Už glamūrinio Lietuvos tarpukario fasado: nelegalūs abortai ir kova dėl skyrybų

„Jei nusikeltume laiku per 100 metų, Lietuvoje nerastume prezidentienės, turėjusios pirmosios ponios statusą. Tiek Antano Smetonos, tiek Aleksandro Stulginskio žmonos savo veiklomis rūpinosi savarankiškai“, – pasakojo Vilniaus universiteto Kauno fakulteto dėstytoja istorikė Virginija Jurėnienė.

Pokeris, papirosai ir prezidentūra

Dabar pirmoji ponia turi savo fondą, užsiima visuomeninėmis veiklomis, yra matoma. Vis dėlto tarpukariu prezidento žmonai pirmosios ponios statusas nebuvo suteikiamas. V.Jurėnienės nuomone, bent jau pirmoji Lietuvos prezidentienė Sofija Smetonienė buvo pernelyg ryški asmenybė, kuriai nereikėjo papildomo statuso šalia pavardės.

„Ją, kaip moterį, politinis vyksmas labai intrigavo. Todėl S.Smetonienė jau Pirmojo pasaulinio karo metu buvo labai aktyvi: padėjo lietuviams sugrįžti į Lietuvą, teikė šalpą. Karo metu užgimęs aktyvumas išliko ir tapus Lietuvos Tarybos pirmininko žmona. Kai Sofija buvo išrinkta daugelio moterų organizacijų garbės pirmininke, tarptautinėje politikoje sklido gandas, kad ji labai stipri ir įtakinga. Ne veltui po 1926-ųjų gruodžio perversmo išlikę atsiminimai liudija, kad užsienio ambasadoriams buvo nerekomenduojama vykti į Kauną, kai S.Smetonienė sirgo. Be to, pirmosios prezidentienės didžiausia aistra buvo pokeris ir papirosai. Kol A.Smetona dirbo, ji pirmajame prezidentūros aukšte rūkydavo ir žaisdavo drauge su kitais politikos atstovais“, – pasakojo istorikė.

XX a. ketvirtajame dešimtmetyje pastebimas ypatingas Sofijos ir jos sesers Jadvygos vaidmuo: „Po gruodžio 17-osios perversmo prezidentas Antanas Smetona vengė ambasadų organizuojamų vakarų. Dėl to juose tekdavo dalyvauti dviem seserims – prezidento žmonai Sofijai ir jos seseriai Jadvygai. Neformalių susitikimų metų užmegztos pažintys galbūt netgi lėmė, kad Lietuvos užsienio politikoje buvo priimami naudingesni sprendimai. Prezidentienės seseriai Jadvygai Tūbelienei tapus informacinių organizacijų vadove Šveicarijoje, Sofijos vizitai užsienyje tapo dažnesni. Pirmoji prezidentienė, būdama Šveicarijoje, savo vyrui rašė laiškus, kuriuose atskleidė, kokie politikai yra tinkamesni užimti vienas ar kitas pareigas“, – pasakojo istorikė.

1922 m. gruodį įvykę prezidento rinkimai lėmė agronomo, Krikščionių demokratų partijos atstovo, buvusio Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko A.Stulginskio sėkmę. Pirmąja ponia tapusi Ona Stulginskienė, kitaip nei S.Smetonienė, nebuvo dažnai matoma visuomenėje, tačiau nepriklausomybės kovų laikotarpiu priklausė Moterų gynimo komitetui, vėliau – katalikių moterų organizacijos vykdomajam komitetui.

Bendražygė: inteligentijos atstovai, dalyvavę 2-ojoje lietuvių konferencijoje (Felicija Bortkevičienė viduryje). / E. Clauseno 1917 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.

Anot V.Jurėnienės, O.Stulginskienė išsiskyrė kuklumu ir ūkiškumu: „Tyrinėdama A.Stulginskio susirašinėjimus su žmona mados klausimais 1926-aisiais, atradau prezidentienės užsakymą – atsisiųsti skarą iš Italijos. Deja, vėliau Ona, atsižvelgusi į sunkią ekonominę situaciją Lietuvoje, atšaukė prekės užsakymą. Šis įvykis byloja, kad O.Stulginskienė – labai racionali moteris. Lygindami O.Stulginskienę su pirmąja Lietuvos prezidentiene, matome kardinalius asmenybių skirtumus. 1919 m. A.Smetonai tapus prezidentu, Sofija jam rašė laiškus iš Šveicarijos, kuriuose aiškino, kad yra nuskurdusi, be pinigų ir neatrodo lyg pirmoji ponia.“

Viena iš aktyvių moterų iniciatyvų – nauja iniciatyva privalomo pradinio švietimo įstatyme – alkoholio pavojus augančiam organizmui.

