Sveikinimai iš XX amžiaus: praeities paieškos su A. Sutkumi

Pristatyti parodos autoriaus nereikia. Nesvarbu, ar žiūrovas atėjęs į parodą domisi Lietuvos fotografijos istorija, pats fotografuoja, ar yra smalsuolis, neplanuotai pasirodęs galerijoje, humanistinės fotografijos atstovą A.Sutkų tikrai žinos. Viešojoje erdvėje ne kartą nuskambėjo žinia, kad šiandien žinomas fotomenininkas retai į rankas bepaima kamerą, didžiąją laiko dalį praleidžia dirbdamas su fotografijų archyvu. Ši paroda – tokio darbo rezultatas. Tiesa, papildytas nematytais XXI a. sveikinimais.

Kolegos

Kvestionuoti, kodėl autorius nėra pasiryžęs fiksuoti šiandienos vaizdus, nereikia, mat A.Sutkus, bendraudamas su šios parodos kuratoriais Berta Tilmantaite ir Artūru Morozovu, sakęs, kad dabartį turi fotografuoti nauja karta. Taip pat didžiąja dalimi retrospektyvinę parodos tematiką diktuoja ir menininko laikysena – nostalgija XX a., nusivylimas XXI a., tad atsigręžimas į praeitį menininkui tampa vieninteliu kūrybiniu ir gyvenimišku išeities tašku.

Paroda sudaryta iš trijų didžiųjų temų. Įžengus į ekspozicinę erdvę, dešinėje pusėje žiūrovą pasitinka pirmoji – "Kolegų" – tema, raudonomis raidėmis baltame fone skelbianti žiūrovui apie trylikos kadrų objektus – fotografus. Temine prasme ši parodos dalis gana lyriška, pagerbianti kitus fotomenininkus.

Šie kūriniai gali veikti ir mokomąja prasme, kaip nuoroda, kokių fotografų kūryba žiūrovui vertėtų pasidomėti plačiau. Žvelgiant į šiuos kadrus, galima jausti, kaip svarbu A.Sutkui buvo perteikti jų natūralią prigimtį, momentiškumą. Drąsios kompozicijos, laužančios įprastines normas (pavyzdžiui, nukirstas žinomo kino kritiko Skirmanto Valiulio viršugalvis 1984-ųjų kadre su Algimantu Kunčiumi ar kitas fotomenininkas Aleksandras Macijauskas, 1971-aisiais įamžintas susisukęs į languotą pledą – nuotraukoje teužimantis nedidelę erdvę), žiūrovo akims neleidžia nuobodžiauti.

Atrodytų, teoriškai tokias fotografijas reikėtų laikyti kompoziciškai netvarkingomis, tačiau A.Sutkus intuityviai meta iššūkį fotoobjektyvo rėmui, sugeba sudominti žiūrovą neeiliniu požiūriu į žmogų bei jo pateikimą.

Kitokį požiūrį į menininkus, neakcentuojant profesijos, matome ir pačioje siužetų įvairovėje. Nors fotografui fotoaparatas dažnai tėra tarsi pratęsta ranka, juo užfiksuoti ne visi kadrų veikėjai. Vieni jų guli pievoje: Marijonas Baranauskas, Romualdas Rakauskas ir Bernardas Aleknavičius (1978 m.), kiti žaismingai pozuoja: Liudvikas Ruikas (1965 m.), rodydamas fotoatspaudą apeliuoja į fotografavimo procesą, ar Vitas Luckus (1968 m.) su žirklėmis žaidžia it su akiniais. Visi portretuojamieji užfiksuoti juos supančioje aplinkoje, natūraliame veiksme, šiltame kontakte su akimirką fiksavusiu kolega. Toks betarpiškas bendravimas su A.Sutkumi ir kamera, žinoma, artina žiūrovo ryšį su kadre esančiu subjektu – žmogumi.

