PREMJEROS ATGARSIAI
“Šaltas vaikas” ištempė teatrą į dienos šviesą
Vilniečio režisieriaus Oskaro Koršunovo uostamiestyje pastatyta Mariaus von Mayenburgo pjesė “Šaltas vaikas” tapo svajonių išsipildymu Klaipėdos dramos teatrui, aktoriams ir publikai. Kovo 5-ąją nugriaudėjusi premjera sutapo su režisieriaus 35-uoju gimtadieniu ir tapo 25-uoju spektakliu jo kūrybinėje biografijoje. Po premjeros O. Koršunovas džiaugėsi, kad įvyko daugiau, nei jis tikėjosi, ir dėkojo aktoriams. Kultūros viceministras, spektaklio kompozitorius Gintaras Sodeika tvirtino su režisieriumi uostamiestyje radę “labai įdomią ir netikėtai gerą laboratoriją”. “Laikykite tokį kūrybos tempą, koks įgautas dabar, per labai trumpą laiką”, – linkėjo G. Sodeika teatrui, kuriame spektaklis pastatytas per mėnesį. Nepaisant tokios skubos, uostamiesčio teatromanų ir vilniečių kritikų “Šaltas vaikas” įvertintas itin palankiai, netgi vadinamas vienu geriausių O. Koršunovo spektaklių.
Naujas alsavimas
Klaipėdos muzikinio teatro režisierius Ramūnas Kaubrys:
– Esu sužavėtas. Uostamiestyje gyvenu 14 metų ir visąlaik laukiau, tikėjausi pamatyti kažką panašaus – kaip įrodymą, kad profesionalus dramos teatras Klaipėdoje egzistuoja. Negalėčiau tvirtinti, kad kiti šio teatro darbai neprofesionalūs, bet šiuosyk pasiekta aukščiausia meninė kokybė... Koks ansambliškumas! Nė vieno aktoriaus negalėčiau išskirti, visi aštuoni puikios kondicijos... Būtent šis aktorių ansamblis įrodo, kad Klaipėdoje tikrai yra aukščiausio lygio profesinis teatras, kad trupė turi labai stiprų kūrybinį užtaisą. Reikia tik atvažiuoti tokiems režisieriams, kaip O. Koršunovas. Jo atvykimas ir darbas su šia trupe – naujas alsavimas kolektyve. Tai matyti ir finale iš aktorių akių, kaip jie kvietė režisierių į sceną, kokie jie yra dėkingi...
Spektaklis sukurtas tarsi iš nieko, labai paprastom priemonėm. Turiu omeny viską – ir garso takelį, ir simboliką, ir metaforas, ir scenografiją. Viskas taip pažįstama... Bet iš tikrųjų visame kame surasta tokia specifinė atmosfera, viskas taip tiksliai pasverta – kiekvienas gestas, mimika, akių spindesys. Pasirodo, spektaklis vyko dvi valandas. Kaip jos pralėkė, nepajutau. Kai jis baigėsi, norėjosi dar. Pastebėjau, daugelis neskubėjo išeiti. Koks begali būti didesnis įvertinimas?
Labai gera, pasaulietinė dramaturgija. Vokiška pjesė. Artima ir suprantama. Dar net neįžengę į Europą, pasirodo, mes niekuo labai nesiskiriam. Visur yra tas bendražmogiškas probleminis kodas. Tik kiekvienas esam savaip išprotėjęs, kiekvienas turim savo džiaugsmus, liūdesį, baimes, skausmą. Tai nėra kažkokios svetimkūnės prielipos. Anot M. von Mayenburgo, “taip gali būti ir tau”. Matyti, kad kiekviename aktoriuje, kuriant jo personažą, atrasti jo paties – kaip žmogaus – jausmai ir viskas panaudota spektaklio labui.
Čia begalė temų, kurios kaip gyvatės susirangiusios, ir šitas “gyvatynas” yra mūsų gyvenimas. Lyg ir viskas balta – kaip tos baltos, švarios tualeto plytelės. Tik tiek, kad mes visi mėgstam sumurzinti tai, kas balta... Taigi ten – mes visi. Tokie, kokie iš tikrųjų esam. Vienu metu man atrodė – kaip čia dabar yra? – tarsi visi “Šalto vaiko” personažai vyrai labai skirtingi, bet kiekvienas savaip “pačiuožęs”. Bet paskui, pasirodo, ir moterys visos – tokios. Tarsi ir nė vieno nėra normalaus, bet, kita vertus, visi normalūs. Tada susimąstai – o tai koks aš esu? Pagalvojau apie save, kitus, kurie mane supa, su kuriais suvedė likimas. Iš tikrųjų mes esam tokie. Tik žmonės, – ir tuo viskas pasakyta.
Laužo kanonus
Teatro kritikas Vaidas Jauniškis:
– Įspūdis tikrai labai geras. Jeigu sąlygiškai suvertume kai kuriuos O. Koršunovo spektaklius į tam tikras dalis, tai viena iš jų būtų M. von Mayenburgo trilogija su jau anksčiau pastatytais “Ugnies veidu” ir “Parazitais”. Su jais “Šaltą vaiką” netgi nelabai norėčiau ir lyginti. Kokybės prasme. Bet, man regis, jis tarsi apibendrina ir pasiekia išraiškos priemonių, netgi ir Mayenburgo dramaturgijos kvintesenciją. Nežinau, ar tai tikrai stipriausia jo pjesė, bet ji išties pakankamai stipri, o pastatymo dėka – tiesiog pritrenkianti. Pirmiausia džiaugina aktoriai, ta jų jėga, kuri nėra “atidirbta”. Iki šiol jiems tai buvo pakankamai svetima stilistika. Bet jie laužo savo senus kanonus, veržiasi iš senų rėmų. Vis dėlto jie dar matyti, bet tai jau pateikiama kitaip, – absoliučiai nauja kokybė, puiki “švara” ir aktorinė pajauta. Geras tas tiesos momento ir tiesaus, mąslaus bendravimo ne tiek su publika, kiek su pačiu tekstu pojūtis.