Organizacijų vaidmuo

Nepaisant to, kad O.Stulginskienė, o ypač S.Smetonienė paliko ryškų pėdsaką Lietuvos tarpukario istorijoje, be moterų organizacijų veiklos daugelio pokyčių visuomenėje nebūtų įvykę.

Tarpukario visuomenėje moterys daugiausia save atskleisdavo atstovaudamos organizacijoms. Ne veltui tiek S.Smetonienė, tiek O.Stulginskienė priklausė ne vienam moterų susivienijimui. Iniciatyvios organizacijų narės stengėsi reformuoti švietimą, socialinę politiką.

„Moterų susivienijimai padarė milžinišką darbą. Dėl jų atsirado vaikų, našlaičių, žmonių, turinčių negalią, globa, mergaičių švietimas, būreliai, skaityklos ir bibliotekos. Dažniausiai organizacijoms priklausė daug žinomų moterų, jų nuolat daugėjo. Jei organizacija turėjo labai stiprią lyderę, turinčią paramą iš valdžios, žmonės natūraliai norėjo įsitraukti į veiklą“, – moterų organizacijų įtaką visuomenei atskleidė istorikė.

„Bobiškasis“ Seimas

Be abejonės, tarpukariu moterys veikė ne tik organizacijose, bet ir Steigiamajame, kituose Seimuose. Būtent Steigiamojo Seimo laikinasis prezidiumas buvo moteriškas, nes jį sudarė šešios parlamentarės. Moterys politikoje – sensacija, dėl to ir Seimas buvo pavadintas bobiškuoju Seimu.

Anot V.Jurėnienės, Steigiamąjį Seimą sudarė labai karingos moterys. „Felicija Bortkevičienė buvo vyriško, masonų, klubo narė, kurią ne kartą pats A.Smetona norėjo uždaryti į kalėjimą dėl darbo spaudoje. 1922 m. svarstant Konstituciją buvo planuojama įrašyti punktą, kad tėvynę turėtų ginti visi Lietuvos piliečiai. Būtent to atkakliai siekė moterys, tačiau vyrams buvo sunku įsivaizduoti, kaip moterys kartu su vyrais gali ginti savo kraštą. Dėl to, vykstant pirmajam įstatymo skaitymui, buvo susilaikyta nuo pataisų, o kai jau reikėjo patvirtinti, žodis „visi“ buvo išbrauktas. Dėl to Konstitucinės komisijos pirmininkas Antanas Tumėnas pareiškė, kad jei moterys nežino savo pareigų, tai jis gali joms priminti. Ši situacija atskleidžia, kad galiojo nuostata, jog netgi Seime buvusioms moterims labiau rūpėti turėjo ne valstybė, o šeima ir vaikai“, – pasakojo istorikė.

Dvi Steigiamojo Seimo narės Emilija Spudaitė-Gvildienė ir F.Bortkevičienė intensyviai dirbo rengdamos pašalpų įstatymus, kovojo su alkoholizmu.

„Viena iš aktyvių moterų iniciatyvų – nauja iniciatyva privalomo pradinio švietimo įstatyme – alkoholio pavojus augančiam organizmui. Kadangi pradinis švietimas Lietuvoje tapo privalomas tiktai nuo 1928-ųjų, galima sakyti, kad moterys padėjo pamatus švietimo sistemai. Jos priėmė Draugijų įstatymą, kurio pagrindu kūrėsi visos Lietuvoje buvusios organizacijos. Negana to, moterys kovojo su prostitucija ir, rengiant 1922-ųjų metų Konstituciją, siekė ją uždrausti. Deja, tokiam įstatymo pakeitimui nepritarė parlamentarai vyrai“, – sakė V.Jurėnienė.

Aktyvistės: Lietuvių katalikių moterų draugijos centro valdyba. 1929 m. / Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.

Nuo I iki III Seimo socialdemokratė Liuda Vienožinskaitė-Purėnienė buvo parlamentarė, pateikusi daugiausia įstatymų pataisų, pasakiusi daugiausia kalbų ir netgi iškėlusi interpeliaciją. Jos politinė žvaigždė sužibėjo dar 1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime. Suvažiavimo metu, niekam nepaklususi, ji skelbė tiesą apie tai, kaip žmonės turėtų gyventi ir kokias teises turėti. Į socialdemokratės kalbą sureagavo vienas kunigų, pasakęs: „Patraukit šitą bergždžią telyčią nuo tribūnos.“ Būtent L.Vienožinskaitės-Purėnienės idėja – Kovo 8-ąją minėti Moters dieną. Dėl to Moters diena Lietuvoje minima nuo tarpukario.

