Tel Avive vyko Lietuvos kultūros festivalis: lietuviški pokalbiai ir šokiai iki ryto

Šiuolaikinės, alternatyvios, indie (kad ir kaip ją vadintum) programa „Vilna Connection“ Tel Avivo klube „Teder“ ir bare „Alphabet“ papasakojo tūkstantinei publikai apie dar kitokią „Litą“ (taip jie ten švelniai vadina mūsų šalį) – jauną, pasiutusią, šaukiančią apie savo džiaugsmą ar pyktį visomis kalbomis, egzotišką, bet kviečiančią šokti kartu iki paryčių. 

(Neišvengiamas) pasakojimas apie Tel Avivą

Čia negrįžtamai keičiasi sąvoka „gražus miestas“. Tel Avivas niekaip nėra gražus įprasta prasme: įkurtas prieš 110 metų dykumoje prie Viduržemio jūros, dabar jis yra nenusakomas įvairiausių istorinių, kultūrinių ir tiesiog civilizacinių sluoksnių konglomeratas su labai savotišku požiūriu į... daugmaž viską. Rodos, kad dangoraižiai (kuriuos televizininkai taip mėgo filmuoti šių metų „Eurovizijos“ užsklandoms) kaip kokios invazinės rūšys auga ant tikrojo Tel Avivo paklotės.

Pastarąją (jos minėtose užsklandose beveik nesimatė) sudaro vienas prie kito prilipę įvairiausio aptriušimo lygio statiniai, kurie iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kaip laikinos kelių aukštų lūšnos sulipintomis iš bet kur surankiotų kaladėlių sienomis. Per jas iš lauko išvedžioti vamzdžiai ir nebeatraizgomi laidai kažkokiu būdu sušliaužia ant elektros stulpų, papuoštų nedviprasmiškomis lentelėmis „Death Danger“. Viską, įskaitant telegeniškuosius stiklo ir betono bokštus, nuolat dengia dykumos dulkių sluoksnis. Dėl jų, be abejo, neverta jaudintis, nes išvalysi – vis tiek nusės. 

Visa laimė, kad netrukus kitu žvilgsniu  pamatau beprotišką šio miesto žavesį: kokia nors apsilupusi pabaisa, pasirodo, yra nuostabi miesto įkūrimą menanti vila, kurią tuoj tuoj renovuos (Tel Avive beveik viską „tuoj renovuos“). Ne vienoje gatvėje tiesiog verta įdėmiau įsižiūrėti ir pro vitrinų margumyną, kondicionierių inkilus, nesibaigiančias statybas, remontus ir kitokį kasdienybės triukšmą pamatyti bauhauzo architektūros paveldą (jo čia – net 4 000 pastatų). Ir šiaip nustoji ieškoti gražaus miesto požymių, nes pradedi aktyviai su juo kalbėtis ir susidraugauji.

Svarbiausia yra tai, kad šis kitoks Tel Avivo grožis leidžia visiškai susikoncentruoti į svarbiausią jo turtą – nuostabią žmogiškąją architektūrą, jos spektrą nuo raumeningų jūros krantine per didžiausius karščius bėgiojančių pusdievių iki savyje paskendusių ortodoksų. Iš įvairiausių pasaulio kampų ir kultūrinių kontekstų per visą šimtmetį suvažiavę žydai tarpusavyje yra labiau skirtingi nei panašūs. Ne visi paiso tradicijų (ypač Tel Avive), ne visi kalba hebrajiškai, tikrai ne visi yra apsigimę verslininkai ar knygiai-moksliukai. Dauguma itin atsipūtę, labai geranoriški, visada pastebi pasiklydusį žioplą užsienietį ir padeda jam rasti (dažniausiai) jūrą. Žiniasklaida mėgsta kartoti klišę apie miestą, kuris niekad nemiega. Man atrodo, jis tiesiog niekad nepabunda, nes nemato jokio reikalo.

Lietuviški pasakojimai

Ir štai į šį įstabiai atsipalaidavusį chaosą nuo šių metų kovo įsiliejo nemažai lietuvybės: poetės Indrė Valantinaitė ir Lina Buividavičiūtė gyvu savo eilių nervu, atvirumu ir laumišku žavesiu sujaudino publiką, susirinkusią į iš Kauno kilusiai didžiai Izraelio poetei Lėjai Goldberg (1911-1970 m.) skirtą vakarą. Kovo pabaigoje nuostabusis choras „Aidija“ pradėjo dainuoti Tel Avivui jau prie Ben Guriono oro uosto bagažo grąžinimo skyriaus, tęsė repeticijose, pakeliui į jas autobuse, dviejuose koncertuose Tel Avivo meno muziejuje, kur vyko „Felicjos Blumental“ tarptautinio festivalio renginiai, nesiliovė po koncertų pakeliui į viešbutį ir baigė Kijeve įstrigusiame lėktuve...

