Poe­tas Gin­ta­ras Pa­tac­kas tvir­ti­na, kad da­bar jo kū­ry­bos stal­čiai tie­siog iš­šluo­ti - nie­ko nau­jo juo­se nė su ži­bu­riu ne­ra­si, bet užtai gal­vo­je - mi­li­jo­nas. Sė­dint lau­ko ka­vi­nė­je prie fon­ta­no - kur­gi ki­tur, jei ne čia, su­tik­si Lais­vės alė­jos dai­nių - po­kal­bis pa­kryps­ta leng­vo­mis va­sa­riš­ko­mis te­mo­mis: dau­giau apie „chal­tū­rą" nei apie kul­tū­rą. Poe­tas ne­sle­pia: pa­sta­ruo­ju me­tu vis daž­niau pa­si­duo­da pro­vo­ka­ci­joms - ra­šo už­sa­ko­mą­sias ei­les.

Pro­gi­niai už­sa­ky­mai ne­žei­džia

Pap­ra­šy­tas pa­ra­šy­ti ei­lė­raš­tį čia pat, poe­tas pa­pra­šo bal­to po­pie­riaus la­po, su­si­tvar­ko sta­lą - ša­lia at­si­du­ria pe­le­ni­nė smilks­tan­čiai ci­ga­re­tei ir ka­vos puo­de­lis, ir su­si­mąs­to. „O ko­kia te­ma?" - pa­si­tiks­li­na. „Lais­va te­ma", - su­si­ta­ria­me. De­šimt mi­nu­čių G.Pa­tac­kas ty­lus, tik šra­ti­nu­kas skre­be­na po­pie­rių. Taip gims­ta „So­ne­tas Nr.11205, o gal 6", ku­ria­me - ir šios ei­lu­tės: „Ir vėl ta si­tua­ci­ja - ra­šy­ti / Ža­viai mer­gi­nai pra­šant, po blyks­te / Pro­fe­sio­na­lo, ir at­si­pra­šy­ti, / Jei įžei­džiu ką sa­vo ei­lu­te."

„Tai „chal­tū­ra", vien­kar­ti­nis ei­lė­raš­tis, kaip švirkš­tai ar pre­zer­va­ty­vai. Pap­ras­tai dar nu­lu­pu pi­ni­gų už to­kį teks­tą. Ta­čiau jis ga­li bū­ti ir vi­siš­kai ki­toks - ga­liu at­vers­ti ki­tą la­po pu­sę ir pa­ra­šy­ti baž­ny­ti­ne te­ma­ti­ka", - paaiš­ki­na poe­tas. Pa­si­do­miu, kiek toks so­ne­tas kai­nuo­tų. At­sa­ko: „Jums - dy­kai." Paaiš­ki­nu, kad toks ei­lė­raš­čio už­sa­ky­mas gi­mė per­skai­čius ko­men­ta­rą in­ter­ne­te: „La­bai ver­ti­nu Pa­tac­ko poe­zi­ją. No­rė­čiau už­sa­ky­ti sa­vo drau­gės ju­bi­lie­jui jo ei­les." „Taip, ga­li už­sa­ky­ti. Tik šio švie­žiai pa­ra­šy­to teks­to ne­rei­kė­tų ro­dy­ti kaip pa­vyz­džio. Ju­bi­lie­jus - ir­gi pro­ga, už­si­dirb­siu pi­ni­gų", - ne­si­dro­vi poe­tas, įsi­ve­dęs to­kią ta­kos­ky­rą: yra kul­tū­ra ir yra „chal­tū­ra". Klau­si­mas „Kiek kai­nuo­ja Jū­sų ei­lė­raš­tis?" jo vi­sai ne­žei­džia.

Neiš­ven­gia­mas gal­vos skaus­mas

„Dze­no vie­nuo­liai tam, kad ei­tų to­bu­lė­ji­mo ke­liu, de­gi­na sa­vo ei­lė­raš­čius. Aš - ne­de­gi­nu, bet aš jų dau­giau ne­ma­tau. Iš­da­li­ju kau­nie­čiams, ir pa­mirš­tu. Daug iš­da­ly­ta, ne­skai­čiuo­ju - gal šim­tai, gal tūks­tan­čiai. Juk me­nas pri­klau­so liau­džiai. Kartu tai yra spor­ti­nės for­mos pa­lai­ky­mas prieš su­bręs­tant rim­tam kū­ri­niui, to­kiam, ku­rį ne­si­gė­dy­da­mas ga­lė­tum įdė­ti į kny­gą. O ši­tuos - pa­ra­šiau ir pa­mir­šau", - pa­sa­ko­jo poe­tas.