Per pastaruosius kelerius metus, manau, tai vienas geriausių O. Koršunovo spektaklių. Nesakau, kad pats geriausias, nes labai sunku visus pagal kažkokius reitingus sustatyti į eilę. Bet šiuo metu, man bent atrodo, kad tai yra vienas iš pačių stipriausių, “švariausių” šio režisieriaus darbų. Kaip jis ir pats ne kartą pabrėžė, “Šaltas vaikas” sukurtas kino principu. To kino yra jau dramaturgijoje. Bet montažas labai sumaniai, režisūriškai puikiai padarytas, išdėliotas, be galo vizualus. Ir kartu tame vizualume nėra kažkokios nereikalingos simbolikos. Netgi nesinorėtų, kad jos būtų. Tai tarsi laboratorinis pjūvis – labai aiškus ir tikslus.
Scenovaizdis gal ir nenaujas O. Koršunovo kūryboje. Čia dėčiau klaustuką, nes nemačiau pernai Švedijoje jo pastatyto spektaklio. Bet, sprendžiant iš nuotraukų, – tokios pat baltos keraminės plytelės, ten gal vonia, ne tualetas. Bet tas pats sterilumo principas. Balto “operacinio stalo” – sienos sterilumo variacija. Tokioje aplinkoje labai gerai atrodo aktoriai, jų išraiškos, tarsi aiškiau skamba ir balsas.
G. Sodeikos muzika – džiugus sugrįžimas prie miesto, tos urban stiliaus muzikos. Prisimenu “Roberto Zuko”, kur jis bandė kažką panašaus... Šiuosyk – miesto, romantizmo ir house muzikos miksas. Nepavadinčiau jos diskotekine. Anaiptol. Bet ta stilizacija labai smagi.
Tai spektaklis apie kasdienybę. Apie žmogaus bandymą pakęsti šalia kitą žmogų. Kaip su juo elgtis – kiek išlikt autonomišku, kiek savęs dalint kitam žmogui?.. Tai yra scenelės iš kasdienybės, kurios kiekvienam žiūrovui, manau, labai artimos. Tik jos parodytos, sakykim, tiesiog labai švarių “Dvarčionių keramikos” plytelių fone.
Kaitos taškas
Teatro kritikė prof. Birutė Marcinkevičiūtė:
– Galima pajuokauti, kad dalyvavome istoriniame įvykyje: Vilniaus didieji režisieriai, kurie visada lyg ir žada ištrūkti iš savo įsipareigojimų saviems teatrams ar teatrams už Lietuvos ribų, galų gale tesi tą pažadą. O Koršunovas pirmasis pradėjo “atiduoti skolą” kitiems Lietuvos teatrams. Man atrodo, tai labai svarbus kaitos taškas. Galbūt tai inspiruos ir kitus režisierius atidžiau įsižiūrėti į aktorius ir trupes, kurios yra šalia, čia pat, mūsų mažytėje Lietuvoje.
Vis dėlto Klaipėdos dramos teatro trupė itin paranki tokiam bendradarbiavimui. Pats O. Koršunovas yra pabrėžęs, kad retai kuriam teatre būtų surinkęs tokio lygio skirtingų kartų aktorius, kokius mes matėme šiame spektaklyje. Bent per premjerą nepajutau kažkokio atotrūkio tarp režisieriaus ir aktorių, kad jie “netempia”... Jie su režisieriumi dirbo kaip lygiaverčiai partneriai.
Norėčiau pagirti Klaipėdos dramos teatrą už puikią vadybą. Vis dėlto teatras sugebėjo prisikalbinti tokį užimtą režisierių, suderinti laiką, sudaryti jam salygas, susirasti spektakliui mecenatų. Man tai irgi atrodo labai svarbu.
O “Šaltas vaikas” – apie daug ką... Apie mūsų gyvenimą – matomą, nematomą. Tarsi ištrinamos ribos tarp to, kas mes esame, kuo mes tariamės esą ir kokios yra mūsų fobijos, depresijos, slaptos mintys apie žmones šalia. Šia prasme spektaklis – gana žiaurus. Ir kartu – su geros ironijos doze.
Toks sceninis natūralizmas O. Koršunovui būdingas. Kostiumus, pirktus vadinamosiose “humanos” parduotuvėse, su juo ilgai bendradarbiaujanti teatro dailininkė Jūratė Paulėkaitė jau yra naudojusi statant naujosios dramaturgijos spektaklius OKT. Šis režisierius jau ne pirmą kartą yra savo spektaklių scenografas. Jis pats kūrė scenovaizdį Švedijoje statydamas Saros Kein, Norvegijoje – Jano Fosė pjeses, savame teatre – V. Šekspyro “Vasarvidžio nakties sapną”. Ir “Šalto vaiko” scenografija – minimalistinė. Bet šiuo atveju kitokios ir neįsivaizduoju. Atrodo, kad tik taip ir turi būti. Toks sterilumas, minimalizmas ir tos žmonių aistros, lyg senovės graikų tragedijose, čia labai gerai dera.
Uostamiesčio žiūrovui tai irgi turėtų būti įdomus faktas: galų gale Klaipėdos teatre atsiranda naujoji dramaturgija, kuri nėra įprasta šiai trupei. Nežinau, kaip reaguos įvairių kartų publika. Bet jaunimas, studentija čia turėtų surasti sau daug atpažįstamų, aktualių dalykų.
Naujausi komentarai