Tyrėjas K. Rudokas: visą savo civilizacinę istoriją galime suvokti kaip kovą su erdve ir laiku

Pokalbis tarp menotyrininkės Silvijos Čižaitės-Rudokienės (S.Č.-R.) ir KTU architektūros ir urbanistikos tyrimų centro tyrėjo dr. Kastyčio Rudoko – tai ir sutuoktinių pokalbis. Tačiau pirmiausia tai pokalbis apie mūsų pasaulio praeitį ir ateitį, kokią įžvelgiame šiandien.

S.Č.-R.: Mokslininku netapai per naktį, į kultūros paveldą panirai su kolegomis vykdydamas tokius skambius projektus, kaip www.autc.lt, ruošiant pirminę UNESCO paraišką apie Kauno modernizmą (už tai buvote ir apdovanoti). Bet rašydamas disertaciją ėmei gvildenti naratyvo teoriją kultūros pavelde. Kaip atėjai iki tokios, kartais net kontroversiškai vertinamos minties?

K.R.: Vienu metu supratau, kad Rytų ir Vakarų istorijose medžiaginis paveldas nebuvo toks svarbus, koks tapo XIX ir XX a. Man kilo klausimas – kodėl vadovaujamės daugiau nei 100 metų senumo sistema? Juk paveldas nėra tik medžiaga, galų gale ir XX a. filosofai, tarkim, M.Heideggeris yra išreiškęs, kad istorija jokiu būdu ne pirmesnė už ateitį, netgi atvirkščiai. Ėmiau šia mintimi remtis, ją vystyti ir įrodinėti.

S.Č.-R.: Jei kultūros paveldas nėra tik medžiaga, kas jis yra?

K.R.: Žinių ir praktikų šaltinis, kaip galima kurti savo ateitį, spręsti problemas, vertinti situacijas. Jį perpratus, mums būtų suteikta įvairiausia informacija, metodologinės sistemos, praktiniai sprendiniai, kaip susidoroti su ateityje iškilsiančiomis esminėmis problemomis: klimato kaita ir būsimo dirbtinio intelekto socialine įtaka.

S.Č.-R.: Nuo žvilgsnio į kultūros paveldą kaip į praeitį – link žvilgsnio į ateitį. Taip gimė, atrodo, paprasta, tačiau esminė idėja – "miško ofisas".

K.R.: Šis skambus pavadinimas orientuotas į populiarųjį diskursą, tačiau iš esmės tai yra invertuoto miesto idėja – globaliai gyvenama, dirbama ir kuriama už miesto teritorijos (nepainiojant su priemiesčiais). Miesto centrus užimtų negyvoji plotmė – elektrinės, vertikalios fermos, serverinės ir pan. Ši teorija negimė plynėje – civilizacijos istorikas Lewis Mumfordas miestą yra suskirstęs į tam tikras raidos stadijas: eopolį, polį, megapolį, megalopolį, tiranopolį, nekropolį. Mes manome, kad jos visos turi koegzistuoti drauge vienu metu. Tai nėra gyvenimas miške, tai žmogaus išėjimas iš tankio, negyvos urbanistinės sistemos krūvio ir atsigręžimas į gamtą. Tikėtina, kad ateities technologijos leis šį dispersišką gyvenimą padaryti komfortišką. Žinoma, tam reikalingas kompleksiškas požiūris į visą miesto sistemą ir gyvenimą joje. Tad apeiname simbolinį ratą pamatydami, jog akivaizdu – neišvengiamai turėsime keisti gyvenimo būdą, o suvokus paveldą, galėtume gauti informacijos, kaip keisti.

S.Č.-R.: Negalime kurti savo ateities be praeities?

K.R.: Turime į paveldą žvelgti kaip į metasistemą, kuri apima daugiau prieinamų žinių: duomenų mokslą, fiziką ir t.t. sukuriant sinergiją tarp jų. Invertuotas miestas – tai sisteminis pokytis, kuris, beje, užkoduotas ir daugelyje kultūros paveldo epizodų.

