Režisierius A. Lebeliūnas: laikas yra didžiausia dramaturgija

Jau ne pirmus metus "Teatro terapijos" praktinių seminarų ciklą suaugusiesiems vedantis režisierius Arvydas Lebeliūnas šią idėją parsivežė iš Kanados. Ir ten, ir čia pasitikrino: žmogiškos gyvenimo peripetijos, aistros, jausmai jo kūryboje visada buvo ir liks svarbiausi.

– Jūsų dėstytojas kino režisierius Vytautas Žalakevičius visada liepdavo savo mokiniams mąstyti garsiai. Esą taip geriausiai suprasi, ką galvoji. Tai imkime ir pamąstykime garsiai – kas tas senokai viešumoje matytas A.Lebeliūnas. Kuo jis tapo? Juk panašius klausimus keliate savo "Teatro terapijos" užsiėmimuose?

– Taip, pričiupote mane (juokiasi). Atėjęs į "Teatro terapijos" užsiėmimą žmogus visų pirma gvildena klausimą, kas jis yra ir kuo nori būti. O mąstant (ir dar garsiai) apie save turbūt reiktų pradėti nuo pradžių – nuo aktorinių mokslų, kuriuos baigiau ir penkerius metus dirbau Kauno dramos teatre.

Paskui per atsitiktinumą su dviem kurso draugais Vytautu Balsiu ir Gintu Dailyda patekau pas kino režisierių Vytautą Žalakevičių – labai reiklų ir ambicingą žmogų. Juokaudavom, kad V.Žalakevičius savo studentus "mylėjo kaip dūšią, krėtė kaip grūšią". Maniau, kad tikrai viską mesiu: įtampa buvo begalinė. Nė nežinau, ko tada gavau daugiau – režisūros ar vis dėlto… gyvenimo mokyklos.

Širdyje nešiojausi tarsi savotišką misiją – parvežti istoriją draugui ir dirbti su juo. Neprašoviau.

O mokė jis mus savotiškai. Būdavo, sėdim pas jį namuose (tuo metu rašė "Šienapjūtės", "Nebylio" scenarijus) ir diskutuojam apie jo darbus. Tuo metu jis dar kūrė filmą "Žvėris, išeinantis iš jūros". Man teko jame vaidinti. Tas paskutinis V.Žalakevičiaus filmas, galima sakyti, ir buvo mano debiutas kine. Oi, kiek kančių per jį patyriau! Vis bandydavau kažkaip kurti tą vaidmenį, susitapatinti su juo, o režisierius bambėdavo: "Tu man nevaidink!" Niekaip nesuprasdavau, tai ką aš tuomet turiu daryti? O jis sakydavo: "Tu tiesiog būk!" Ir tas "būk" man liko viso gyvenimo klausimu. Ką reiškia "būti"? Vaidmeny, gyvenime?

– Teatras – meno sritis, labiausiai apimanti žmogaus gyvenimo raidą, psichologiją, savęs ir gyvenimiškų situacijų pažinimą. O kinas? Juk kino režisūra visuomet žengė koja kojon su teatru?

– Na taip… Kino režisūra mano profesiniame gyvenime dalyvavo, dabar svarstau, gal nepelnytai per mažai, planuoju atsigriebti. Visą laiką buvau teatre. Natūralu, kad mano teatras visada buvo… pusė kino. O ant savo kūrybos pjedestalo tiek kine, tiek ir teatre statau žmogų. Noriu jį išgirsti ir išvysti. Todėl visuomet labai didelį dėmesį kreipiau į aktorių – spektaklio sėkmės ir istorijos priežastį, su kuriuo ateina susitikti žiūrovas.

– Norite pasakyti, kad rinkdamas pjesę teatrui visuomet mintyse jau turėdavote konkretų žmogų?

– Ne visuomet. Mano, kaip režisieriaus, praktikoje tikrai nemažai atvejų, kai atsispyriau būtent nuo žmogaus. Lėlių teatre dar ir šiandien rodomas mano režisuotas spektaklis "Žalias žalias obuoliukas". Jį stačiau pagal Shelo Silversteino knygą "Dovanojantis medis", skirtą tiek suaugusiesiems, tiek ir vaikams. O mintyse išsyk turėjau konkretų žmogų – savo gerą bičiulį, talentingą Lėlių teatro aktorių Valdį Aleksaitį (kuris jau dešimt metų yra Anapily).

