis: „Pagaliau tegul bus leista ir man pasakyti šį tą asmeniško...“ Kai prie tos filosofo minties grįžau, jau buvau patikėjusi, kad kuo menkiau humanitarai pasisako, tuo mažiau ir pasako. Žinoma, tie pasisakymai yra įvairių žanrų, formų, būdų. Atsiminimai yra grįžimas į praeitį, jos laisvinimas. Tikiu šia autoterapija: išlaisvink savo praeitį ir kvėpuosi laisviau, būsi laisviau.

Koks jausmas, tiksliau – savijauta, kai knyga išleista ir nieko jai nei padėti, nei pakenkti nebegaliu? Tiesiog, kaip mane ne sykį yra įspėjęs Valentinas Sventickas, turiu su šia knyga gyventi. Ji pati nieko neprisiima – nei gerų, nei blogų žodžių, viską persiunčia man, dar ir patvirtindama, kad autorius ar autorė yra, egzistuoja.

– Ar rašydama šią atminties knygą galvojote apie būsimus skaitytojus?

– Tuos, kurie skaito tą knygą ar skaitys, ar bent pavartys, jaučiu. Tyliai esu ir dėkinga. Neskaitoma knyga neturi nei gyvybės, nei gyvenimo. Nenorėčiau būti labai kritikuojama, juolab peikiama. Juk nebepataisysiu.

– Esu tikra, kad kiekvienas skaitydamas viduje ne kartą jautė virpulį, o kai kurie tikriausiai kartu nusikėlė į vaikystę, jaunystę. Ar jau sulaukėte skaitytojų atsiliepimų? Kokios įžvalgos ar reakcijos jus labiausiai nustebino?

– Taip, padrąsinimų jau girdėjau. Brolis, gydytojas pensininkas, turbūt pirmasis įveikė tuos 700 puslapių. Gerai parašei, gal čia ir bus tavo geriausia knyga – ir už mane parašei, pasakė. Gal taip ir yra – kad ir ką skaitytume, skaitome ir save, ypač savo ankstyvąjį laiką. Kad labiau susivoktume savyje, reikia knygos, kuri atsilieptų į tai, kas mums svarbu, skaudu, jautru. Girdėjau palankių žodžių ir iš žmonių, kuriuos itin gerbiu, vertinu, myliu. Turiu jų balsus savyje, ten, kol esu, saugiausia. Ten, kur ir atminties saugykla arba taupykla, iš kurios ir ši knyga. Kas skaitė, nusistebi, kad daug atsimenu, – faktų, istorijų, žmonių. Ne, mano atmintis nėra gera, gal veiksnesnė tokia atmintinė dvejybė: atsimenu, kad atsimenu, bet nesu tikra, kad visai tiksliai. Kita manyje budinti citata – Ievos Simonaitytės: kažkam iš giminių suabejojus, ar taip buvo, kaip ji savo atsiminimuose parašė, atsakė: „Jei taip parašiau, tai taip ir bus buvę.“

– Rašote, kad jūsų motina mėgo kaupti daiktus. Iš tikrųjų, daiktus galime pavadinti atminties saugotojais. Įdomu, ar turite jums asmeniškai itin brangų daiktą, o gal kelis? Kokius prisiminimus jie saugo?

– Motina pereina per didelę knygos dalį. Ar galėtų būti kitaip, kažkur ir parašiau tą mintį, kad ką sakau apie motiną, sakau ir apie save, nors ir norėjau, kad motina – mūsų šešių – būtų ir atskira, turėtų savo gyvenimą. Kuo labiau stengiausi ryškinti jos atskirumą, tuo labiau suvokiau, kad žemdirbiškas, juolab žemaičių, juolab žiauraus ir skurdaus pokario patriarchalizmas moterį, ypač kelių vaikų motiną, kaip motiną ir tematė, tevertino. Turbūt ir apie tai galvojau, kai vienu metu mane jaudino ir ta dainelė: „Ar žinai, kad graži graži panelė buvo tavo mama?“ Nežinojau – tik mamą, tik motiną.

Rankos, pirštai, basos kojos yra ir atminties kanalai.

Senuose gyvenimuose, kur daug palėpių, kamarų, ir senų daiktų lyg savaime išlieka. Vaikystėje tie seni daiktai, daugiausia buities rakandai, įrankiai, įnagiai, buvo mano žaislai. Dabar galvoju, kad ir prie darbo mane pratino. Anksti išmokau ir traukti dvirankį pjūklą, juk buvau vyriausia. Ir kirvio nebijojau. Iki šiol galiu susikapoti žabų (šatrų). Tautodailininkas dalijosi patirtimi iš vasaros stovyklos – dvylikos metų berniukui sunku nulaikyti kirvuką, tik mygtukams spaudyti ar per ekraną braukyti pirštukai. Ne būsimo vyro pirštai. Esu tikra, kad per rankas, per stiprius ir judrius pirštus mes gauname didelę dalį išgyvenimui svarbios informacijos. Rankos, pirštai, basos kojos yra ir atminties kanalai. Užtenka perbraukti per ąžuolo žievę, užčiuopti akmens rantus, pajusti padais takažolės švelnumą, kad kažkas sujudėtų ir atmintyje, ir kalboje. O daiktai, kaimietiški, paprasti ir paslaptingi, apskritai yra būties laidininkai ir liudininkai. Kalba ir bekalbiai daiktai yra ir pamatinė būties opozicija, ir neišskaidomas vienis. Iš savojo krašto turiu du senus sakralinės skulptūros daiktus – šv. Antaną ir Pietą. Nežinau, ar aš juos, ar jie mane saugo.

– Knygoje ne kartą teigiate, kad rašymas – savityros būdas. Įdomu, kaip per visus rašymo metus keitėsi jūsų požiūris į save? Ką naujo apie save sužinojote?

– Ne, rodos, kad nieko naujo nesužinojau. Tikriausiai ir nenorėjau sužinoti. Savityra rašant virto savirefleksija; jei kas ir buvo savičiau, tai personalizacijos ir personizacijos procesai; kai tekstas suintensyvėdavo, pasirodydavo lyg kokia antrininkė, galiausiai ir Persona, perėjusi ir į romaninį rašymą. Jai reikėjo ir atskiros erdvės, ir atskiros, bent perkeistos ir papildytos, gyvenimo programos. Pradžios mokyklos mokytoja – toks gyvenimiškasis tos Personos turinys. Iš vaikystės norėjau būti mokytoja.

– Kaip manote, kodėl šiuolaikinis žmogus neretai vengia gilintis į skaudžius išgyvenimus? Kodėl svarbu prisiminimais sugrįžti ne tik į džiaugsmingas akimirkas?

– Nežinau, ar tikrai šiuolaikinis žmogus vengia gilintis į skaudžius išgyvenimus. Nėra gerai vengti. Juk yra ir atvirkštinis efektas: kuo labiau vengi, tuo sunkiau išvengi to, ko vengi. Išgyventi ir išsilaisvinti. Išsirašyti, jei tikrai gali rašyti. Išsikalbėti. Išsidainuoti. Praeitį – ir skaudžią – reikia ne slopinti, o laisvinti. Taip, pasitikėti džiaugsmu, džiaugtis, jei tik gali. Neatidėti džiaugsmo, sugerti jo išmintį.

– Skaitant jūsų jaunystės dienoraščio įrašus įstrigo mintis apie svajones, kurios, kaip teigiate, būna dviejų rūšių: didelės, priverčiančios širdį plakti smarkiau, ir mažos, kurios širdį graužia. Pasidalykite savo mintimis, kodėl svarbu nebijoti svajoti.

– Kalbate apie dienoraštį – ten man tarp septyniolikos ir devyniolikos, knyginės, prisiskaitytos ir tos svajonės, bet jos tvirtino – eik, susitiksi. Ir mano pasiryžimas, rizika tą dienoraštį įdėti į knygą gal ir dėl tos pradžios, to skatinimo – ir svajoti.

Kas – svajonė? Didžioji būties efemerija. Persikėlimas į tai, ko nėra, bet tau lyg ir yra. Pratęsimas to, kas yra tik vos vos, o širdžiai reikėtų daugiau. Savo dalies atsiėmimas – nebuvo, o juk galėjo būti. Likimo papildymas, jei ir ne išsipildymas. Svajonė yra intymioji vaizduotė, labai brangi. Be intymiosios vaizduotės skursta ir stiprus intelektas, jam lieka tik padirbiniai.

– Ar daug didelių svajonių jus aplanko? Galbūt yra tokių, kurių dar nespėjote įgyvendinti?

– Mano svajonės dabar vis mažesnės, vis apčiuopiamesnės. Kaip čia nuvažiavus į Žemaitiją, kaip čia dar aplankius Žemaitės Bukantę, pastovėjus prie Motiejaus Valančiaus Varniuose, kaip čia į Kauną, senokai nebuvau, o kiek ten brangių vietų, kiek seniai nelankytų kapų. Kaip bent dienai prie jūros, kaip į girią, kad bent akimirkai virš galvos tas amžinas gaudimas. Bent į Bileišius, kur dar aukšti, seni aukštaičių medžiai.

– Ką atsiverčiate paskaityti, kai užklumpa tamsios, niūrios dienos?

– Kai tamsu, nieko ir neskaitau, kad ir knygos tamsa neužkrėsčiau, įstrigs ir nebenorėsiu atsiversti. Bandau vaikščioti, kiek dar pajėgiu. Eik, eik, ir tai, kas slegia, iš tavęs palengva išeis. Bent susitaikysi su tuo, ko negali pakeisti. Kai pareisi, jau žinosi, kokios muzikos nori, kad bent leistų lengviau kvėpuoti.

– Kaip įveikiate kūrybos krizę? O gal tokių nebūna?

– Manau, kad didelės kūrybos krizės užklumpa tik didelius menininkus.