Kūrėjai

Antroji parodos tema – "Kūrėjai". Šios fotografijos lygiai taip pat akcentuoja žmogų, tik kūrėjus A.Sutkus suvokia platesniame kontekste. Fotografo akimis kūrėjai pirmiausiai yra žmonės, formuojantys ne tik savo, bet ir kitų likimus. A.Sutkus visus juos įamžino pirmiausiai atskleisdamas jų žmogiškąją esybę: susirūpinusius, besidžiaugiančius, mąstančius, paskendusius savastyje.

Kūrėjų galerijoje – ir politikas Vytautas Landsbergis, ir medikas Antanas Vinkus. Būtent ši nuotrauka išsiskiria stipriu emociniu krūviu. A.Sutkui būdinga nukirsta kompozicija, fragmentiškas, nuotraukos dešinėje matomas gydytojas, išgąsčio kupinomis akimis stebintis rentgeno nuotrauką. Baimę, nerimą stiprina ne tik kontrastingi šešėliai, ryškinantys portretą, griežta rentgeno vertikalė, dalijanti kadrą į dvi dalis bei spaudžianti gydytoją, bet ir skubėjimas, kurį atskleidžia iš ausų neištraukti stetoskopo vamzdeliai. Nors nežinia, dėl kokio paciento likimo sunerimęs A.Vinkus, žiūrovą nevalingai persmelkia būsena, jaudulys dėl ligonio ir gydytojo, skyrusio pacientui visas 1970-aisiais prieinamas priemones. Tokia tad A.Sutkaus fotografijų galia: gebėjimas autentiškai perteikti laiką ir nuotaiką.

Antanas Sutkus. Šulinys. 1959 m

Kūrėjams skirtoje parodos dalyje galima išvysti ir žymių kultūros veikėjų bei istorinių įvykių. Štai garsieji kadrai iš serijos, fiksuojančios literatūros legendų Jeano-Paulo Sartre'o ir Simone de Beauvoir viešnagę Lietuvoje. Kaune užfiksuotas J.-P.Sartre'as ir S.de Beauvoir kelionės funikulieriumi vaizdas. Pasirinktas artimas planas ne tik leidžia tyrinėti partnerius, jausti jų nuotaiką, bet ir priartiną žiūrovą prie siužeto: galime įsivaizduoti, kad patys atsiduriame šioje intymioje aplinkoje ir, prisėdę ant medinio suolelio, funikulieriumi keliamės šių garsenybių draugijoje.

Kita garsiosios poros fotografija kupina lyriškumo ir metaforų. Joje S.de Beauvoir žygiuoja į kairę pusę, nusigręždama nuo vyro, Nidos smėliu judančio priešinga kryptimi. Abi figūros ir šviesus pajūris kontrastingai byloja apie bendražmogišką meilės temą, išsiskyrimą bei melancholiją.

Antroje parodos dalyje galima išvysti ir daugiau įvairių kadrų, kurie fiksuoja kultūros veikėjų kasdienybę. To pavyzdžiu gali būti nuotrauka, kurioje Juozas Galkus žiūri į skelbimo stulpo plakatus, taip tarsi bylodamas ir apie savo, plakatų meistro, karjerą. Jaukus ir kitas vaizdas, kuriame prie Vilniaus katedros įamžintas žinomas sostinės architektas Algimantas Nasvytis. Gana simboliškai ekspozicijoje atrodo Mykolo Žilinsko, įsitaisiusio kolekciniame krėsle, portretas. Atrodytų, tarsi garsusis kolekcionierius nužiūri visą savo vardo galeriją.

Miestai

Trečioji parodos dalis – "Miestų gatvėse", byloja ne tik apie veiksmo vietą, bet ir visą gatvės fotografijos žanrą, kurio esmė – momentiškumas.

Tokia fotografija įnoringa, neleidžia nė pagalvoti, iš anksto nuspręsti kokia vieta ir kokiu rakursu atrodo geriausiai. Žaibiškus sprendimus priimdamas fotografas gatvės nuotraukose atskleidžia savo meistrystę ir jautrumą grafiniams elementams: šviesos, šešėlio dermei, ritmui.

Tokia laisva tema įgalina fotografą fiksuoti visą aplinką neišryškinant atskirų detalių, tad miestą raižančios gatvės konkuruoja su jose šurmuliuojančiais žmonėmis.

Iš pirmo žvilgsnio atokvėpio akimirka besimėgaujantys statybininkai ar būrelis motociklu besidžiaugiančių vaikų neturi nieko bendro, tačiau abiejose nuotraukose fiksuojama gatvių realybė, atspindimas tam tikras gyvenimo momentas, kurio liudininku tampa pats A.Sutkus.

Savotišką realybės dokumentaciją A.Sutkus įžvelgia visur. Jam vienodai svarbus ir įdomus Lenino paminklo demontavimas 1991-aisiais ir lovos gabenimas sostinės Rūdininkų gatve, 1965-ųjų kadras. Galiausiai visi žmogaus veiksmai atsiduria fotografo akiratyje, o užfiksuotos detalės tampa praeities dokumentu.

Šioje parodos dalyje labiausia atsiskleidžia A.Sutkaus noras eksperimentuoti. Kurio dešimtmečio nuotrauka bebūtų, savo unikaliu, vis nauju perspektyviniu rakursu, menininkas neleidžia žiūrovui nuobodžiauti. Kartais vaizdą kartu su fotografu stebime iš aukštai, pvz., Senamiesčio balkono, kartais dėmesio prašosi žemiau akių horizonto esančios detalės, kurias stebime per virtuvės užuolaidas.

Mūsų žiūros taškas tiesiogiai susijęs su kadaise padarytu fotografo pasirinkimu – momento fiksavimu, tad, sekant ekspoziciją, keičiasi ne tik vaizdiniai, bet ir suvokėjo žvilgsnis į juos.

Unikalus ir žmonių sąlytis su fotografu. Vieni jų žino, kad yra stebimi, tad palaiko akių kontaktą, kuria atgalinį ryšį ir su žiūrovu, kiti nenujaučia, jog jų kasdienybė yra fiksuojama. A.Sutkus pasislėpęs įamžina akimirkos unikalumą, tampa vieninteliu grožį paprastume įžvelgiančiu asmeniu.

A.Sutkaus atsargūs eksperimentai atsispindi ir ekspozicijos architektūroje: skiriasi fotografijų formos – nuo kvadrato formato, kitos stačiakampio, išdidintų fotojuostų pozityvai.

Nors kolorito prasme A.Sutkaus darbai gan vienodi, net ir šių dienų kadrai fotografuojami nespalvotai, toks stilistinis sprendimas priartina prie XX a. laiko dvasios, padeda kurti sentimentalią žaismę bei nuoseklų pasakojimą. Žvelgiant į fotografijas, A.Sutkaus darbuose akių nevargina ryškios, kontrastingos spalvos, viskas paskendę patrauklioje ir paslaptingoje praeities monochromijoje.

Apžvelgus visą parodą, galiu pasakyti, kad laiko paieškose buvo ne tik fotografas, skirtingais savo gyvenimo momentais fiksavęs aplinką, po kelių dešimtmečių rinkęs archyvinė medžiagą šiai parodai, bet ir aš, fotografija po fotografijos mėgaudamasi praeities vaizdiniais, keliavau su A.Sutkumi per XX a. Lietuvą, jaučiau tai, ką jautė kadruose užfiksuoti žmonės, kurie dėka autoriaus sveikino mane iš praeities.

Kas? Paroda "ANTANO SUTKAUS "SVEIKINIMAI IŠ XX AMŽIAUS"

Kada? veikia iki birželio 30 d.

Kur? M.ŽILINSKO DAILĖS GALERIJOJE.