Sugrįžus iš Kanados tai buvo mano pirmasis darbas Lietuvoje. Širdyje nešiojausi tarsi savotišką misiją – parvežti istoriją draugui ir dirbti su juo. Neprašoviau. Tas mano Valdis paliko toje lėlėje savo dvasią ir ji iki šiol gyva. Aš galiu nueiti į Kauno lėlių teatrą ir susitikti su juo, nors tą vaidmenį vaidina jau visai kitas aktorius. Štai kaip stipriai spektaklį gali veikti vienas žmogus… Būtent jis yra visko ašis.

Mūza: ne vienas A. Lebeliūno kūrybinis darbas buvo inspiruotas jo žmonos Ievos.

– Taigi, jei rinktume pačių brangiausių, jūsų režisuotų spektaklių dešimtuką, didžiąją jo dalį sudarytų darbai, kuriuose pagrindinius vaidmenis įkūnijo A.Lebeliūno žmonės? Negi juos iki šiol nešiojatės širdyje?

– O kaipgi. Vos gavęs medžiagą, išsyk mintyse pradedi vizualizuoti – kas vaidins, kas bus tas pagrindinis personažas?! Ir aišku, visų pirma, žvalgytis į tuos žmones, kurie tau yra artimiausi.

Kartais tie personažai atsiranda savaime ir stebuklingu būdu tampa tarsi tavo paties mokytojais (kalbu apie Vytautą Paukštę, Antaną Šurną). Šie aktoriai (nors buvo gerokai vyresni) man padovanojo be galo gražią aktorinę patirtį. Todėl sakiau ir sakysiu, kad pjesės sėkmė priklauso nuo aktoriaus. Kai toks atsiranda, visa medžiaga tarsi įgauna antrą pasaulį, antrą kvėpavimą.

Esu laimingas, kad turėjau galimybę dirbti su daug tokių žmonių, kurie kaip dovanos (turiu omeny ir Aleksą Kazanavičių iš Jaunimo teatro, ir Aldutę Bendoriūtę, ir Sigitą Jakubauską iš Šiaulių dramos teatro bei kt.). Tie žmonės tapo mano mokytojais, mano raktais, kuriais galėjau geriau atrakinti vieną ar kitą spektaklio sceną.

– Atšventėme Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-metį. Prisiminkite tuos laikus, kai širdyje liepsnojo laisvės idėja, o lūpose skambėjo lietuvių liaudies dainos, Sąjūdžio mitingų šūkiai…

– Nepriklausomybės pradžioje aš buvau bebaigiąs kino režisūrą pas V.Žalakevičių ir dariau diplominį darbą pavadinimu "Milinė", kuriame vaidino Gediminas Storpirštis. Filmavome netoli Vilniaus, kažkokiame name. Pamenu, net buvo užsukę tokie keisti žmonės ieškoti ginklų (juk filmas vadinosi "Milinė"), domėjosi, ką mes čia iš tiesų veikiame, – gal kokį pučą rengiame?! Įtartini, matyt, jiems pasirodėme. Filmo siužetas buvo kiek siurrealistinis. Grįžta sūnus atsisveikinti su mama, bet išties jis yra miręs. Kaip matote, man jau tada rūpėjo stiprūs šeimos tarpusavio ryšiai. Tokie, kai net miręs sūnus sugrįžta pas savo artimiausią žmogų ištarti jam "sudie".

Sykį diskutavome su vienu grupioku, kuris norėjo sugrįžti į studentavimo laikus… O aš sakiau ne, nereikia. Kas buvo – pražuvo, ką reikėjo – tą pasiėmiau.

Pamenu ir kitą to laikmečio epizodą. Rugpjūtis. Filmuojamės V.Žalakevičiaus filme ir išgirstame per radiją, kad Maskvoje pučas. Režisierius stabdo filmavimą ir ramiu balsu liepia visiems važiuoti namo, pas savo šeimas. Lėkėm tąnakt kas kur – į Kauną, Vilnių, Panevėžį. Visi pas saviškius. Prisimenu, vairuoju naktį per HES – tamsu, visos šviesos mieste išjungtos. Tik pervažiavęs tiltą per galinio vaizdo veidrodėlį matau man pavymui bėgančius rusų kareivukus ir garsiai šaukiančius: "Stoj! Strieliat budu!" Laimė, tik pagąsdino. Nešaudė. O filmą užbaigėm jau po pučo.

