Su Agne Jagelavičiūte esu kalbėjusi įvairiomis temomis, tačiau nė sykio ji nebuvo tokia užsivedusi kaip pastarąjį kartą, kai pasiūliau pasipasakoti apie tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje (VDA). Po kelių nesėkmingų bandymų į MŪSŲ pokalbį įterpti SAVO klausimus supratau, kad šį kartą „gavau“ ne interviu, o monologą su mintimis apie menišką prigimtį, kaunietiškas ambicijas ir tapybą, kuri, anot pašnekovės, išmoko kalbėti meno kalba. Man teliko pasistengti jo neiškraipyti ir pateikti jums juodu ant balto...

Apie prigimtį. Visiškai sutinku, kad meniniai sugebėjimai yra įgimti ir keliauja iš kartos į kartą. Juk ne veltui dažnas menininkas, pasakodamas savo istoriją, pradeda ją žodžiais: „Mano senelis buvo...“  Savo biografiją irgi galėčiau pradėti tais pačiais žodžiais. Mano giminė ypatingų laimėjimų galbūt nepasiekė, bet abu diedukai – labai meniškos natūros. Senelio Leono (iš tėčio pusės) meninius sugebėjimus pastebėjo garsus skulptorius Konstantinas Bogdanas (įdomus sutapimas – man dabar dėsto jo sūnus) ir netgi pasisiūlė apmokėti už studijas Vilniuje.

Bet buvo kiti laikai ir jo tėvams šis pasiūlymas netiko. Senelis tapo geodezininku, braižė brėžinius. Bet labai domėjosi daile, kaupė knygas tikėdamasis, kad kas nors iš giminės susidomės menais. Nereikia nė sakyti, kaip jis apsidžiaugė, kai aš įstojau į VDA. O grįžtant prie prigimties... Savo meninius sugebėjimus galima išlavinti, bet pats poreikis save išreikšti būtent per meną, manau, yra įgimtas.

(Paprašau Agnės kalbėti lėčiau, nes nebegaliu suprasti, ką ji kalba.) Piešti, kaip ir greitai kalbėti, pradėjau anksčiau nei vaikščioti. (Į mano pastabą šmaikščiai reaguoja pašnekovė.) Dabar negaliu pasigirti, kad esu kokia nors išskirtinė, bet tuo laiku mano piešiniai labai skyrėsi nuo bendraamžių. Ir kai su tėvais persikraustėme iš Jonavos į Kauną, mokykla man buvo renkama ne pagal rajoną, o pagal sugebėjimus.

Taigi, į Kauno „Aušros“ gimnaziją, kurioje buvo sustiprinta dailė, man tekdavo važiuoti net 13 stotelių. Mokykla buvo labai stipri – daugelis mano klasės draugų vėliau įstojo į aukštąsias mokyklas mokytis su daile susijusių specialybių. Trečioje klasėje jau žinojau, kad suaugusi norėsiu piešti animacinius filmus. Tačiau tuo metu kaip tik griuvo Tarybų Sąjunga, ir aš suvokiau, kad su animacija ateityje gali būti prastai. Taigi, reikėjo rinktis kitą vizualiojo meno sritį. Nusprendžiau baigusi gimnaziją mokytis drabužių dizaino, tad paskutinėse gimnazijos klasėse jau kūriau drabužius.

Apie ambicijas. Baigusi mokyklą su visom didelėm savo kaunietiškom ambicijom atvažiavau į Vilnių stoti į VDA. Neįstojau. Tuomet labai pykau ir maniau, kad visi prieš mane susimokė. Tik dabar suprantu, kad lygis gal kiek buvo žemesnis. Nors... Po mėnesio viename drabužių kūrėjų konkurse (kiek pamenu, vaikiškų drabužių) nugalėjau VDA Dizaino katedros vedėją. Aš užėmiau antrą, o ji – trečią vietą. Pamaniau: galbūt vis dėlto esu pajėgi ten mokytis? Per tuos stojamuosius susipažinome su Viktorija Jakučinskaite, ji irgi neįstojo.

(Tada žiauriai viena kitai nepatikome. Paskui kartu įstojome į Giedrės Fledžinskienės aukštesniąją menų mokyklą. Susidraugavome, kai kartu bėgome iš paskaitų.) Po metų Viktorija įstojo į VDA, o aš nusprendžiau niekada to daugiau nedaryti. Manęs dažnai klausdavo, kodėl netapau drabužių dizainere. Taip, kolekcijų nekūriau, bet visada buvau arti mados, dirbau įvairiuose žurnaluose stiliste, taip pat teko asistuoti dailininkams kuriant teatro kostiumus.

Dabar kuriu drabužius Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektakliui „Išvarymas“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę. Galbūt ir būčiau tapusi drabužių dizainere, jei nebūčiau gavusi pasiūlymo dirbti televizijoje. Tiesiog taip nutinka: pasuki šalutiniu keliu ir eini, kol kas nors TOKIO nutinka.

Tiesa, buvo ir kitų priežasčių. Dar besimokant drabužių kūryba man ėmė kvepėti tuštybe, nes iš arti pamačiau mados pasaulio užkulisius. Man patinka gražūs drabužiai ir daiktai, tačiau jie turi turėti savo filosofiją. Mačiau, kaip mano dėstytojai susiduria su kompromisais, kurti meną ar verslą – t. y. siūti vestuvines sukneles. Žinant mano charakterį, darbas su klientais – ne man. Ir nėra čia ko apsimetinėti, kankinti save ir kitus. Žaviuosi dizaineriais, kurie nenueina „pramoniniu keliu“, o lieka ištikimi menui ir savo kūriniais kalba apie svarbius dalykus. Tokie man yra Agnės Kuzmickaitės, Eglės Žiemytės, Dovilės Gudačiauskaitės darbai.

Apie tikslų siekimą. Kaip jau sakiau, po pirmojo bandymo sau prisiekiau niekada gyvenime daugiau nestoti į akademiją. Pasukau į televiziją. Kai su trenksmu išėjau iš jos, atsirado tuštuma ir ją užpildžiau būtent atsiduodama menui. Tačiau be jokio konkretaus tikslo – išėjus iš televizijos kokio nors tikslo siekimas man tapo antraeilis dalykas. Nusprendžiau, kad nebenoriu bėgti dideliais žingsniais.

Ėmiau labiau įsiklausyti į save, užsiėmiau joga ir dar intensyviau ėmiau piešti. Viena bičiulė, apžiūrėjusi mano darbus, paklausė, kodėl nestoju į akademiją. Kvailystė, tuomet pagalvojau. Bet ši mintis pasisėjo smegenyse. O paskui ir mano dėstytoja, pas kurią mokiausi privačiai, pasakė: „Tu gali. Ir ne bet kur, o į tapybą.“ Nors ji buvo priešiškai nusistačiusi prieš VDA, nes pati dailės mokėsi Taline. Kadangi buvau save įtikinusi, kad nebūtina siekti kokių nors tikslų, šį kartą man buvo lengviau laikyti egzaminus – neteikiau jiems per daug reikšmės ir gavau 100 balų iš 100.

Kodėl stojau į tapybą? Nežinau, ar tapsiu tapytoja. Tačiau tapyba išplečia mąstymo ribas ir išmoko kalbėti meno kalba. Tai yra dalykai, kurių man trūko drabužių dizaino srityje. Dabar jau žinau, kad komercinis drabužių dizainas prasideda nuo gražaus audinio, o menas – nuo idėjos. Kitaip tariant, idėja yra aukščiau visko, visa kita – tik priemonės jai įgyvendinti.

Apie konkurenciją. Klausi, ar nenorėčiau surengti parodos? Būčiau melagė, jei sakyčiau, kad ne. Tik... Ar tu buvai šiuolaikinės tapybos dešimtmečio retrospektyvos parodoje? Aš buvau. Ten buvo lygiai du paveikslai, 100 video darbų, instaliacijos, performansai ir kiti panašūs dalykai. Taigi, žodyje „tapyba“ dabar telpa daug daugiau prasmių ir tai jau seniai nėra tik teptukas, dažai ir drobė. Dėstytojas Konstantinas Bogdanaas jaunesnysis man pasakė: „Gali daugiau niekada neatsukti dažų, tik nesakyk, kad kas nors nepatinka.

Šiais laikais visos priemonės priimtinos.“ Tapyboje yra daugybė būdų sau išreikšti – nuo kūniško performanso iki tos pačios drobės. Kas man pačiai labiausiai priimtina? Sunku atsakyti, nes viskas nuolat keičiasi ir kartais sunku suprasti, kodėl būtent tokiomis, o ne kitokiomis priemonėmis reikia daryti. Nenoriu projektuoti ateities. Dėstytojai kartais primena apie mūsų konkurenciją. Aš šitą mintį „išoperuoju“ iš karto. Tai nereiškia, kad neturiu jokių ambicijų, aš tik sąmoningai atsisakau konkuruoti. Ne todėl, kad jausčiausi silpnesnė – tiesiog nenoriu. Galiu kolaboruoti, galiu sąveikauti, paprasčiau tariant – dirbti kartu su kitais, tačiau konkuruoti – ne.

Apie idėjų gryninimą ir legalius bepročius. Kaip gimsta idėjos? Tu nuolat esi pasiruošęs idėjų šturmui ir esi tokio lengvo pamišimo būsenos. O to momento, kai jos gimsta, taip lengvai neatpasakosi. Kartais tai gali nutikti tiesiog žiūrint į vieną tašką. Per praktiką Nidoje viena idėja gimė pasižiūrėjus į kažkokį kibirą. Nors ji nieko bendro neturi su kibiru, o susijusi su asmeniniais išgyvenimais.

Inspiracija gali kilti ir nuo kokio nors dėstytojo žodžio. Kai išgrynini idėją, tada ieškai formų, kaip ją įgyvendinti. Dabar turime daugybę priemonių. O ta laisvė – baisus dalykas. Paskui prasideda idėjos įgyvendinimo procesas. Jis dažniausiai baigiasi nusivylimu – kiekvienas menininkas sutiks, kad iki galo įgyvendinti idėjos neįmanoma. Viena menininkė (užmiršau pavardę) yra pasakiusi: „Jūs manote, kad dailininkui malonu stovėti prie savo darbo? Ne, jis tik žiūri į apgailėtiną dalelę to, ką ketino padaryti.“