S.Č.-R.: Pavyzdžiui?

Mūsų tikslas – negyvų daiktų svarbą priartinti prie Egipto piramidžių, o ne XIX a. fabrikų sampratos.

K.R.: Egipto ir Mesopotamijos civilizacijose žmonės suprato, kad mieste, kuriame gyvenama, turi būti skiriamos erdvės fiziniam ir nematomam pasauliui. Tad iš esmės mes nieko naujo nesiūlome, tiesiog, tarkim, piramides, pakeistų kiti negyvi mums svarbūs organizmai, technologijos. Pavyzdžiui, mes smerkiame fabriką Kinijoje, kuris teršia aplinką, tačiau kasdienėje aplinkoje turime begales plastikinių daiktų. Mūsų tikslas – negyvųjų daiktų svarbą priartinti prie Egipto piramidžių, o ne XIX a. fabrikų sampratos.

S.Č.-R.: Kokioje esame miesto stadijoje?

K.R.: Dabar gyvename megalopolio stadijoje, kurioje didieji miestai diktuoja gyvenimo ritmą ir artėjama prie tiranopolio stadijos, kai privaloma bėgti iš miesto.

Tema: „Noopolis – miesto ateities būsena, kuri darniai integruoja visus jo raidos etapus“, – sako platesnį požiūrį į paveldą savo naujoje knygoje nagrinėjantis dr. K.Rudokas. / Leidėjų nuotr.

S.Č.-R.: Mokslinėse publikacijose ir neseniai išleistoje monografijoje "Totalinis paveldas" nukaldini kelis terminus – "totalinis paveldas" ir "noopolis".

K.R.: Noopolis – miesto ateities būsena, kuri darniai integruoja visus jo raidos etapus. Svarbus yra dialogas tarp skirtingų pasaulio vietovių. Tačiau komunikuojant ne sekliu bendravimu, kurį aprašė Richardas Florida. Pereinama į sudėtingų sprendimų amžių, kai nebeužtenka kodifikuotos kalbos. Norint perduoti gebėjimus, kurie reikalingi mūsų civilizacijos ir planetos išlikimui, žinios turi būti perduodamos per pasitikėjimą, artimą, gilų ryšį.

S.Č.-R.: O kas yra "totalinis paveldas"?

K.R.: Terminą pasiskolinau iš futbolo – tai, kai bet kuris žaidėjas aikštėje gali užimti bet kurią poziciją ir tarpusavyje keistis. Teigiu, kad nėra svarbu, kuriame laike, erdvėje yra pastatai, nes bet kuriuo metu iš jų gaunama informacija gali būti panaudota problemai spręsti. Juk visą savo civilizacinę istoriją galime suvokti kaip kovą su erdve ir laiku. Sugebėjome paspartinti laiką, sutraukti erdvę ir jais manipuliuoti dėl skrydžių, interneto. Bet esame limituoti termodinaminių dėsnių. Kultūros paveldas ir kultūra yra viena galimybių, dėl kurių galime pažvelgti, kaip veikia erdvė ir laikas.

S.Č.-R.: Atsisakyti linijinio laiko? Tai ne taip paprasta.

K.R.: Nepaprasta. Tačiau Imanuelis Kantas yra pastebėjęs, kad gamtos dėsnius, kokie jie yra, apibrėžiame savo protu. Jeigu žmogus turėtų tokį intelektą, kad galėtų tikrovę suprasti kitaip, tobuliau, tai tada, ir gamtos dėsniai veiktų tobuliau. Galbūt yra tokių gamtos dėsnių, kurių dar neatradome, nes kažkaip žvairai žiūrime į pasaulį. O aš manau, kad tą informaciją galime gauti ne tik iš kvantinės fizikos, bet ir nagrinėdami kultūros dėsnius.