– Ne kartą akcentavote, kad jūsų režisuojamų pjesių centre – žmogus ir bendražmogiškos problemos. O kiek jums teatre svarbi istorinė, patriotinė tematika?

– Na… Į ją aš einu vėlgi per žmogų. Alytaus dramos teatre sukūriau spektaklį "Pamatai iš Mindaugo pilies, netikras akmuo". Galvoje sukosi toks bendražmogiškas siužetas, kurį sudėti į pjesę padėjo poetas Mindaugas Valiukas. Spektaklyje per vienos giminės liniją apglėbiama 100 metų tautos istorija. Istorijos įvykius naudojau kaip foną, kuris turėjo padėti atskleisti žmogiškąsias vertybes. Kėlėme klausimus, kas yra patriotizmas, išdavystė… Beje, toji pjesė Anykščių festivalyje "Pakeleivis" užėmė pirmą vietą.

– Neseniai A.Lebeliūnui suėjo šešiasdešimt ir tai, prisipažįstate, buvo vienas pačių įdomiausių spektaklių jūsų gyvenime. Nebijote laiko?

– Cha, man jau šešiasdešimt... (juokiasi) Nebijau to skaičiaus. Norisi sulig juo kažką keisti. Jaučiu, kaip kapsintys metai išlaisvina protą, patirtis kažkaip lengvina būtį. Norisi visa tai švelniai įprasminti. Prasideda nauja era, teatras, kinas įgauna kitas formas, būdų kurti vis daugiau, tačiau tema man visada išlieka ta pati. Mane visada domino žmogus, jo pasirinkimai, egzistencinės problemos.

Dabar repetuoju su jaunais žmonėmis poetės ir dramaturgės Daivutės Čepauskaitės pjesę "Musė". Pagrindinė veikėja, likusi viena, nepriimta sistemos, ieško namų. Čia vėlgi gvildenu šeimos santykius, aktualius būtent mūsų dienoms, kur jaunas žmogus nebeturi namų. Kažkas iš jo artimųjų nusigėrė, kažkas išvažiavo uždarbiauti į Airiją; broliai, sesės buvo atimti socialinių tarnybų… Šiandien dažnai žmogus lieka vienas. Su savo vienišu gyvenimu, kuris tampa didesne scena, su didesnėmis dramomis nei pats teatras.

– Suintrigavote… Kur ir kada galėsime jį pamatyti?

– Dar nežinau. Esame repeticijų procese. Spektaklis kuriamas po viešosios įstaigos "Laimingi žmonės" stogu (kada vadyba suplanuos, tada ir įvyks premjera). D.Čepauskaitės kūryba pasižymi vaikščiojimu briauna, kai vienu metu norisi ir juoktis, ir verkti. Toks ir yra spektaklio tikslas – išlaikyti pusiausvyrą tarp populiarumo ir kuriamos prasmės. Kad žiūrovas iš teatro išeitų bent šiek tiek pakylėtas. Ir spektaklyje "Musė" (repetuojame su jaunų VDU aktorių trio) mes norime nešti žinią, kad tie, kurie to jauno žmogaus nepriima, vis tiek vieną dieną ras dialogą su kita barikadų puse. Norime teikti žmonėms viltį, savotišką teatro terapiją.

– Jau ne pirmus metus Kaune vedate "Teatro terapijos" praktinių seminarų ciklą suaugusiesiems. Bandote atskleisti žmonėse saviraiškos, bendravimo, kūrybinius gebėjimus, kaip sakote, naudingus tiek jų profesiniame, tiek ir asmeniniame gyvenime. Kaip gimė tokia graži ir prasminga idėja?

– Mintis gimė Kanadoje, Vankuveryje. Ten puikiai dirba bendruomenių centrai, žmonių labui vyksta labai daug gerų dalykų: pradedant joga, taiči ir baigiant tapyba, muzikavimu, teatru. Iš Kanados grįžau su mintimi – o kodėl gi ne teatras? O kodėl nepakvietus Lietuvos žmonių studijuoti šio meno?

Bediskutuojant šia tema su kolega aktoriumi Ramūnu Šimukausku, kuris taip pat prisijungė prie šios mano iniciatyvos, gimė mintis, kad tai, ką mes veikiame su žmonėmis, galime įvardyti fraze "profesionalus teatras – neprofesionalams". Teatras apskritai yra sintezė. Tai ir tapyba, ir scenografija, ir muzika, ir aktorystė. Žmogus iš tų menų sintezės gauna didelę patirtį. Tai tarsi jo darbas su savimi.