Akordeono virtuozas Martynas Levickis įtikino publiką, kad jo instrumentas nėra vien smagių vakaronių atributas, o dirigentė Giedrė Šlekytė tvirta ranka suvaldė Izraelio kamerinį orkestrą, kuris susiprato, kad Ramintos Šerkšnytės „De Profundis“ nėra šiaip sau kūrinėlis, kurio gali nesimokyti iš anksto... Pianistas Andrius Žlabys ne tik puikiai skambino Gustavo Klimto ir kitų dailės istorijos personažų kūrinių apsuptyje, bet ir papasakojo apie Mikalojaus Konstantino Čiurlionio išskirtinumą. Po kelių savaičių grįžome į tą patį muziejų su Linos Lapelytės performansų programa, kuri labai pavojingai „įsiprogramavo“ į Pesacho išvakares, bet vis tiek sutraukė fantastišką būrį smalsių meno žinovų. Smalsumas, įsižiūrėjimas, gebėjimas formuluoti klausimus ir drąsa juos užduoti buvo būdingi ir Lietuvos šokio savaitgalio legendiniame Suzanne Dellal teatro ir šokio centre publikai. Keturis skirtingus spektaklius jie ir žiūrėjo skirtingai, bet kaskart likdavo aptarimuose ir tikrai mokėjo paklausti (neverta net pradėti kalbėti apie mūsų publiką, kuriai dažniausiai atima žadą).

Pokalbis, galimybė papasakoti kuriančios Lietuvos istorijas mums visiems buvo svarbiausia – pasak viso šio festivalio įsukėjos kultūros atašė Elenos Keidošiūtės, mums yra gyvybiškai svarbu pabandyti pakeisti naratyvą, kalbėtis ne vien apie praeities kaltes, bet ir apie dabar esančią Litą, kuri yra artimesnė Izraeliui, nei pati žino ir Izraelis gali įsisąmoninti...

I. Fainberg nuotr.

Mūsų pilvai pilni batono, o jūsų – humuso

Lietuviški renginiai Tel Avivo klubuose „Teder“ ir „Alphabet“ vieną gegužės šeštadienį rado dar kitokią publiką – alternatyvios muzikinės scenos programa „Vilna Connection“, kurią sudarė „Vilniaus muzikos gurmanas veteranas“ Manfredas Bajelis (cituoju muzikantus), sudomino žmones, kurie šabą linkę švęsti siautulingai. Po Manfredo „sparneliu“ (vėl cituoju) šįkart buvo „Shishi“ merginos, džiazo būgnininko ir prodiuserio Marijaus Aleksos projektas „Maps“, didžėjai V. (Vidmantas Čepkauskas), „12 inčų po žeme“. Prie pulto stojo ir pats Manfredas, kurį Tel Avivo publika neblogai pažįsta iš ankstesnių bendrų projektų.

Į „Teder“ erdvę („Teder.FM“ yra radijo stotis, kuri rengia koncertus ir transliacijas iš Tel Avivo barų ir klubų), kuri iš esmės yra didžiulis vidinis kiemas su baru ir picų kepykla, nuo pat pirmų Manfredo leidžiamų setų pradėjo rinktis: vaikinai, merginos, moterys ir vyrai, šeimos su (kartais labai mažais) vaikais, šeimos su šunimis, damos ir džentelmenai, dar šlapi, vos iš jūros išlipę banglentininkai, atletai ir storuliai. Dauguma – su šortais, berankoviais marškinėliais ir šlepkėmis. Nė vieno nė kiek nereikia „šildyti“ ir įkalbinėti reikšti emocijas – publika užsiveda iš karto, šaukia, jei patinka, šoka, nes patinka. Temstant, niekas nesiskirstė, atmosfera tirštėjo. „Ta jūsų Lita labai cool!” – šaukė garbanoti žmonės.

Kai viskas baigėsi, pasipasakojome vieni kitiems, koks buvo tas Tel Avivo nuotykis ir ką čia mums pavyko papasakoti apie Lietuvą – Litą...

„Žiedų milijonas ir sieloj, ir gatvėj, nes medžių lapai didesni, vietiniai skaniai gamina, labai jauku ir saugu naktimis. Kažkaip susilieja visų buvimas į vieną ošimą, įskaitau salotų padažus, pakrantės švarą ir sūrumą, kaip ir tas garbanas, kurių čia prisižiūrėjome ir aš kažkur sielos kamputyje tiesiog norėčiau turėti tokius plaukus“, – užsisvajojo „Shishi“ būgnai ir vokalas Elena Neniškytė. Jai nuo pat koncerto pradžios buvo sudėtinga įsijausti į dialogą su publika dėl techninių nesklandumų. „Tie trukdžiai kaip ir trukdė, bet pamačiau publiką, ir tie vaikai bei žmonės, garbanoti, įdegę, atsipalaidavę. Po viso vakaro, kuris buvo ilgas ir puikus, galvojau, kad yra tiesiog labai gera, saugu ir jauku, kaip lietuviui jau net per gerai. Žinot tą tikro lietuvio jausmą – palaimą su lengvu įtarimu, kuriam iš visų jėgų neleidi sugadinti to gerumo? Nes tikrai gerai.“

Dominyka Kriščiūnaitė („Shishi“ bosas ir vokalas) dar niekada gyvenime nevalgė tokių brangių burokėlių ir nematė tiek daug gražių žmonių. Grupės elektrinė gitara ir vokalas Giedrė Nalivaikaitė pritaria, kad koncerto klausė absoliučiai nuostabi minia, šabo vakarą švenčianti kaip savo gimtadienius. „Tel Avive man apskritai pasirodė, kad groju vienai labiausiai atsipalaidavusių publikų žemėje. Gal taip ir buvo?“, – klausė Giedrė.

M. Aleksa pasistengė įsižiūrėti įdėmiau: „Visad labai džiaugiuosi, kai publikoje matau maždaug 27-40 metų muzikos melomanų. Tai man yra įvertinimas, nes tokio amžiaus klausytojai dažniausiai jau turi rafinuotą muzikos skonį, bet vis dar žino, kas skamba šviežiai ir ieško naujovių muzikoje. Man po koncerto pabendravus su atėjusiais žmonėmis, ši publika pasirodė būtent tokia – stilinga ir išsilavinusi.“

Mes nemojavome vėliavomis ir specialiai neakcentavome šio vakaro „Tederyje“ ir jo pratęsimo „Alphabete“ lietuviškumo. Ar pavyko kažką papasakoti apie Lietuvą, apie save joje? Giedrės pasvarstymai: „Pasakojame juk visi kasdien savo buvimu, žvilgsniais, darbais. O ant scenos, manau, transliacija dar labiau padidėja. Toks smagus lietuviškas koncentratas tikrai turėjo palikti įspaudą Tel Avivo žmonių galvose! Ne iš vieno žmogaus išgirdau, kad Lietuva jiems – labai egzotiška. Būnant Izraelyje labai egzotiška girdėti tokius žodžius. O jei susėstume tiesiog pasikalbėti be muzikos instrumentų, manau, kad pasakojamos istorijos būtų labai panašios. Nors mūsų pilvuose daugiau batono, o pas vietinius – avinžirnių. Gali būti, kad galiausiai išsiaiškintume, jog esame pusiau giminės ar bent jau matėmės prieš penkerius metus ir kartu klausėme to paties koncerto.“

I. Fainberg nuotr.

Marijus yra įsitikinęs, kad tikrai pavyko pristatyti labiau nišinę, gal net pogrindinę šiuolaikinės Lietuvos kultūros dalį: „Man ji yra pati įdomiausia ir progresyviausia bet kurioje pasaulio šalyje. Ši scena puikiai pristato dalį Lietuvos kultūros veido, nes kūrėjai nelinkę prisitaikyti prie vietinės ar pasaulinės mainstream rinkos. Šių muzikantų dėmesys yra nukreiptas į nuoširdžią, tikrą išraišką per muziką, taip pat naujovių paiešką.

Kokią istoriją ši Lietuvos kultūros dalis pasakoja? Sakyčiau, kad tai kol kas yra labai įdomios istorijos pradžia. Su keletu išimčių manau, kad pop ir alternatyvi scena gan ilgai užtruko nuo nepriklausomybės atgavimo, kol pagaliau pradėjo ieškoti ir nesigėdyti savito skambesio. Labai ilgai bandėme būti panašūs ar net kopijuoti Vakarus. Matau daug žmonių, ypač jaunų, kurie jau supranta, kad ir už Lietuvos ribų būsime įdomūs tik būdami savimi. Labai patiko „Shishi“ merginų pasirodymas, manau jos puikiai pristatė tikrą alternatyvios lietuviškos muzikos pusę. Labai džiugu tai matyti ir girdėti.

„Man ta sukurta Lietuva „Teder“ kieme buvo kažkokia turbomega ypatinga. Labai sėkmingas renginys, reginys, klausinys. Visi norime juoktis, šokti ir vėją plaukuose pajausti. Sienos – keistas dalykas. Labai labai keistas", – pasakojo Dominyka.