A. Storpirštis: Lietuvoje vis dar cenzūruojamas menas

– Esate sakęs, kad, atėjus tam tikram laikui, reikia keisti savo darbo principus. Štai po šešerių metų nusprendėte nebevaidinti spektaklyje „Išvarymas“, daugiau muzikuojate, nusifilmavote filme. Ar jūsų gyvenime dabar – virsmo metas?

– Manau, kad taip. Būnant nepriklausomu menininku toks virsmas dažnas, pasikartoja kas 3–4 metus. Profesionaliame teatre praleidau 14 metų ir supratau, kad kas trejus metus įvyksta kažkas įdomaus. Dabartiniai pokyčiai susiję su tuo, kad turiu per daug idėjų, kurias noriu įgyvendinti, ir per mažai žmonių, kuriems galėčiau leisti įgyvendinti tas idėjas.

– Idėjų atiduoti negalite dėl savininkiškumo?

– Ne, tiesiog nebėra daug menininkų, kurie man įdomūs, su kuriais įdomu kartu kurti. Tai gali skambėti liūdnai.

– O kas jums įdomus menininkas?

– Menininkas, kuris atsakingai ir sąžiningai žiūri į savo darbą. Gyvojo proto žmogus, kuris savo gyvenime siekia tiesos. Tas, kuriam būtina atsakyti į viduje kylančius klausimus, net jeigu jie prieštarauja jo dabartinei tvarkai, jo artimai aplinkai, ar visuomenei. Dėl dabartinio Lietuvos kultūrinio gyvenimo esu labai skeptiškai nusiteikęs.

Susidariau tokį įspūdį, kad beveik visose Lietuvos kultūros srityse, ar tai būtų teatras, ar muzika, ar renginiai, ar net vestuvės (taip jos irgi galėtų būti svarbiausiu gyvenimo renginiu), nebesiekiama ypatingumo, negrįžtamumo, grožio ar tobulybės. Viskas atrodo taip „vėsu“ ir „išblukę“, tačiau labiausiai neramina tai, jog tai tapo normalu. Aristotelis sakė, kad gyvenimą reikia matyti ne tokį, koks jis yra, bet tokį, koks jis galėtų ir tūrėtų būti.

Esu nusiteikęs prieš pataikavimą žiūrovui.

– Kas lemia tą normalumą, paremtą ambicijų ir iššūkių stygiumi?

– Tinginystė. Ir anksčiau, sunkesniais laikais vyravo ta pati tinginystė, tas pats nuobodulys. Jis kyla ne iš aplinkos, ne iš politinės ar socialinės santvarkos, o paties žmogaus. Kyla tada, kai tau nuobodu gyventi, kai negali atlaikyti savo veidrodžio teismo – kai žiūri į savo atvaizdą ir jautiesi blogai.

Esu egoizmo šalininkas. Pirmiausia tu, žmogau, paskui visa kita. Tai ypač svarbu suvokti menininkams. Manau, kad daugiausia, ką žmogus gali pasiūlyti planetai, tai jis pats. Nes antro tokio nėra ir niekada nebus. Patirtis nesiklonuos. Kiekvieno gyvenime viskas sukrenta taip, kaip sukrenta vieną kartą ir tai didžiulė vertybė. Tai neįtikėtinai įdomu.

Menininkai, kuriuos aš mėgstu, stovėjo ant drąsių, gąsdinančių sprendimų krašto, rizikingų darbų akivaizdoje. Jie šokdavo užsimerkę, nesvarbu, į kurią pusę kris. Todėl visuomenėje sakoma, kad menininkas kvailas, kad jam viskas atleistina. Tai atsirado ne iš niekur, o dėl tų kūrėjų, kuriems buvo neįmanoma kažko pasakyti, jiems nereikėdavo kitų nuomonių ar įžvalgų, jeigu tai trukdė įgyvendinti tai, kad neatidėliotina.

Yra per daug besiskundžiančių ir per mažai darančių. Tačiau manau, kad ateinantys dešimt metų bus vieni įdomiausių nepriklausomoje Lietuvoje. Dabar galima viskas. O jei galima viskas, kažkas tikrai nutiks.

– Kalbant apie aktorystę, didesnį pasitenkinimą teikia saviraiškos akimirka ar žiūrovų įvertinimai, dėmesys ir nuomonės?

– Saviraiška. Aš turiu save išreikšti, nes kitaip jaučiuosi piktas, nelaimingas, tampu burnojantis ir irzlus. Pastebėjau, kad tokiu atveju ir į savo šeimos, tėvų, artimų draugų gyvenimą atnešu irzlumą, nepasitenkinimą, pyktį. Aš apkraunu juos savimi. O galėčiau praturtinti.

Kalbant apie žiūrovus, teatre jie man yra susiliejusi masė. Jų aš neidentifikuoju. Žmonės atėjo pažiūrėti, tegul žiūri. Pusės jų nepažįstu, man neįdomu, ką jie galvoja apie mano gyvenimą ir darbą. Esu nusiteikęs prieš pataikavimą žiūrovui. Netikiu menininku, kuris klausia, ko norėtumėte, ir tada daro. Tačiau kartais, labai retai, spektaklio metu tarp manęs ir žiūrovų įsivyrauja tyla. Akimirka, kai mes visi pajutome kažką bendro ir labai svarbaus. Tada žiūrovai man tampa artimiausiais draugais, su kuriais kartu einame link neišvengiamos pabaigos. Tada aš juos myliu.