Tęstinumas: abu A. Lebeliūno sūnūs domisi teatru, kinu. Su vyresnėliu Linu, jo vaikais Gustu ir Simu ir jaunesniuoju Arvydo sūnumi Matu.

Galbūt žodis "terapija" čia netgi netinka. Pamenu, viena mano mokinė vis juokais burnodavo: "Ir ką aš čia veikiu? Juk terapija – tai malonumas… O aš kaskart, atsidūrusi čia, turiu save išprievartauti tam tikrai situacijai, kad suprasčiau, kas iš tiesų esu." Mūsų užsiėmimuose per pastangas, per mąstymą, per kūno kalbą žmogus pradeda suvokti, kas jis yra gyvenimo kontekste.

– Sakote, kad "Teatro terapija" – tai tarsi grįžimas į paauglystę, tik jau su turima dabartine patirtimi. Tai gal nušokim trumpam į jūsų paauglystę. Ką ten rasime?

– Oooo… Daug ką. Bet pirmiausia mano draugą Valdį Aleksaitį, per kurį, būdamas vos šešiolikos, atradau teatrą, literatūrą, dramaturgiją. Ir nuo to laiko viską ėmiau matyti, vertinti per teatro prizmę. Tai buvo kankinančių atradimų metas.

Mūsų visuomenė pastaruoju metu darosi tokia bekonfliktė, pasyvi. O menas visaip žmones žadina, neleidžia užmigti ant ramybės pagalvės.

Sykį diskutavome su vienu grupioku, kuris norėjo sugrįžti į studentavimo laikus… O aš sakiau ne, nereikia. Kas buvo – pražuvo, ką reikėjo – tą pasiėmiau. Bet tada nejučia pagalvojau, kad iš tiesų labai norėčiau dar kartą sugrįžti į vaikystę, kai atrasdavau paprastus dalykus – mišką, dangų, upę, šiltą karvės pieną. Saulius Tomas Kondrotas savo apsakyme "Prieš išskrendant į rojų" rašė, kad mes, vaikai, gyvenome Dievo dieną. Ta Dievo diena – buvimas harmonijoje. Vaikystėje mano siela buvo pilna harmoningos nežinomybės. O juk ta vaikiška nežinia ir priveda prie noro pažinti, pajausti, noro suprasti ir nebijoti pasakyti "aš nežinau"…

– Leidžiate daryti prielaidą, kad jūsų vaikystė prabėgo kaime?

– O ne. Esu tikras kaunietis, tik vasaromis tėvai išveždavo mane į kaimą, nes neturėjo kur padėti. Dirbti reikėjo. Tad važiuodavau į Bobriškes, tėvo tėviškę Dzūkijoje. Ten prabėgo mano vaikystė iki pat penkiolikos. Ten susiformavo mano jautrumas tam tikriems gyvenimo reiškiniams. Kai sunaikino tą kaimą ir vieną dieną tolumoje vietoj savo namų pamačiau suartus rugių laukus, mano smegeninėje įvyko didžiausia katastrofa. Nuo tada aš supratau, kad vaikystė baigėsi ir kad pasaulis nėra vien rojus...

– Ar panašių minčių slegiamas – tiesa, jau suaugęs – bėgote net už vandenyno, į Kanadą, pas ten įsikūrusius draugus aktorius?

– Panašiai. Tas laikas buvo permainų laikas, kūrybininkams buvo sunku. Vadovavau Kauno mažajam teatrui ir pamenu, kaip kalbėjo Algirdas Brazauskas: "Pirma sutvarkykim ekonomiką, o tada jau jau galėsim imtis menų…" Mes su žmona Ieva, taip pat aktore, galbūt nebuvome tie ekonominiai migrantai, bet tiesiog tuo momentu buvo šansas "pakeisti kraują", patirti kažką, ko nežinai ir nesi patyręs. Mes tai padarėm.

