Rašytojas S. Worlandas – apie svajones, nešamas popierinių lėktuvėlių

Įdomus ir paties autoriaus gyvenimas bei įkvėpimo šaltiniai. Apie filmus, muziką, meną, įsitikinimus ir tikslus skaitykite interviu su knygos ir filmo scenarijaus autoriumi Steve'as Worlandas.

– Pradėsime klausimu, kur jūs gimėte, augote, mokėtės?

– Gimiau Sidnėjuje, didžiąją dalį augau Tokijuje, tada grįžau atgal į Australiją, kur mokiausi.  Sidnėjuje studijavau ir filmų kūrimą bei scenarijų rašymą.

Parašiau dvi nuotykių knygas ir dabar rašau trečiąją. Pagal mano scenarijų sukurtas filmas „Popieriniai lėktuvėliai“. Tai didelis pasiekimas, nes Australijoje kuriama mažai filmų vaikams. Labai apsidžiaugėme, kai gavome tam paramą.

– Kuo norėjote būti, kai jums buvo 12, 18 ir 30? Kodėl?

– Dvylikos norėjau būti žurnalistu, juo tapau dar iki savo aštuoniolikto gimtadienio. Aštuoniolikos norėjau rašyti scenarijus ir iki trisdešimties tapau scenaristu. Trisdešimties norėjau būti rašytoju ir iki keturiasdešimt penkerių man pavyko parašyti savo pirmąją knygą!

– Kokie jūsų įsitikinimai pasikeitė nuo tada, kai buvote aštuoniolikos?

– Tikriausiai turėčiau įvardinti santuoką ir vaikus. Buvau tiesiog įsitikinęs, kad jų niekad neturėsiu, o tada sutikau savo nuostabią žmoną. Dabar negaliu suprasti, kodėl taip galvojau. Negana to, maniau, kad 1980-ieji darys amžiną įtaką Vakarų kultūrai. Ir jie vis dar daro – deja, tik mano galvoje.

– Kokius tris meno (knyga, paveikslas, muzika ir t. t.) kūrinius dabar galėtumėte įvardinti, kaip padariusius jums ir jūsų kūrybai didžiausią įtaką?

– Sunkus klausimas. Jų tiek daug. Turėsiu išsirinkti keturis: vieną dainą, vieną knygą, vieną filmą ir vieną TV serialo žanrą.

Televizija: mano mėgstamiausi serialai buvo amerikietiški veiksmo serialai. Tokie kaip „Magnum PI“, „Simon & Simon“, „Hardcastle & McCormick“, „Remington Steel“. Juose veikė du draugėn sumesti labai skirtingi veikėjai, patenkantys į įvairias sudėtingas situacijas, kuriose apstu veiksmo, konfliktų ir komiškų elementų. Tų serialų siužetai nebuvo išskirtiniai, o veiksmo scenos ne itin gerai „sukaltos“, bet visuomet norėjosi žiūrėti toliau vien dėl humoro ir pagrindinių veikėjų santykių.

Muzika: „Def Leppard“ daina „Armageddon It“ iš albumo „Hysteria“. Taip, tai tiesa, aš ką tik parašiau „Def Leppard“. Nesvarbu, mylite juos ar nekenčiate – tai tobula roko daina. Gerai sukurta daina turi tas pačias savybes, kurių siekiu kurdamas istorijas: užkabina, vysto jaudinančią, tačiau nenuspėjamą istoriją, užbaigia puikia kulminacija, o tada mauna tolyn, kol neužsibuvo per ilgai.

Knyga: Michaelo Tolkino „Žaidėjas“. Tolkino scenaristo patirtis leido sukurti istoriją, kurią norėjau ne tik skaityti, bet ir pats būti parašęs. Knyga, iš kurios tikrai galima pasimokyti, kaip rašyti glaustus, bet nepamirštamus dialogus, yra tikras istorijų siūlų kamuolys, besipinantis tarp besieliuose Holivudo užkulisiuose besikankinančių veikėjų.

Filmas: „Svajonių laukas“. Kai rašau, mano didžiausias siekis – sukurti tokią knygą, kuri pranoktų geriausią veiksmo filmą. Tačiau daugiausiai man įtakos padaręs filmas – mistinė istorija apie žmogų, kuris nusprendžia vietoj kukurūzų lauko pastatyti stadioną beisbolo žaidėjams, kurie, taip jau nutiko, yra... vaiduokliai. Spręskit patys. Filme apstu puikių veikėjų, su kuriais nesunku tapatintis, subtilaus humoro, gvildenamas ryšys tarp tėvo ir sūnaus, kartu viską persmelkia mintis, jog amžinų dalykų gyvenime yra tik keletas – ir sportas, šiuo atveju beisbolas, yra vienas jų. Pasauliui judant į priekį, sportas veikia tarsi inkaras, laikantis mus prie šeimos ir namų. Tiesiog mąstant apie tai, man kyla nenumaldomas noras čia pat sukurti magiškojo realizmo istoriją apie kriketą! Iš „Svajonių lauko“ išmokau tai – kad ir koks būtų tavo pasirinktas siužetas, veikėjai yra istorijos pagrindas, tad juos reikia sukurti kuo geriau.