Minint Nacionalinę bibliotekų savaitę, jose netilo šurmulys. Darbuotojų iniciatyva čia vyko daugybė bibliotekininkus ir skaitytojus džiuginusių renginių. Tik kuklus užrašas „Skurdo zona“ su prašymu pasirašyti už bibliotekų finansavimo padidinimą išdavė, kad ne viskas knygų namuose tik gera.
Bibliotekininkė Svetlana Charsika šiemet pirmoji ryžosi pradėti antrus metus Adomo Mickevičiaus bibliotekoje vykusią akciją „Skaitau–atradau“. Jos metu knygų mylėtojai galėjo ateiti ir garsiai perskaityti ištrauką iš patikusios knygos. Pernai atsirado ir viešumo nepabijojusių bibliotekos skaitytojų, tačiau šiemet tai daryti teko bibliotekos darbuotojams ir jų pakviestiems draugams.
„Labai džiaugiamės, kad į mūsų renginius žmonės ateina. Nors ir maža saujelė, bet vis tiek – reiškia, jiems mūsų reikia“, – šypsojosi S.Charsika. Ji, kaip ir kitos bendradarbės, bibliotekoje dirba iš pašaukimo. Pragyvenimui užsidirbti čia sunku.
„Jei nebūtų kas padeda, vyras ar vaikai, nė vienos čia turbūt nebūtų. Juk sumokėjus už butą man liktų apie 70 litų. Neturėtume už ką prasimaitinti, ką jau kalbėti apie knygų pirkimą, – apgailestavo bibliotekininkė. – O juk kartais randi tokią, kurią nori turėti, prie jos kelis kartus sugrįžti. Tai daiktas, kuris sušildo.“
Nedejuoja dėl nepriteklių
Daugelis bibliotekų lankytojų mielai pasirašo už didesnius bibliotekininkų atlyginimus. Tačiau atsiranda ir nesuprantančių, kam to reikia. „Buvo mergina, kuri sakė: nežinau, kiek jūs gaunate, todėl negaliu pasirašyti. Aišku – juk ant mūsų kaktų neparašyta, kaip mes gyvename“, – nesmerkė S.Charsika.
„Negi dabar vaikščiosi visą laiką surūgusi ir skųsiesi, koks aš skurdžius. Net pensininkai gauna daugiau pinigų, o mes stengiamės tai atpirkti savo kūrybiškumu. Turbūt tik batų dar nemoku pasisiūti, viską kitką galiu“, – didžiavosi ji. Tik gaila, kad, pritrūkus pinigų, dažnai ir visų kūrybinių minčių įgyvendinti nepavyksta.
Maži kasdienybės stebuklai
Besišnekučiuodamos tarpusavyje bibliotekininkės nusprendė, kad populiariausios tos knygos, kuriose žmonės randa tai, ko jiems trūksta kasdienybėje. Gal todėl meilės romanai dabar tokie populiarūs, svarstė jos. S.Charsikai mieliausia skaityti poeziją ir tokias knygas, kurios padeda pastebėti gyvenimo stebuklus.
„Mano namuose yra skardinė palangė. Lietus barbendavo taip, kad negalėdavau užmigti. Galvojau, ką čia daryti. Bandžiau porolonais klostyti. Po to supratau, kad daugiausia barbena į viršutinę palangę, o ten nieko nepridėsi. Po to gulėjau ir galvojau: klausykit, taigi koks džiazas. Įsivaizdavau, kad sėdi juodaodis toks pasiutęs, pamišęs dėl būgnų, ir groja visą naktį. Iš karto išgirdau skambesį, dabar užmiegu be vargo“, – šypsojosi bibliotekininkė, mokydama, kaip reikia ieškoti stebuklų paprastuose dalykuose.
Taigi koks turi būti bibliotekininkas? „Pirmiausia, šiek tiek „trenktas“, be to neapsieisi, – juokėsi S.Charsika. – O dar jis turi mylėti žmones. Kai pamatai grįžusią knygą ir jau pradedi galvoti, kam dabar ją galėsi pasiūlyti, apima labai malonus jausmas.“
Naujausi komentarai