G.Pa­tac­kas pri­si­me­na ra­šy­ti už­sa­ko­mą­ją poe­zi­ją pra­dė­jęs gal prieš 12 me­tų: „Iš pra­džių už al­ko­ho­lį ra­šiau, nes gė­ri­mą prii­mi tar­si sa­vai­me su­pran­ta­mą at­ly­gį, o pi­ni­gus imt - tai kaip čia da­bar? Bet žmo­na pa­rei­ka­la­vo pi­ni­gų. Taip ir pra­dė­jau. Kai­nų dia­pa­zo­nas: nuo li­to iki - kar­tais rei­kia ir tris nu­lius pri­dė­ti. Ži­no­ma, at­ski­rais at­ve­jais." Mies­to dai­nius at­vi­rai sako iš už­sa­ko­mo­sios poe­zi­jos už­dir­ban­tis dau­giau nei spaus­din­da­mas rim­tą kū­ry­bą. „O juk rim­ta kū­ry­ba kai­nuo­ja kur kas dau­giau - ati­ma daug ener­gi­jos, o po ra­šy­mo - neiš­ven­gia­mas gal­vos skaus­mas", - tars­te­lėja.

Emo­ci­jos, už­kon­ser­vuo­tos ei­lė­se

Ei­lė­raš­tį poe­tas va­di­na emo­ci­ne iš­var­ža. „Tai yra au­to­ma­tiš­kai už­si­kon­ser­vuo­jan­ti as­me­ni­nės emo­ci­jos - gal mei­lės - pro­jek­ci­ja po­pie­riu­je. Skai­ty­da­mas ei­lė­raš­čių kny­gą, ati­da­rai tą emo­ci­jų skar­di­nę. Dėl to žmo­nės ir mėgs­ta ei­lė­raš­čius. Ir juos skai­ty­ti rei­kia in­ty­mio­je ap­lin­ko­je", - įsi­ti­ki­nęs poe­tas, to­kius ren­gi­nius kaip „Poe­zi­jos pa­va­sa­ris" va­di­nan­tis pro­ga poe­tams pa­si­ro­dy­ti.

Rim­tas poe­to kū­ry­bi­nis už­nu­ga­ris - 43 me­tai kū­ry­bi­nio dar­bo sta­žo ir 16 poe­zi­jos kny­gų.
„Tri­nuo­si Kau­ne kaip pės­čias paukš­tis, zu­li­nan­tis pa­ki­li­mo ta­ką, kol pa­dai įkais­ta. Kar­tais čia žiau­riai už­ny­kė­ja, ta­da drau­ge su lėk­tu­vu purp­te­liu kur nors už ke­lių tūks­tan­čių ki­lo­met­rų. Ne­se­niai su Taut­vy­da (poe­tė Taut­vy­da Mar­cin­ke­vi­čiū­tė, G.Pa­tac­ko žmo­na - red.pa­st.) lan­kė­mės Vo­kie­ti­jo­je, Ham­bur­go ir Brė­me­no lie­tu­viams skai­tė­me sa­vo ei­les", - da­li­ja­si įspū­džiais. Ir at­sklei­džia pa­slap­tį, kas jam ne­lei­džia pa­si­duo­ti dep­re­si­joms ir al­ko­ho­lio pa­gun­doms: „Ma­no gal­vo­je - mi­li­jo­nas, su ku­riuo ne­pra­žū­siu. Ir ne­sa­ky­siu, ko - poe­zi­jos, pi­ni­gų ar sek­so. Bet - da­ly­kas, ver­tas mi­li­jo­no. Jei žmo­gus tu­ri gal­vą, pi­ni­gi­nė, ku­ri ga­li bū­ti nu­džiau­ta per dvi se­kun­des, net ne­rei­ka­lin­ga."