Na, o grįžimas namo užtruko ketverius metus. Vankuveryje dirbau paprastą darbą, atradau savyje net pardavėjo gyslelę, mat prekiavau vienoje senamiesčio galerijoje, "Native Arts" krautuvėlėje, visokiais indėniškais suvenyrais. Teatras, kinas buvo kaip papildomos veiklos, visada šalia pagrindinio, žemiško darbo. Su žmona turėjome savo agentę, kuri atstovavo aktoriams su akcentu, tad tokius vaidmenis reklamose ar epizodinius vaidmenėlius ir gaudavome. Susipažinęs su vietos teatro bendruomene, beveik už savus pinigus pastačiau keletą spektaklių, pramokau kalbą. Tai buvo didelė ir neįkainojama patirtis, už kurią esu dėkingas gyvenimui.

– Vis teatras, teatras… O kokia jūsų buitis, jūsų šeima? Ar visi joje taip pat pamišę dėl teatro?

– Pirmoji mano žmona Margarita buvo visai ne iš teatro pasaulio. Chemikė, baigusi tuometį Politechnikos institutą. Dabar ji su dabartiniu savo vyru, mūsų sūnumi ir jau trimis anūkais gyvena Mičigane. Pirmasis mano sūnus lygiai 20 metų vyresnis už Matą, mano dar vieną sūnų, tik jau iš antrosios santuokos. Visi dabar gyvename darniai, lankome vieni kitus. Gera žinoti, kad visi laimingi.

Dabartinė mano žmona Ieva – galima sakyti, mano mokinė, buvusio Kauno mažojo teatro aktorė. Vos nuvykę į Vankuverį po kelių savaičių sužinojome, kad Ieva laukiasi ir – "Welcome to Canada" – po devynių mėnesių gims kanadietis. Tik augindamas jį (dabar Matui septyniolika) – supratau, koks vis tik apvogtas teatro buvo mano pirmasis sūnus Linas. Su Matu nebedariau šitos klaidos: leidome daug laiko drauge nuo pat kūdikystės. Kai Ieva dirbdavo – prie Mato būdavau aš, ir atvirkščiai. Žodžiu, abu dalijome meilę sūnui.

Matau jame Kanados įtaką – ramybę, toleranciją… Tiesa, jis daugiau matematinio nei meninio proto. Matas be galo mėgsta gerą kiną, tad kiekvieną savaitę visi trys sėdime kino teatre ir žiūrime jo parinktus filmus. Jo mylimiausias režisierius yra Larsas Von Trieras (Matas matęs visus jo filmus). Kartais net pagalvoju, ar ne per sunkūs paaugliui tie kassavaitiniai susitikimai su gyvenimu kine? Bet neprieštarauju, nes matau, kad mūsų visuomenė pastaruoju metu darosi tokia bekonfliktė, pasyvi. O menas visaip kaip žmones žadina, neleidžia užmigti ant ramybės pagalvės.

– Grįžkime prie to, nuo ko ir pradėjome šį pokalbį, kad laikas yra pati didžiausia dramaturgija. Ar vis dar taip manote?

– Be abejo. Visąlaik manyje glūdi tarsi koks laikinumo jausmas: kad mes šiame gyvenime esame tik pakeleiviai… Tas jausmas ir kankina mane, ir kartu duoda atsakymus į egzistencinius klausimus. Kažkada režisierius Vytautas Žalakevičius yra labai gerai pasakęs: "Padaręs darbą tu paklausk savo referentinio rato, ar jiems tai patiktų…" O kas, – klausiu jo, – yra tas referentinis ratas? "Tai asmenybės, kurias tu gerbi, kurių kūryba, darbai tau daro įtaką. Man, pavyzdžiui, kompozitorius Volfgangas Amadeus Mozartas, džiazo muzikantas Četas Beikeris ar Rusijos kino režisierius Andrejus Tarkovskis. Ir čia tik keletas pavardžių. Tai tokie žmonės, mokytojai, su kuriais tu visą laiką gyvendamas kalbiesi ir nuolat užduodi jiems klausimus.

– Tada turiu jau paskutinį klausimą. Ar jūsų referentiniame rate, tarp jūsų autoritetų ir gerbiamų žmonių yra Jėzus Kristus?

– Taip. Aš su juo dažnai kalbuosi. Per maldą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

dėdė Kęstas

dėdė Kęstas portretas
kaip kultiniame filme-broliai Lokiai . Džiugu, kad dar turime tokių inteligentiškų šeimų.

Algimantas

Algimantas portretas
Gerai,mes irgi turėjom gerą laiką,aš irgi labai mylėjau Aleksaitį,brač kaip bėga laikas,sėkmės Arvydai.
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių