Psichologė: kiekviena moteris yra šamanė, tik ne kiekviena apie tai žino

Mes visos buriame iš kavos tirščių, ryte jos išgėrusios. Visos spėjame šeimos ateitį, pasinerdamos į namiškių problemas. Galų gale visos tarsi gongais grojame virtuvės puodais... Apie tai ir mūsų pokalbis. Ne. Meluoju. Šiandien su psichologe, garso terapijos specialiste Alicija Eiliakas kalbamės svarbesnėmis temomis nei moters ryto garsai. Nes laikas, sutikite, ypatingas.

– Vienus permainos baugina, kitus įkvepia iššūkiams, motyvuoja. O kaip jus?

– Šis laikmetis, kurį dabar visi išgyvename, nukelia mane į visai kitus laikus. Kai vyras buvo užsiėmęs savo verslu (drauge su broliu valdė įmonę), gongais grojau aš viena. Ir tuomet atėjo krizė. Prisimenu pirmąjį jos smogimą. Mūsų naujamečių atostogų metu sužinojome, kad bankas netikėtai nusprendė nutraukti paskolos sutartį. Vėliau, tiesa, sutiko ją pratęsti, tačiau tokiomis nepalankiomis sąlygomis, kad tai buvo labiau plėšikavimas nei pagalba. Kadangi laidavome savo užgyventu turtu, namu, atsidūrėme ant bedugnės krašto. Suvokėme, kad galime prarasti viską.

– Bet Dievas, uždaręs duris, atveria langus. Ar taip buvo ir jums?

– Tai buvo be galo sunkus laikotarpis, kai vyras su savo verslo partneriu dar bandė kovoti ir už savo verslą, ir už dirbančius įmonėje žmones. Tuo metu aibė pažįstamų mūsų verslininkų buvo sužlugdyti: kažkas nusigėrė, kažkas nusižudė. Iširo šeimos.

– Ir tuo ypač skaudžiu metu, kažkuo primenančiu dabartinį, – verslai stoja, darbuotojai praranda darbus, negauna atlyginimų – gongai tapo judviejų išsigelbėjimu?

– Tiesą pasakius, ir iki tol mano vyrui Ričardui gongai buvo daugiau nei hobis. Bet, esant tai beviltiškai situacijai, grodamas gongais jis staiga suvokė, kad jų draugijoje jaučiasi kur kas geriau: garsas ramina protą, atpalaiduoja. Taip pradėjome groti abu ir keliauti po visą Lietuvą, gretimas šalis. Grojimas teikė pasitenkinimą. Jautėme, kad tai, ką darome, padeda žmonėms. Nejučia ėmėme suvokti, kad ramybėje, kurią teikia gongų garsai, galime matyti daugiau variantų, daugiau kitų galimybių… "Tarsi nuo mano proto būtų nukritusi kažkokia mane ribojusi uždanga", – dabar prisimena vyras.

– Ar galima sakyti, kad toji ekonomikos krizė atnešė ne tik finansinių praradimų, bet ir dvasinių atradimų?

– O taip! Pasikeitė vertybės, atėjo suvokimas, kas yra svarbu, o kas – dar svarbiau. Jautėme, kad dvasinis maistas ir kūryba duoda gerokai daugiau peno nei turtai. Kita vertus, gavome ir gerų pamokų, kad nereikia prisirišti prie jokių materialių dalykų: viskas ateina ir išeina, viskas kinta... Tai natūralu. Suvokėme, kad, nepaisant visų netekčių, mes vis tiek turime pačius didžiausius turtus: save, savo šeimą. Aplink mus pradėjo burtis žmonės, vėliau tapę puikiausiais draugais, bendraminčiais, kolegomis. Padėdami kitiems, padėdavome ir sau.

Nuo to laiko praėjo daug metų – paieškų, mokymosi… Drauge su savo vaikais sukūrėme daug gražių dalykų: nuo nematerialių kaip, tarkim, muzika iki visai žemiškų – turiu omeny mūsų meditacijų centrą Laumžirgių žemė, kurį mylime visi ir kuriame dirbame kaip viena komanda. Ji tapo savotiška oaze, kur dabar, pandemijos metu, gyvename.

Šį stabtelėjimą visi galime paversti mūsų vidinių resursų išgryninimu. Pasisemkime iš jo suvokimo, kaip anksčiau gyvenome, kaip dabar ir po visko norėsime gyventi.

– Ir stebite įvykius per atstumą. Tad kokios išvados peršasi, kokios mintys lenda į galvą, turint omeny, kad išgyvenate jau antrąjį sukrėtimą?

– Aš tikiu tuo, kad kiekviena krizė (ne tik ekonomikos) suteikia pokyčių galimybę. Krizė nukerpa prisirišimus. Aišku, jei laikomės jų įsikibę, skauda labiau. Kuo greičiau priimsime tuos neišvengiamus pokyčius, tuo jie bus lengvesni. Kai bijome, matome realybę per jos filtrą. Kai pradedame giliau kvėpuoti, t.y. atsipalaiduojame, vaizdas tampa ryškesnis. Šiuo metu dar negalime pamatyti, kokie bus šios krizės padariniai, tačiau visi nujaučiame, kad pokyčiai neišvengiami. Ir, visų pirma, keistis turėsime mes patys.

– Vakar vakare per ausinukus klausiausi jūsų gongų sesijos. Nuramino, harmonizavo dvasią. Džiaugiuosi, kad šiuo sunkiu psichologiniu man, mums visiems momentu apie juos išgirdau. O kada gongai atsirado jūsų gyvenime?

– 2008-aisiais, dar prieš ekonomikos krizę. Tuo metu vedžiau meno terapijos grupes ir, pamenu, gongus turėjau omeny kaip dar vieną veiksmingą meno terapijos metodą. Todėl pasikviečiau į svečius žinomą garso terapeutą Tomą Čartoryskį. Tuo metu dar niekas Lietuvoje apie gongus nebuvo girdėjęs. Mums patiems tai irgi atrodė didelė naujiena. Išgirdę pirmus gongų garsus, pajautę jų virpesius drauge su vyru iš karto supratome, kad tai kažkas ypatingo. Norėjome pažinti artimiau.

– Esate psichologijos studijos "Menas būti" įkūrėja. Padedate žmonėms būti su savimi kasdienybėje. O kaip mums būti čia ir dabar šiandien, rytoj, poryt, po mėnesio?

– Į gyvenimo įvykius, vykstančius dabar, reikėtų žiūrėti kaip į patirtis, dėl kurių keičiamės, augame, mokomės. Jei jų nevertinsite kaip teigiamų ar neigiamų, tuomet ir netektis traktuosite kaip vertingus išgyvenimus. Aš pati gyvenime neturėjau didelių dramų, o jei atvirai – tiesiog taip nevertinau man nutikusių įvykių.

Stenkitės neatsiriboti nei nuo liūdesio, nei nuo pykčio. Visi tie jausmai – tai tekanti mumyse energija. Leidimas juos jausti – tai leidimas būti gyvam. Žinoma, mes norime patirti tik pačius maloniausius jausmus ir būsenas, tačiau kai atsiribojame nuo neigiamų, tampame negyvi. Depresija sergantis žmogus yra tarsi sustingęs. Dažniausiai jis giliai savyje palaidoja pyktį ir jo išlaisvinimas kartais tampa pirmu žingsniu išgijimo link. Žmonėms sakau, kad nėra gerų ar blogų jausmų, kaip ir patirčių. Viskas turi savo vietą ir reikšmę kelionėje, kurios vardas Gyvenimas.

– Jūsų gyvenimo aprašyme – daugybė su psichologija, psichoterapija susijusios veiklos diplomų ir studijų. Mokėtės meno, šokio ir pagaliau – garso terapijos. Kaip jos visos veikia žmogų kartu ir kiekviena atskirai?

– Pagal išsilavinimą esu egzistencinės paradigmos psichoterapeutė, tačiau profesionalioje praktikoje juokais vadinu save eklektine. Mėgstu derinti įvairius metodus: garsą, judesį, kūno terapiją, kvėpavimą, meditaciją. Vadovaujuosi poreikiu, koks žmogui, atėjusiam ieškoti pagalbos, yra prieinamas būdas susijungti su savimi.

Garsas, galiu drąsiai teigti, prasiskverbia giliausiai, nes jam tiesiog nebeegzistuoja mūsų psichikos pasipriešinimo mechanizmai. Garsas yra energija, vibracija, jis paliečia mūsų sustingusias vietas, švelniai jas virpindamas. Jis iškelia į paviršių mūsų užblokuotus, išstumtus į pasąmonę jausmus ir patirtis. Man patinka, kad, pasitelkusi garso, šokio bei meno terapiją, aš galiu dirbti su labai giliomis žmogaus struktūromis. Kūnas žino geriau nei protas, ko jam reikia. Mes galime išdainuoti, išskambėti, iššokti mūsų jausmus ir būsenas. Galime jas išpiešti. Iškvėpuoti. Dažniausiai jau po vienos sesijos žmogus pajaučia akivaizdų palengvėjimą. O suvokimas ateina tada, kai žmogaus sąmonė būna jiems pasiruošusi.

– Karantino metu gyvenate Laumžirgių žemėje ir rengiate vakarais gongų sesijas žmonėms, kurias transliuojate internetu. Ar toje vietoje išties daug laumžirgių? Ir kaip tokių garso seansų reikia klausytis?

– Taip, Laumžirgių žemėje yra daug laumžirgių. (Laumžirgis – dvasinio pasaulio simbolis, vedlio simbolis.) Tiesa, anksčiau jų čia nebuvo – atsirado drauge su mumis. Karantino metu įsikūrėme čia, nes čia yra mūsų Širdies namai. Šios vietos energija – ypatinga, kiekvienas, čia atvykęs, sako, kad jaučiasi tarsi sugrįžęs namo. Žinodami, kiek žmonių šiuo metu yra izoliacijoje namuose ir kiek jų išgyvena įtampą, baimę, pajutome, kad norime juos kviesti į savo namus, dalytis jos energija per garso sesijas ar tiesiog per virtualiuosius susitikimus, diskusijas.

Sukūrėme feisbuko grupę, kurią taip ir pavadinome "Apsijungimas per Laumžirgių žemę". Į ją jungiasi įvairių šalių žmonės. Kiekvieną vakarą mūsų klausosi nemažai žmonių. Garso sesijos visada geriau klausytis per ausines arba kolonėles. Žinoma, gongų garso įrašas nebus toks pats kaip klausantis gyvai (nepajausi gyvos vibracijos), tačiau žmonės džiaugiasi, kad juos nuramina, kad miega ir jaučiasi kur kas geriau. O mums tai įprasmina buvimą karantine. Padėdamas kitiems, padedi ir sau.

Padarykite bent pauzę nuo medijų – televizijos, socialinių tinklų informacijos. Pabūkite gamtoje, išvalykite protą. Nurimkite.

– Garsas gali būti tylus, garsus, šaižus ar gražus ausiai. O jūs dar minite gydomąjį garso poveikį. Kaip tai veikia?

– Gongų, dainuojančių dubenų ir daugelio mūsų naudojamų instrumentų garsai padeda žmogui grįžti į savo prigimtinį dažnį. Mes visi esame visatos ir kūrinijos dalis, o visatoje viskas turi savo dažnį. Žmogus – taip pat. Jei esame rezonanse, jaučiamės gerai fiziškai, energija laisvai teka mūsų gijomis. Gongų garsai – visatos garsai. Visa visata skamba, tik mūsų fizinė ausis to negali girdėti. Vis dėlto mūsų pasąmonė atpažįsta jos balsą. Neretai pirmųjų gongų sesijų metu žmonės pajunta nerimą, baimę. Taip vyksta dėl to, kad garsas šiuos jausmus (šią energiją) iškelia iš mūsų pasąmonės. Nėra kito kelio jiems paleisti – tik akistata. Gongų sesijos metu mes keliaujame per skirtingas būsenas, emocijas, kartais keldami žmoguje įtampą iki pat kulminacijos, kad po to ji pasitauktų kaip atoslūgis...

– Žiūriu į jūsų nuotraukas, matau jus grojančią, šokančią ir kažkodėl įsivaizduoju, kad esate šamanė. O gal išties esate kokios nors Sibiro šamanės mokinė ir galite, tarkim, per garsą bendrauti su protėvių dvasiomis?

– Kiekviena moteris yra šamanė, tik ne kiekviena dar apie tai žino. Mes, moterys, esame Žemės dukros, semiamės savo galios iš jos energijos, iš jos stichijų. Kai groju, šoku, o ypač dainuoju, susijungiu su šia savo dalimi, jaučiu didelį ryšį ir savo vidinę galią.

– Kokias praktikas atliekate kasdien šiuo ypatingu metu, norėdama išlaikyti blaivų protą, tyrą širdį ir nepasiduoti panikai?

– Nesu žmogus, besilaikantis grafiko, tai prieštarauja mano prigimčiai. Kai jaučiu, kad man reikia nurimti, įsiklausyti į savo vidų – medituoju, kai noriu kažką paleisti – kvėpuoju, kai kūnas prašo – judu. Daug dainuoju, nes dainavimas man padeda užmegzti ryšį su savo vidumi, išreikšti jausmus, nuvesti į norimas būsenas.

– Feisbuko paskyroje raginate sąmoningai stebėti įvykius, pasikliauti savo vidine tiesa, būti žmogumi... Skamba gražiai, o kaip, esant baimei, panikai, išgirsti savo širdies balsą?

– Man padeda meditacija, kvėpavimas. Padarykite bent pauzę nuo medijų – televizijos, socialinių tinklų informacijos. Pabūkite gamtoje, išvalykite protą. Nurimkite. Tuomet jūsų vidinis balsas balsas pasidarys aiškiau girdimas. Tačiau bėda yra ne ta, kad mes jo negirdime. Žinau, kad daugelis jūsų jį girdį, bet juo… nepasitiki.

– Esate psichoterapeutė. Ar galėtumėte pasakyti, kas kamuoja XXI a. žmones, ką dažniausiai jiems patariate?

– XXI a. žmogaus bėda – pernelyg didelis informacijos kiekis, kuris mus bombarduoja kasdien. Per kelis pastaruosius dešimtmečius stipriai pažengėmė į priekį technologijų atžvilgiu, tačiau mūsų smegenys, nervų sistema ir visas kūnas nespėja prisitaikyti. Mes nebespėjame apdoroti visos informacijos, atsinešame ją į savo lovą, kur ir naktį mūsų smegenys dirba. Todėl visiems sakau, kad turite išmokti atsipalaiduoti.

Kita problema – didžiulis gyvenimo ritmas. Beje, šviesioji karantino pusė yra ta, kad privertė mus sustoti. Dabar galime patirti, kaip tai yra, kai nereikia skubėti, bėgti, verstis per galvą... Daugelis tik dabar atranda šią vertingą patirtį. Tad šį stabtelėjimą visi galime paversti mūsų vidinių resursų išgryninimu. Pasisemkime iš jo suvokimo, kaip anksčiau gyvenome, kaip dabar ir po visko norėsime gyventi.

– Sakykite, kas gero, gražaus jūsų gyvenime įvyko nuo jūsų praeito gimtadienio? Kalbant globaliau – per pastaruosius metus Lietuvoje? Kuo galėtume visi drauge, už rankų susikibę, pasidžiaugti – juk ne vien tuo, kad, ačiūdie, dar kai kurie nepasigavome viruso?

– Kiekvienais metais, kai atsigręžiu atgal, stebiuosi, kiek visko daug įvyko. Man 51-i. Tai tik skaičius: jaučiuosi jauna ir pilna gyvybinės energijos. Džiaugiuosi, kad man jos netrūksta, nes su vyru daug keliaujame rengdami mokymus ir sesijas. Pastebiu, kad žmonių sąmonė tikrai auga. Ir tai jau ne "New Age" dvasingumas, o tikrasis sąmoningumas, sakyčiau – autentiškumas. Mane džiugina jaunoji karta. Vis daugiau jaunimo nori pažinti save. Vis daugiau vietos žmonių gyvenimuose užima kūryba – tik pažiūrėkite, kiek aplink talentingų asmenybių! Kiek daug menininkų – muzikos, šokio, dailės, teatro ir kitų sričių talentų! O dar man atrodo, kad žmonės sąmoningėja sveiko gyvenimo būdo atžvilgiu. Tai puiku. Šito iš mūsų negalės atimti jokia krizė. Esu tuo tikra.

– Netrukus – Velykos. Krikščionims – Prisikėlimo šventė, netikintiems – tiesiog visa ko atgimimo pradžia. O jums?

– Velykos – išties labai simbolinis metas, nesvarbu, ar esi religingas, ar ne. Tai atgimimo laikas, o šeimoms – dar viena proga susijungti. Taip yra ir mūsų šeimoje – būsime su artimaisiais, dalysimės šiluma. Anksčiau per Velykas mėgome keliauti, o šįmet tai bus namų šventė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Moteris

Moteris  portretas
Paskaitykite knygą John ir Stasį Eldredge "Žavingoji" Tai knyga atskleidžianti moters sielos paslaptį :) Tegu Viešpats laimina Jūsų moteriškumą ir visas jos paieškas :)

Prigalvojo

Prigalvojo portretas
Geišos,kurtizanės,heteros,palidoves,Nesąmonė Ira vienas ir esminis pavadinimas K.,.......VA !!!!!!

KIEKVIENAS SAVAIP

KIEKVIENAS SAVAIP portretas
Kraustosi is proto .... Kaip reikia nupušt , kad pradetum BUGNYT ?....
VISI KOMENTARAI 10
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių