Purvina vestuvių suknelė ir Madona be kūdikėlio

Jurga Juodytė – videoperformansų autorė, grafinio dizaino kūrėja, kūryboje pasitelkianti moterį – jos kūną ir gyvenimą. Menininkė nagrinėja socialinio pobūdžio temas ir bando perkurti surambėjusius ritualus. Jos kūrybą būtų galima priskirti feministinio meno plotmei.

Taip pat, kaip rašė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, J.Juodytės kūryboje tyrinėjama liminalumo būsena („limen“, išvertus iš graikų k., reiškia „slenkstį“.) Kitaip tariant, ją domina transformacija (skaisti – nešvari, mergelė – motina, moteris – motina) – virsmas, užveriantis viena ir atveriantis kita. Aš nesu menotyrininkė. Toli gražu. Tiesą pasakius, nesu ir performatyvaus meno gerbėja. Greičiau esu žmogus iš gatvės. Tad – perspėju – likęs tekstas yra parašytas iš širdies.

„Nuotaka“, 2011, 9 min.

Nuotaka lėtai vynioja raudoną kilimą, dengiantį centrinės bažnyčios navos grindis. Kilimas – prieštvaninis, nuaustas kokiam nors fabrike su Lenino abrozdu ant direktoriaus kabineto sienos. Vynioja gan lėtai – pradedu ieškoti dešimties skirtumų tarp kairės ir dešinės bažnyčios pusių. Randu keletą. Dešinėje pusėje prieblanda sakralesnė, užtat kairėje pusėje yra sakykla ir aukų dėžutė.

Nuotakai baigus vynioti kilimą, mano protas, išsiilgęs dirgiklių, pradeda siautėti. Net gėda prisipažinti, apie ką.

O nuotaka, tarsi tiksliai žinodama, kas dedasi mano galvoje, netikėtai ant grindų pasistato dubenį su vandeniu – judesiai tikslūs, pamirko jame savo suknelės kraštą ir imasi darbo. Keturpėsčia kruopščiai valo bažnyčios grindis. Kone pedantiškai. Vis patraukiamas dubuo aidi, šluostymas aidi, gręžiama medžiaga aidi. Vanduo dubenyje tamsėja, suknelė purvinasi, o grindys švarėja.

Š..., pagalvoju, kaip gaila tos suknelės, kaip gaila nuotakos kelių, besibraižančių į nelygumus. Ir pamatau savo močiutę, pamatau savo mamą, matau mus visas, valančias grindis, blizginančias langus, pasistiebusias ant kėdės, nuo lubų nurenkančias voratinklius, siurbiančias kilimus, kepančias blynus, plaunančias kūdikių užpakalius, matau mus, stovinčias priešais veidrodį ir taisančias nutekėjusį akių tušą, matau, kaip purvinasi mūsų baltos suknelės, kaip išsausėja mūsų rankos, kaip į nelygumus braižosi mūsų dienos ir naktys. Dar matau, kaip švarėja bažnyčios grindys, kaip jos blizga ir atspindi vitražų mėlynumą.

– Jurga, ką tu išgyvenai valydama bažnyčios grindis, ar prisimeni?

– Performansas visada yra čia ir dabar. Tokia jo paskirtis. Videoperformansas, naudojant medijas,  gali būti pakartotas peržiūrų skaičiumi neribotą kiekį kartų. Tačiau medžiagoje vaizdu jis vis tiek išlieka nepakitęs – per kameros akį užfiksuotas taip, kaip buvo tą akimirką. Laikui bėgant, keičiasi tik žiūrovo nuotaika ir būsena. Kai dabar žiūriu „Nuotaką“, matau ten nebe save, o tiesiog kenčiančią moterį. Ir esu pastebėjusi, kad su videoperformansais taip yra. Atlikus veiksmą ir jį užfiksavus, aš, kaip asmuo, išnykstu. Lieka metafora. „Nuotakoje“ moteris labai sutrikusi. Vienas jos gyvenimo etapas baigiasi, bet ji jaučiasi taip, tarsi baigiasi ne etapas, o pats gyvenimas. Viskas, ką ji gali tą sekundę, toje užfiksuotoje dabartyje, – frustruoti ir paversti tai vaizdu.

– Man šis performansas atrodo labai realistiškas. Skauda žiūrėti. Skauda žiūrėti, kaip holivudinių filmų įskiepyta svajonė susipurvina buiteške. Suknele pasipuoši kelioms valandoms, o likusį laiką dirbi darbus. Meilė yra darbas. Sunkus ir purvinas darbas. Kokių dar interpretacijų teko išgirsti?

– Buvo sakančių, kad aš neva pasisakau prieš santuoką, kad tai santuokos kritika. Vienam kunigui šis performansas pasirodė esantis apie Bažnyčią. Apie tai, kaip ji turi apsivalyti. Man tai labai patinka. Plačios, bet tikslios žiūrovų interpretacijos rodo, kad meno kūrinys yra geras, nes atveria mintį, įtraukdamas asmeninę žiūrėtojo patirtį.

– Neseniai buvau susitikusi vieną savo pažįstamą, progresyviai nusiteikusį jauną psichologą. Gėrėme nealkoholinį alų, valgėme veganišką guliašą, kalbėjomės apie santykius ir šis pasakė, kad „mūsų ateitis yra poli“ (tikriausiai turėta omeny poligamija – aut. past.), suprask, santuoka yra atgyvena. Viena moteris prie gretimo staliuko net atsisuko į mus pasižiūrėti. Ką manai apie tokias prognozes?

– Santuoka yra ne tik emocinis darinys santykiams realizuoti. Tai – ir teisinis institutas. Jei kas nors turi skyrybų patirčių su vaikais ir lizinginiais butais, tai patvirtins. Ir įstatymai gana svarbūs (kiekvienam dėl skirtingų priežasčių) – ta pati LGBT bendruomenė kovoja, kad būtų įteisinta tos pačios lyties asmenų santuoka.  Manau, kad „poli“ – viena iš žodžiais įvardijamų formų santykiams nusakyti. Tačiau mane domina kas kita. Prašyčiau kitą kartą paklausti progresyviai nusiteikusio jauno psichologo, ką jis siūlo daryti su nuoskauda, kalte, emocinio artumo ilgesiu, seksualinėmis nesėkmėmis ir buitiniu susierzinimu – manau, kad visos šios besikartojančios santykių realybės negali išspręsti ir poligamija.

„Šiuolaikinės madonos“, 2011

Jų veidai, visų pirma, akys, sakyčiau, šiek tiek net plėšiančios, revoliucingos, bet labiausiai rankos, kurios šiaip jau turėtų laikyti Kūdikėlį Jėzų – vienos tvirtai sukryžiuotos ant krūtinės, kitos sunkiai remiasi į šlaunis, dar kitos prilaiko žydrąjį nuometą. Atrodo, visos bando pasakyti, kad joms viskas gerai. Be kūdikėlio. Bando pasakyti, kad ir taip yra ką veikti, kad jaučiasi visavertės, kad iki gyvo kaulo įgriso tas klausimas. Kiekgi galima apie tuos kūdikėlius? Pasaulyje ir taip jau gyvena milijonai nelaimingų, alkanų vaikų. Per daug.

Kuo ilgiau žiūriu į jas, tuo stipriau išryškėja du siužetai: Madona, iš kurios atimtas vaikas, – matau žiojinčią tuštumą, arba šiuolaikinė moteris, pasirinkusi neturėti vaikų ir besimatuojanti Madonos kostiumą, – matau manifestą, matau revoliuciją. Konfliktas akivaizdus.

– „Šiuolaikinės madonos“ manyje pasėjo daug klausimų. Žiūrint į jas darosi įdomu, ką Madona būtų nuveikusi su savo gyvenimu be Kūdikėlio Jėzaus? Darosi įdomu, kodėl šiuolaikinei moteriai turėtų būti įdomus Madonos kostiumas? Pagaliau, kokia bus ateities moteris? Ar ji turės gimdą?

– Į šiuos klausimus atsakymo, deja, neturiu (juokiasi). „Šiuolaikines madonas“ sugalvojau atostogaudama Tailande. Tuo metu man buvo trisdešimt metų ir galvoje pradėjo suktis klausimai – ar noriu turėti vaikų, ar šalia yra žmogus, su kuriuo galiu auginti vaikus. Fotografijai reikėjo labai aiškaus vaizdinio, kuriame išryškėtų moteris, nusprendusi neturėti vaikų, gyvenanti be vaikų. Lietuvos kontekste Madona yra labai stiprus motiniškos meilės simbolis, todėl ją ir pasirinkau.

Ir išties, taip, norėjosi sukurti manifestą.

– O dabar, kai pati turi dukrą, ką manai apie šiuolaikines madonas?

– Dabar šiuolaikinės madonos man labiau siejasi su motinomis, auginančiomis kitokius vaikus. Neseniai teko girdėti, kaip viena vienuolė, aiškindama Mergelės Marijos meilę, sakė, kad ši taip pat augino nepaprastą, arba keistą, vaiką. Ir šiandien, kai daug atviriau kalbama apie įvairiausius psichinius ir emocinius sutrikimus, negalias ir kitus niuansus, apie tai, kaip didžiulė mūsų visuomenės dalis vis dar nesugeba mylėti žmonių, kuriems to labiausiai reikia, man šiuolaikinė Madona reiškia motiną arba tiesiog moterį, priimančią vaiką tokį, koks jis yra. Skamba gana paprastai, ar ne?

„Gera mama, bloga mama“, 2013

Moteris žaidžia klases. Mėto akmenuką ir šokinėja, kartais sustodama ant vienos kojos kaip koks gandras. Vietoje skaičių ant plytelių užrašyti žodžiai „bad mother“ ir „good mother“. Ilgainiui mintys mane nusineša į Julio Cortazaro „Žaidžiame klases“. Pirmą kartą skaičiau būdama septyniolikos ir, greičiausiai, nieko ten nesupratau, tačiau viena šiame romane aprašyta scena mane sukrėtė iki grabo lentos. Kūdikio mirtis. Kūdikis Rocamadour‘as ėmė ir numirė intelektualų vakarėlio siautuly, o jo motina, panirusi į diskusijas, muziką ir taurę, šito nė nepajuto. Skaičiau ir negalėjau patikėti. Juk turėjo pajusti. Juk turėjo nemirti.

– Praeitą sekmadienį pergalingai ištrūkau iš namų. Ėjau susitikti su seniai matytais draugeliais. Vėlavau apie pusvalandį, nes norėjau prasieiti ir nors kartą šią žiemą pajusti, kaip apledėja mano nosyje esantys plaukeliai. Atėjusi supratau, kad vėluoju ne tik laike. Mano bičiuliai filosofai jau užsisakinėjo po antrą. Ir man, nors ir buvau prisižadėjusi šįkart niekam nieko nepasakoti apie savo nuostabų vaiką (nes juk nelabai bevaikiams įdomu) ar apie tai, kaip man puikiai sekėsi gimdyti, pirmoji prasprūdusi istorija buvo apie tai, kaip nuėjau apžiūrėti prancūziško darželio, ir išėjusi apsiverkiau, nes supratau, kad nė viena auklėtoja pasaulyje nemylės mano vaiko taip, kaip aš. Ir išvis nė vienas žmogus pasaulyje nemylės mano vaiko taip, kaip aš. „Didelis krokodilas, kurio burnoje jūs sėdite, – štai kas yra motina. Ir negali žinoti, kada ji užsimanys sučiaupti savo nasrus (Jaqcues Lacanas)“, – ėmė ir štai taip elegantiškai mane nužudė vienas iš bičiulių filosofų.

– Tėvystės patirtis yra tokia pat kaip ir šuolis parašiutu ar nardymas – nupasakoti yra neįmanoma šito nepatyrusiems (juokiasi). Turiu ir aš istorijų. Prieš rugsėjo pirmąją mano dukra grįžo iš parduotuvės išsirinkusi ir su savo tėčiu nusipirkusi kuprinę. Kuprinė buvo mėlyna, su astronautu ir kosmosu. Pamačiusi kuprinę, dukros paklausiau: „Kodėl išsirinkai būtent šią kuprinę“?  „Todėl, kad mėgstu mėlyną spalvą ir man patinka kosmosas“, – užtikrintai atsakė. Tačiau jau po savaitės manęs paprašė nupirkti naują kuprinę – vaikai tyčiojasi ir vadina ją nemergaite. Juk mergaitės nebūna kosmonautėmis! Ir mergaitės nemėgsta mėlynos spalvos! Labai supykau. „Štai kaip tai prasideda, – pagalvojau. – Mėlynos spalvos kompleksu, kuris baigiasi nevienodais atlyginimais.“ Ir iš to pykčio sugalvojau idėją. Pradėjau ieškoti lakūnės su mėlyna uniforma, kuri sutiktų ateiti į klasę ir realiai parodytų pirmokams, kad mergaitės gali tapti lakūnėmis. Be to, tai būtų labai gera proga pakalbėti man, kaip menininkei, su vaikais apie tai, kad spalvos neturi lyties. Pasirodo, apie tai reikia kalbėti! Juk tai nėra savaime suprantama vaikams, nuo gimimo pažymėtiems griežtai klasifikuojamų rožinių ir žydrų daiktelių. Paskambinau į AGAI (Antano Gustaičio aviacijos institutas) ir, keliems žmonėms papasakojusi savo liūdną istoriją, gavau Gretos Adlytės – drąsios merginos – ketvirtakursės, būsimos lakūnės, nuo paauglystės skraidančios sklandytuvais, telefono numerį. Ji skyrė laiko susitikti su pirmokais, parodyti filmuką apie sklandymą ir papasakoti savo profesijos pasirinkimo istoriją. Dariau tai iš pykčio. Liemenėlių deginimo laikai baigėsi, o mes vis neišlipame iš mėlynos spalvos. Dariau ir iš meilės, žinoma. Esu motina-krokodilas. Arba viskam pasiruošęs transformeris.

– „Google“ ieškodama šio tavo videoperformanso, radau Didžiojoje Britanijoje ypač populiarios Ginos Ford, rašančios apie vaikų priežiūrą, knygą tokiu pačiu pavadinimu. Ši moteris pataria nesidalyti savo lova su vaiku, vengti akių kontakto po dešimtos valandos vakaro ir neglostyti vaiko, kai jis žinda, – visa tai turėtų padėti jam greičiau užmigti. O man atrodo, kad visi šie metodai turėtų padėti kūdikiui pasijusti visiškai vienam šiame pasaulyje. Ir juos taikyti gali tik blogos mamos.

– Įdomu, ar G.Ford norėtų, kad jos mylimasis su ja taip elgtųsi po dešimtos vakaro – staiga pradėtų vengti dvasinio ir kūniško kontakto?  Vienaip ar kitaip, manau, kad tema „Kaip geriausia auklėti vaikus“ patenka į tą patį sunkiojo kalibro sąrašą, kaip ir politika, religija, abortai, eutanazija ir pan. Apie tai reikia kalbėti pasveriant kiekvieną žodį ir su pagarba. Juk kartais tėvai ar globėjai, linkėdami paties geriausio savo vaikui, jį labai traumuoja, o kartais, patys negavę pakankamai meilės, augina jį apytuštėmis širdimis, ir taip iš kartos į kartą persiduoda tas visa paralyžiuojantis meilės ilgesys.

(„Nuoga ir patenkinta“, 2012)

Įsivaizduoju, kaip sėdžiu įsivyniojusi į baltą drobę pašiurpusia oda ir stebiu Jurgos rankų judesius,  girdžiu kreidos brėžius popieriuje. Ši paklausia, kaip aš jaučiuosi savame kūne. O aš, demonstratyviai patylėjusi, nes juk žinau, kad pokalbis įrašomas, atsakau: „Visai neblogai.“ Ir tuomet pradedu ilgą monologą apie savo kūno patirtis, atmintį, išmintį, apie tai, kaip svarbu yra girdėti savo kūną, nes jis galbūt protingesnis už mus. Galiausiai paprašau, kad parodytų man eskizus, nes noriu pamatyti, ar mano krūtys juose nenukarusios.

– Šis tavo projektas niekur neeksponuojamas. Kodėl?

– Čia yra viso gyvenimo darbas. Todėl būtinai nupiešiu ir tave, kai tik vėl grįšiu prie šio projekto.

– O koks tavo pačios santykis su nuogumu plačiąja šio žodžio prasme? Ar esi nuoga ir patenkinta?

– Šiuolaikinei moteriai, nuolat atakuojamai tobulų vaizdų, būti taikoje su savo nuolat kintančiu kūnu yra niekada nesibaigiantis darbas. Nors, aišku, kai kurioms pavyksta. Manau, toms, kurios labiausiai dirba su tuo dvasiškai.

(„Sudie“, 2014–2015, 8.43 min.)

Rožiniai vyriški marškiniai kabo miške. Vėjas, lietus, sniegas, lapai jiems suteikia gyvybės. Rožiniai vyriški marškiniai turi savo kūno kalbą – kartais jie ramūs, išsitiesę, kartais choleriškai mosikuoja rankovėmis, it tūždami, kartais vos vos žaismingai linguoja. Įsivaizduoju, kad vyras, kadaise vilkėjęs tuos marškinius, turėjo tokią pačią kūno kalbą. Ir, žiūrint į besikeičiančią gamtą, tas žiūrėjimas į tuos marškinius kiek prailgsta, atsisveikinimas su jais prailgsta. Arba aš tiesiog nemoku medituoti.

– Ruošdamasi interviu su prancūzų rašytoja feministe Virginie Despentes, peržiūrėjau ir perskaičiau begalę kitų interviu su ja. Pastebėjau vieną atsikartojimą – Virginie dažnai sako, kad jai atsibodo, ką apie traumas, kylančias iš moterų ir vyrų santykio, galvoja moterys. Jai daug įdomesnė vyrų nuomonė. Ką apie tai manai?

– Ji teisi dėl šio teiginio. Aš irgi esu pavargusi nuo moters monologo. Norėtųsi dialogo. Kita vertus, juk sielos skausmas neturi lyties. Šiuo atveju man įdomiausia yra metafora, į kurią įsijausti gali bet kas, turintis išsiskyrimo patirties. Ir vyras, ir moteris.

Tačiau lytis pasidaro labai svarbi, kai kalbame apie būdus – kaip skausmą iš savęs išgyvendinti. Ir šiame etape telpa visos cliches, kurias tik esame matę ir girdėję. Įdomu, ar Jeffas Koonsas, išgyvenęs dvasiškai sunkų išsiskyrimą, sukurtų tokį pat kūrinį kaip Tracey Emin?

– Kadre ar už kadro vaizduoji žmogų, kuris priima sprendimus, prisiima atsakomybę, galbūt daro klaidas, jaučia ir mąsto, galų gale atlieka performansą vienas. Savo kūriniais vienaip ar kitaip tu kalbi apie fizinį ir emocinį vienišumą, vienatvę, vienumą – apie dykumą, į kurią kiekvienas kartkartėmis esame pakviečiamas.

– Taip, ir toje dykumoje knibžda milžiniška gyvybės infrastruktūra (šypsosi). Linkiu kiekvienam ją pamatyti arba išgirsti, arba pajusti.

Visus autorės performansus galima rasti svetainėje www.juodyte.lt.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių