Skaudi netektis: užgeso kompozitoriaus V. Bartulio gyvybė

V. Bartulis 1980-aisiais baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademijos) profesoriaus Eduardo Balsio kompozicijos klasę, dėstė J. Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje, du dešimtmečius dirbo Kauno dramos teatre – muzikos dalies vedėju, vėliau – teatro vadovu. Ilgus metus buvo Kauno valstybinės filharmonijos vadovo pavaduotojas meno reikalams, 2001-2007 vadovavo Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriui bei naujosios muzikos festivaliui „Iš arti“.

Kartais „svetimos“ muzikos Bartulio kūriniuose tiek daug, kad kompozitoriaus tapatybė, regis, ištirpsta jos gausybėje.

1996 metais Vidmantas Bartulis pripažintas geriausiu muzikos teatrui kompozitoriumi, 1998 metais apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, 2005 metais pripažintas iškiliausiu Kauno miesto menininku.

2003 metais Vidmantas Bartulis laimėjo prizą už geriausią orkestrinį kūrinį (oratorija „Nelaimėlis Jobas“ simfoniniam orkestrui, chorui ir solistams) Lietuvos kompozitorių sąjungos rengiamame geriausių metų kūrinių konkurse ir buvo paskelbtas Metų kompozitoriumi.

2012 metais tarp šio paties konkurso laureatų pateko jo kompozicija „Auksiniai angelai“ dviem styginių kvartetams, 2014-aisiais – „Liūdnai tįstantis peizažas“ styginių kvartetui, o 2015 metais už stiliaus grynumą apdovanojimą pelnė kompozicija „Voyage du Silence“ baritonui, violončelei ir fortepijonui.

Pasak Kompozitorių sąjungos, stilių, žanrų, manierų, nuotaikų ir potyrių įvairove Vidmanto Bartulio muzika pranoksta daugelio lietuvių kolegų kūrybą, kaskart stebindama netikėtais posūkiais ir rakursais.

„Jis galėjo rašyti bet ką – nuo kamerinių miniatiūrų iki operos ir stambių orkestrinių kūrinių, nuo liaudies dainų harmonizacijų iki didžiulių masinių renginių, nuo monumentalaus Requiem iki muzikos mados kolekcijų pristatymams, popdainų aranžuočių“, – nurodo sąjunga.

Pabrėžiama, kad V. Bartulio ankstyvosios kompozicijos išsiskyrė intravertiškumu, kontempliatyvumu, elegiška nuotaika, pabrėžtinu lakoniškumu, poslinkiu minimalizmo link ir dažnai šmėsčiojančiais gamtos įvaizdžiais, būdingais visiems 8-ojo dešimtmečio pabaigoje debiutavusiems kompozitoriams.

Pasak kompozitorių sąjungos, didelė teatro kompozitoriaus patirtis vėliau paskatino jį kurti ir režisuoti savo paties „dramas“ – efektingas siurrealistines, makabriškai ironiškas instrumentinio teatro kompozicijas, sukėlusias didelį atgarsį 9-ojo dešimtmečio pabaigoje.

„Beveik visose savo kompozicijose Bartulis atsigręžia į pamėgtąją praeities muziką, cituodamas ir perprasmindamas ją paradoksaliuose nūdienos kontekstuose. Kartais „svetimos“ muzikos Bartulio kūriniuose tiek daug, kad kompozitoriaus tapatybė, regis, ištirpsta jos gausybėje“, – sakoma pranešime.

Reiškia užuojautas

Šalies vadovai reiškia užuojautą dėl kompozitoriaus V. Bartulio mirties.

Prezidentas Gitanas Nausėda sako, kad Lietuva atsisveikina su vienu garsiausių šiuolaikinių Lietuvos kompozitorių, ateities kartoms palikusiu itin gausų ir įvairių žanrų kūrinių lobyną.

„Šis kūrėjas išsiskyrė ypatingu produktyvumu, plačiu stiliaus bei nuotaikų diapazonu ir drąsa leistis į eksperimentus. V. Bartulio kūriniai nuolat skamba įvairiuose naujosios muzikos festivaliuose Lietuvoje, taip pat ir užsienyje“, – pabrėžė prezidentas.

Premjeras Saulius Skvernelis užuojautoje sako, kad Lietuva neteko „originalaus ir universalaus kompozitoriaus“, atskleidusio daug muzikos ir teatro sąsajų bei derinusio „praeities bei dabarties garsų sąskambius“.

„Nuoširdžiai užjaučiu Vidmanto Bartulio šeimą, artimuosius, visus, kuriems teko didelis džiaugsmas ir garbė pažinoti šią iškilią asmenybę“, – sako S. Skvernelis.

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis pažymėjo kūrėjo nuopelnus Kaunui ir visai Lietuvai.

„Kauno miestui ir visai Lietuvai kūrėjas dovanojo save ir savo talentą. Dėkosime už nuostabų muzikos paveldą mūsų kultūros istorijai“, – sakė parlamento vadovas.

Kultūros ministro Mindaugo Kvietkausko teigimu, V. Bartulio kūriniai tiek Lietuvos, tiek užsienio scenose formavo „naująją mūsų muzikinę kultūrą, kartu ieškodami sąsajų su praeitimi“.

„Kompozitoriaus kūrybai būdinga glaudi akivaizdžių priešpriešų jungtis visuomet išliks intriguojančia jo kūrybos mįsle. Tai didelis praradimas muzikos pasauliui ir mūsų šalies kultūrai“, – sakė ministras.