Nuo pat Didžiojo Vilniaus Seimo aktyvi politikė akcentavo žmogaus teisių ir laisvių svarbą. „L.Vienožinskaitė-Purienienė siekė priimti skyrybų įstatymą, nes tarpukariu Lietuvoje dėl Bažnyčios įtakos nebuvo galima išsiskirti. Vis dėlto 1926 m. parengtas įstatymas nebuvo patvirtintas. Be to, socialdemokratė siūlė, kad vyras perimtų moters mergautinę pavardė jau prie turimos, kaip ir moteris“, – pasakojo V.Jurėnienė.

Vyrų ir Bažnyčios šmėkla

1922-aisiais neuždrausta prostitucija, laiku bėgant, dar labiau paplito visoje Lietuvoje. Į Kauną plūdo daug jaunų merginų, kurios, ištrūkusios iš vargo namuose, tikėjosi praturtėti. Deja, dažniausiai, atvykusios į sostinę, patekdavo į vergovę.

„Dalis į Kauną atvykusių merginų nežinojo, kad mieste veikia itin platus sąvadautojų tinklas, dėl to dažnai buvo siunčiamos dirbti į Nemuno gatvę. Merginų išnaudojimo problema paskatino Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę įkurti mergaičių globos organizaciją. Organizacijos narės stotyje laukdavo mergaičių, atvykusių be tėvų,  prižiūrėti vaikus ar dalyvauti Šv.Zitos organizacijos veikloje. Nelaukiamoms merginoms organizacijos narės pirkdavo bilietą atgal namo. Jei jaunos merginos rasdavo darbą, čia irgi tykojo pavojai. Merginomis, kurios dirbo tarnaitėmis, galėjo lengvai pasinaudoti jų samdytojų sūnūs. Dėl to jos skandindavosi arba kentė pažeminimą“, – pasakojo istorikė.

Ne tik vyrų, bet ir Bažnyčios poveikis politiniams procesams neleido priimti sprendimų, naudingesnių moterų teisėms. Tarpukariu visas žmogaus gyvenimas buvo susietas su Bažnyčia: nuo sužadėtuvių ir vestuvių iki laidotuvių. Vis dėlto sužadėtuvės tik suteikė teisę gyventi kartu, tačiau neužtikrino vedybų ateityje. Dėl to vyras galėjo pasinaudoti moterimi ir jos nevesti. Taip Lietuvoje vyko iki pat 1940-ųjų.

1922 m. gruodžio mėnesį Lietuvos krikščionių partijos atstovui A.Stulginskiui tapus Lietuvos prezidentu, Bažnyčia dar labiau veikė politikų sprendimų priėmimą. Skirtingai negu Latvijoje ar Estijoje, Lietuvoje abortai nebuvo legalizuoti. Dėl to Lietuvoje, net gresiant pavojui moters gyvybei, ji vis tiek turėjo gimdyti.

Atradau prezidentienės užsakymą – atsisiųsti skarą iš Italijos. Deja, vėliau Ona, atsižvelgusi į sunkią ekonominę situaciją Lietuvoje, atšaukė prekės užsakymą.

„Buvo vieša paslaptis, kad visos pasiturinčių šeimų moterys P.Mažylio gimdymo namuose galėjo pasidaryti nelegalų abortą. Vis dėlto abortų problema aktualiausia buvo neturtingoms šeimoms, nepajėgioms išlaikyti vaikus. Nepriteklius skatino moteris žudytis šokant nuo aukštų pastatų, į vidaus organus kištis įvairius daiktus, kad įvyktų persileidimas. Be to, dar 1936 m. buvo siūloma įsteigti vaikų prieglaudos namus, kad kūdikiai nebūtų šeriami kiaulėms“, – moterų nėštumo nutraukimo problemą tarpukariu aiškino V.Jurėnienė.

1922 m., Lietuvoje atsiradus pirmosioms akušerėms, spauda ragino moteris kreiptis į jas. Deja, tik elitui priklausančios moterys galėjo būti prižiūrimos akušerių. „Pačios akušerės buvo elitas, dėl to paprastos moterys, norėjusius gimdyti, dar ilgą laiką kreipdavosi į pribuvėjas. Be to, pati medicina buvo labai sunkiai prieinama, todėl tik pasiturinčių šeimų dukros galėjo tapti gydytojomis“, – pasakojo istorikė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Išvada

Išvada portretas
Feministinės fantazijos ir daugiau nieko.

Armonautė \\\\\.../////

Armonautė  \\\\\...///// portretas
Įdomu,dar reiks ir pr'tuciją kultivuoti.

ne tik papirosai ir pokeris domino Smetoniene

ne tik papirosai ir pokeris domino Smetoniene portretas
ir kitas lietuviskas Liades---beveik visos buvo kokainistes ypac smetoniene ...o abortus Mazylio gimdymo namuose darydavosi isimtinai beveik tik prezidenturos bobincius....[ na ir ju artimos pazystamos]
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių