Portretas interjere

R.Malinauskas gaudo žuvį ir adrenaliną

Laisvalaikiu žvejojantis džiazo muzikantas R. Malinauskas ieško aštrių pojūčių, tačiau viską stengiasi daryti su meile. Nerijaus JANKAUSKO nuotrauka

Be boso gitaros virtuozo, aranžuočių meistro, Klaipėdos universiteto Džiazo katedros pedagogo Romo Malinausko dalyvavimo retai apsieina didesni Lietuvos džiazo, popmuzikos projektai ir festivaliai. Gitaristo meistriškumą vertina reiklioji Laima Vaikulė, kurios komandoje R.Malinauskas groja jau 6 metai, kompozitorius bei pianistas Raimondas Paulas, rusų, latvių, estų, vokiečių džiazo muzikantai, kviečiantys klaipėdietį kartu muzikuoti.

Iš pažiūros santūrus, nesistengiantis scenoje būti dėmesio centre muzikantas dažnai tampa jungiančiąja grojančio kolektyvo grandimi. Ne tik todėl, kad skamba jo sukurtos aranžuotės. Muzikantas neslepia, jog įgyvendinant muzikinius projektus kartais tenka derinti ne tik instrumentus, bet ir žmones, kad tai atima nemažai jėgų, neneša pelno, tačiau suteikia labai daug džiaugsmo. Ir adrenalino - beveik taip pat, kaip autosportas, kurio, tiesa, R. Malinauskas dar nėra išmėginęs, tačiau kuris žadina jausmus ir yra toks pat aštrus kaip muzika.

Visada rizikuoja

Vasario 16-ają Klaipėdą sudrebinęs folkloro ansamblio „Alka“,“Doudi Jazz Band“ ir grupės kviestinių muzikantų projektas – ne tik idėjos autorės Vidos Morkūnienės, bet ir pats naujausias R. Malinausko kūrybinis iššūkis.

Jis ne tik parengė visas liaudies dainų aranžuotes. Įgyvendindamas savo viziją, muzikantas folkdžiazo projekte pakvietė dalyvauti saksofonininką Janą Maksimovičių, būgnininką Arvydą Jofę, dainininką Gytį Paškevičių. „Nepakanka sukurti muzikinį apvalkalą. Reikia jį ir atitinkamai pateikti. Dažnai, kurdamas aranžuotes, girdžiu vieno ar kito muzikanto, dainininko grojimą, balso tembrą ir gerąja prasme esu prie jų prisirišęs“, - sako R. Malinauskas. Jo teigimu, dažniausiai savo kolegų projektuose muzikantai sutinka dalyvauti ne dėl honorarų. Dalyvavimas projektuose remiasi moraliniu atlygiu. Dažniausiai niekas to garsiai neįvardija, tačiau širdyje puoselėja dėkingumą ir jaučia moralinę skolą, kurią, pasitaikius progai, stengiasi grąžinti.

Grojo bažnyčioje

Paklaustas apie labiausiai širdžiai mielus projektus, daugelį metų populiariajame „Doudi Jazz Band“ muzikuojantis R. Malinauskas pamini IX Klaipėdos Pilies džiazo festivalyje nuskambėjusį ir žinovų puikiai įvertintą „Malina‘s Top Secret“. Šiuo projektu kovo 28 d. bus uždaromas Birštono festivalis.

R. Malinauskui brangus ir projektas Kretingos vienuolyno bažnyčioje „Muzikantai už gyvenimą“, skirtas Dž. Lenono atminimui. Bažnyčioje ne todėl, kad propaguotų religiją. Vieno mėgstamiausių kompozitorių muziką norėjo pagroti nestandartinėje erdvėje. Toje pačioje Kretingos vienuolyno bažnyčioje įvyko ir dar vienas R. Malinausko inspiruotas projektas – kalėdinės džiazo mišios, kur naujai suskambo bažnytinė muzika.

Ar nesunku suspėti įgyvendinti projektus, koncertuoti ir dirbti pedagoginį darbą? R. Malinauskas juokiasi, jog visa tai - laisvu nuo tarnybos metu, dažniausiai - savaitgaliais. Tad studentų mokslo kokybė dėl 25 metus džiazo katedroje dirbančio dėstytojo pomėgių nenukenčia.

R.Malinauskui netrūksta idėjų, tačiau jis mielai dalyvauja ir kitų projektuose. Jeigu sutinka, stengiasi padaryti taip, kaip reikalaujama, kad nebūtų gėda nei pačiam, nei kitiems. Anot pašnekovo, gali patikti arba nepatikti atlikėjai, tačiau savo darbą visada siekia atlikti profesionaliai. R. Malinauskas groja viską – nuo džiazo iki popmuzikos. Sutinka, jog populiarioji muzika ir džiazas – skirtingos struktūros. Tačiau jis neskirsto muzikos: „Gera muzika ta, kuri mane „veža“. Nebijau šio nepedagoginio žodžio. Jos klausant manyje kažkas turi sujudėti. Man patinka džiazrokas, žaviuosi Stingu, yra begalė skirtingų žanrų atlikėjų, kurių atliekama muzika sušildo“.

Varvėjo seilė

Tarp džiazo muzikantų vadinamas Malina ne iš karto ėmė brazdinti gitaros stygas. Melnragėje, kur prie garsiojo molo prabėgo vaikystė, muzika R. Malinauską „užkrėtė“ kaimynas, smetoninės kaimo kapelos vadovas, griežęs akordeonu. Šis instrumentas tapo ir muzikuoti troškusio vaikino svajone. Tačiau muzikos mokykloje, o vėliau – ir tuometinėje Klaipėdos konservatorijoje pradėjo mokytis groti trombonu. Gitara į Romo gyvenimą atėjo kur kas vėliau. Prekybos uosto kultūros rūmų vokaliniame instrumentiniame ansamblyje R. Malinauskas pūtė tromboną, tačiau prisimena, kaip seilė varvėjo, klausantis bosinės gitaros. Klaipėdos konservatorijoje, kur dar nebuvo Džiazo skyriaus, įstojo mokytis pučiamųjų instrumentų subtilybių, o groti boso gitara mokėsi „iš dėžutės“, klausydamas įrašų. „Dabar muzikinės informacijos srautas didžiulis. Mūsų laikais buvo badas. Ir sveikas entuziazmas. Išmaišiau koncertuodamas festivaliuose visą buvusią Sovietų Sąjungą. Atsirado ryšių. Po truputį ėmiau tikėti tuo, ką dariau. Bendraudamas su kitų šalių muzikantais gauni diagnozės, jog tu sveikai sergi muzika, patvirtinimą“, - prisimena.

Saugo meškeres

Ar muzika, projektai, nuolat kirbančios idėjos užpildo visas muzikanto gyvenimo kerteles?

„Meškerių, prašau, nelieskit. Tai šventas dalykas“, - juokiasi. Ir jau visai rimtai patvirtina, jog žvejyba ir pakrauna, ir įkvepia. „Ypač kai ištrauki didelį karpį. Malonumas – net rankos dreba“, - sako su šypsena, prisipažindamas, jog mėgsta iš žuvies ir kokį patiekalą pagaminti. Tik kartais gardindamas prieskoniais persistengia, nes, kaip ir visur, virtuvėje mėgsta viską, kas aštru ir skanu.

O jeigu nebūtų muzikantas? „Gal būčiau ieškojęs kitos aštrios srities, kur galėčiau sužadinti savo jausmus? Visada traukė autosportas. Jis, kaip ir muzika, sukelia aštrius pojūčius“.

R. Malinauskas nesiryžta įvardinti jam kylančių idėjų šaltinio. „Kažkur iš Ten, - parodo į dangų. - Talentas – viena, tačiau dar svarbiau atsidavimas tam, ką darai. Nenoriu pasirodyti kokiu klieriku, tačiau man labai svarbu gyventi su meile – tai viską išsprendžia“.