„Nemokamas koncertas iš tikrųjų nėra nemokamas. Paprastam žmogui turbūt atrodo, kad atėjo atlikėjas ir dainuoja, bet natūralu, kad koncerte yra kaštų struktūra – kažkas stato sceną, rūpinasi šviesomis, garsu ir kita. Vėlgi, tos sąmatos priklauso nuo atlikėjų vadinamųjų riderių – pageidavimų ir to, kaip jie pasirodo, bei kitų dalykų, tad sąmatos ir išlaidos svyruoja labai stipriai“, – tinklalaidėje politika.lt teigė V. Petreikis.
„Vieši nemokami renginiai, organizuojami savivaldybių, yra dviejų skirtingų tipų – miesto šventės, kuriose dažniausia dalyvauja mažesni kolektyvai, kurie negali kažkur kitur pasirodyti, chorai ir pan. – tautinė kultūra, kuri, mano požiūriu, turi tam tikrą misiją. Tačiau yra ir tokių savivaldybių organizuojamų renginių, kuriuose pasirodo atlikėjai, pasirodantys už didelius honorarus. Tie patys atlikėjai ir kitur groja už honorarus, tad rinka yra visiškai iškreipiama, nes žmonės už vienus renginius kaip ir turi mokėti, už kitus – ne“, – pridūrė jis.
– Valdai, papasakok, kaip sekasi, kaip sukasi šitas verslas?
– Šį verslą reikėtų vadinti veikla, bet mes esame tokioje valstybėje, tokiu laiku, kai renginiai gali būti pelningas užsiėmimas. Galimybę, kad renginiai gali vykti, suteikia ir bendra ekonominė būklė.
– Kada tu pradėjai?
– Turbūt jau 17 metų tuo užsiimu.
– Tai negi tuos keliolika metų dirbai nuostolingai ir tik dabar, kai atsigavo ekonomika, viskas pagerėjo?
– Per tuos 17 metų buvo visko – buvo ekonominių krizių, buvo kovidas, kitų sudėtingų dalykų, bet iš esmės dėl bendros ekonominės gerovės pasiekėme tokią vidutinę bilietų kainą, kokia ji yra Europoje. Tai ankščiau, pavyzdžiui, atsivežti užsienio atlikėją buvo arba per brangu, arba vidutinės uždarbio maržos buvo per mažos.
Taip pat natūraliai atsirandant gerovei, atsiranda ir tam tikra infrastruktūra, darbo modeliai, bendra darbo kultūra, kuri suteikia galimybę iš to uždirbti. Vėlgi, ir žmonių požiūris tiek sektoriuje, tiek bendrai keičiasi – nebėra gėda gerai gyventi iš kultūros, kultūrinių renginių, nes visą laiką, nežinau, gal čia posovietinis toks palikimas, bet buvo nuostata, kad tie, kurie uždirba iš kultūros, iš meno, jie turi arba tai slėpti, arba dėl to gėdytis.
– Išties taip buvo, nors ne vienas leidėjas arba koncertų organizatorius iš savo veiklos yra ir gražų namą pasistatęs, bet vis tiek tai dažnai pateikiama kaip pasiaukojimo misija, kuri, gink Dieve, neatneša jokio pelno. Bet gal gali paminėti keletą sėkmingiausių savo projektų?
– Vienareikšmiškai sėkmingiausias projektas yra festivalis „Midsummer Vilnius“, kuris šiais metais bus jau vienuoliktasis. Tai turbūt vienas ryškiausių Vilniaus miesto renginių vasarą. Per laiką, regis, jis tapo ir didžiausiu privačios inciatyvos festivaliu Lietuvoje lankytojų skaičiumi, nes, kai mes pradėjome, norėjome būti kokybiškiausiu festivaliu, o kokybiškai geriausi dalykai dažniausiai nebūna didžiausi.
– Kaip apibūdintum kokybę? Kas yra kokybės kriterijus?
– Tai prasideda nuo atlikėjų ir atlikimo kokybės. Tai yra tie artistai, kurie viešai vertinami kaip geriausi atlikėjai. Šio festivalio kriterijai tokie – arba tai turi būti tarptautiniai atlikėjai, kurie jau žinomi visame pasaulyje, arba turi būti lietuviai, kurie jau pasiekė atitinkamą tarptautinio lygio atlikimo kokybę.
– Kas per tuos 10 metų pasirodė, dainavo, grojo „Midsummeryje“?
– Kiekvieną vasarą mes turime apie dešimt renginių, tai turbūt pasirodė dauguma didžiausių lietuviškų žvaigždžių, įskaitant Andrių Mamontovą, Justę Arlauskaitę, Moniką Liu, Justiną Jarutį. Galima vardinti ir vardinti. Taip pat turime ir klasikinių atlikėjų segmentą, kuriame pasirodė Asmik Grigorian, Violeta Urmana, ne kartą ir Edgaras Montvidas, Kostas Smoriginas, nuolat dirbame su maestro Modestu Pitrėnu – ir tuo labai džiaugiamės.
Festivalyje groja Lietuvos kamerinis orkestras. Dar vienas iš nuostabių dalykų – galimybė turėti bendrus projektus su užsienio atlikėjais, pavyzdžiui, Gregoriu Porteriu, kuris prieš kelerius metus pasirodė su Lietuvos kameriniu orkestru, diriguojamu M. Pitrėno.
– Ar paklausūs tokie renginiai Vilniuje vidurvasariu?
– Čia labai įdomi istorija – kai prieš beveik 11 metų sugalvojau ir pasakiau, kad miesto centre organizuosime festivalį, dauguma organizatorių ir konkurentų sukiojo pirštą ties smilkiniu ir sakė: „Čia yra super kvailas dalykas. Koks žmogus ir koks organizatorius, protingai mąstantis, gali vasaros viduryje mieste organizuoti festivalį? Čia yra tiesus kelias į nesėkmę.“ Tačiau yra toks posakis – kur vidutinybės kopijuoja, genijai vagia.
Aišku, aš netaikau to sau ir nesakau, kad tai yra kažkas genialaus, bet mes neišradome festivalio, neišradome miesto kultūros, neišradome vakarietiškos kultūros, tiesiog mūsų nepriklausoma valstybė pakankamai jauna ir ilgai gyvuojančių festivalių pavyzdžių yra santykinai mažai arba beveik nėra.
Tai aš pasižiūrėjau į geriausias praktikas Europoje, į tai, kas man imponuoja, – „Montreux Jazz“, „Somerset House“, visą eilę festivalių pilyse Jungtinėje Karalystėje. Tie festivaliai vyksta po 60 metų, ir visi geriausi festivaliai yra vasaros viduryje, eilė jų yra miestų centruose. Nebūtinai visi, bet daug. Vėlgi, festivalio istorija yra labai dinamiška, nes kai pradėjome, žmonių vasarą mieste būdavo žymiai mažiau, bet turbūt dėl darbo kultūros, miesto plėtros, gyvenimo būdo, pokyčių, vartojimo, iš esmės kultūros ir renginių pokyčių – festivalis tapo labai aktualus.
– Tu paminėjai konkurentus, tai, be abejo, kad ne vienas vertiesi ar užsiimi šia veikla, koncertų organizavimu, tačiau koncertus taip pat organizuoja viešieji subjektai, tai yra savivaldybės ir kitokios įstaigos už mūsų visų suneštų biudžeto pinigus.
– Taip, labai gerai paminėta, juk nemokamas koncertas, iš tikrųjų nėra nemokamas. Paprastam žmogui turbūt atrodo, kad atėjo atlikėjas ir dainuoja, bet natūralu, kad koncerte yra kaštų struktūra – kažkas stato sceną, rūpinasi šviesomis, garsu ir kita. Vėlgi, tos sąmatos priklauso nuo atlikėjų vadinamųjų riderių – pageidavimų ir to, kaip jie pasirodo, bei kitų dalykų, tad sąmatos ir išlaidos svyruoja labai stipriai. Turbūt tas mokama-nemokama praktikas geriau aptarinėti realiais pavyzdžiais. Čia labai kompleksiškas dalykas, kompleksinis klausimas.
Mes turime festivalį, kuris praktiškai nėra palaikomas institucijų, nes mūsų paraiškas Kultūros rėmimo taryba atmetė dešimt kartų, miestas taip pat beveik nepalaiko. Ir aš pats kažkaip visada galvojau, kad kai žmonės moka už bilietą – jie tai vertina, nes yra sąžiningas apsikeitimas: tu pasiūlai kažkokią paslaugą, jie renkasi ir ateina arba nesirenka ir neturi aplinkybės to koncerto daryti, o kai vyksta „nemokamas renginys“, visada išlieka klausimas, kas ir ką parenka, kas ir kiek išleidžia, kodėl ir kokiu tikslu tai vyksta.
Vieši nemokami renginiai, organizuojami savivaldybių, yra dviejų skirtingų tipų – miesto šventės, kuriose dažniausia dalyvauja mažesni kolektyvai, kurie negali kažkur kitur pasirodyti, chorai ir pan. – tautinė kultūra, kuri, mano požiūriu, turi tam tikrą misiją. Tačiau yra ir tokių savivaldybių organizuojamų renginių, kuriuose pasirodo atlikėjai, pasirodantys už didelius honorarus. Tie patys atlikėjai ir kitur groja už honorarus, tad rinka yra visiškai iškreipiama, nes žmonės už vienus renginius kaip ir turi mokėti, už kitus – ne.
Tokių pavyzdžių galima rasti ir Vilniaus mieste. Čia reikėtų pradėti nuo merų administracijų ir jų pasirinkimų, pavyzdžiui, buvo Artūro Zuoko administracija ir buvo Vilniaus festivaliai, kurie, nepasakysiu tikslaus skaičiaus, bet apie 20 metų kėlė didelį nepasitenkinimą ir liūdesį nepriklausomai veikiantiems organizatoriams, nes savivaldybė finansuodavo tam tikrus renginius ir praktiškai tik tą vieną organizatorių, kuris turėjo monopolį Vilniaus mieste ir didžiulius biudžetus. Tai čia kalbama apie kontrolę ir efektyvumą, aišku, nematydamas skaičių negaliu turėti nuomonės, bet turbūt žinome viešo ir privataus sektoriaus efektyvumą – kiek ir už ką.
– Efektyvumas išties yra problema. Lietuvoje jis matuojamas, beje, pavyzdžiui, privačiame sektoriuje visi organizatoriai teikia finansines ataskaitas ir galima viešai pasižiūrėti, kiek kas uždirbo, kiek turėjo įplaukų, kokių kaštų patyrė. Viešojo sektoriaus efektyvumas taip pat matuojamas. Gal nedažnai minimi tie rodikliai, bet yra ir pasaulio banko sistema, pagal kurią matuojamas mūsų valdysenos efektyvumas, tačiau grįžkime prie bendros apžvalgos.
Tai jeigu savivaldybės kultūros skyrius ar kokia viešoji įstaiga, „Vilniaus festivaliai“ imasi koncertų organizavimo veiklos, savaime gal tai ir nėra blogai, nes kartais talentingi žmonės, susibūrę į tą organizaciją, gali išjudinti kažkokį dumblą ir atvežti gerų atlikėjų, pristatyti miestiečiams gerą kultūrą, su sąlyga, kad jie turi panašias galimybes kaip ir privatininkai.
– Tai žinoma. Aš paminėjau vieną, bet yra kitas buvusio mero ar administracijos ar bendra iniciatyva „Jaunas kaip Vilnius“. Ir tai yra labai kokybiškai, profesionaliai organizuotas renginys. Labai gražus, labai didelis, renkantis milžiniškus skaičius žmonių, bet jis, kaip žinia, nėra nemokamas ir jis yra šalia mūsų festivalio. Praktiškai tuo pačiu metu. Ir pernai tai iššaukė labai daug diskusijų, nes iš užsienio už 300 tūkst. eurų buvo perkami atlikėjai, kurie prieš metus čia pasirodė už 150 tūkst. eurų. Tad vėl grįžtame prie efektyvumo.
Tuo pačiu metu yra ir „Live Nation“, kurie tame pačiame Vingio parke organizuoja kitus didelius renginius: „Rammstein“, „Måneskin“ ir pan. Jie ateina, moka už infrastruktūrą, miestui kuria vertę, iš užsienio pritraukia žmonių, aišku, ir patys iš to uždirba, nes žmonės susimoka už bilietą, bet galiausiai išeina taip, kad „Jaunas kaip Vilnius“ tiek mums, tiek jiems yra konkurentas.
Jeigu pažvelgtume iš ekonominės perspektyvos, verslo logikos, tai bet kas, kas vyksta mieste arba apskritai ekonominėje tavo erdvėje, yra tavo konkurentas. Festivalis „Jaunas kaip Vilnius“ yra finansuojamas iš mokesčių mokėtojų pinigų, bet jis turi praktiškai identiškus atlikėjus arba tuos pačius atlikėjus, tai tada išeina taip, kad mano konkurentas yra finansuojamas iš mano sumokėtų mokesčių. Ir man natūraliai kyla klausimas, kodėl tai vyksta ir ar tai yra teisingas principas?
– Bet taip kultūros srityje vyksta nemažai. Gal ne tik kultūros srityje, taip būna ir energetikoje, ir dar kitur, kur valstybės įmonės arba įstaigos irgi dalyvauja rinkoje. Yra bibliotekų, teatrų, orkestrų, kurie išlaikomi iš nacionalinio biudžeto. Matyt, tai yra nesustabdomas politikų noras pradžiuginti savo rinkėjus, savo miestiečius dovanomis.
– Čia ir yra klausimas – ar mes tą principą, kai meras už mokesčių mokėtojų lėšas dovanoja renginius, nors neaišku kokiu tikslu ir kaip tai veikia rinką ir kitus organizatorius, palaikome? Vėlgi tai yra kultūros, bendros kultūros ir etikos klausimas. Kaip mes matome savo valstybę ir kaip mes norime, kad ji veiktų? Mes galime grįžti į planinę ekonomiką, kur visiems paskirstoma po lygiai, ir tada tie, kurie sėdi valdžioje, sprendžia ir dalina. Tai aš, pavyzdžiui, to principo nematau kaip teisingo.
Aš, asmeniškai kaip žmogus, manau, kad vakarietiška ekonomika vakarietiškame gyvenime turėtų vykti kaip laisvanoriškas apsikeitimas prekėms, paslaugomis, dalykais. Kitaip kyla klausimas, kodėl vieną dieną meras negali išsirinkti kokio nors miestelio ir nupirkti jiems automobilių ar mėsos.
– Natūralu, yra įvairių visuomenės interesų. Ir galbūt galime pakalbėti apie tai, kad Lietuvoje kultūros renginiai ar paslaugos darosi sunkiai įperkamos, o dalis žmonių gali nueiti pasikultūrinti tik į nemokamus koncertus ir į bažnyčią?
– Ne, tai nėra tiesa. Mano kolegos ką tik grįžo iš muzikos konferencijos Rygoje, kur buvo aptarinėjamos renginių rinkos ir bilietų platintojų rezultatai trijose Baltijos šalyse. Tai Lietuvoje yra neįtikėtinai gyva rinka, turbūt geriausiai veikianti iš trijų Baltijos šalių. Vidutinio bilieto kaina auga, įvairių užsienio atlikėjų atvykimas auga, žmonės eina į renginius ir yra linkę mokėti už kokybę, už aptarnavimą.
Grįžtant prie festivalio „Midsummer Vilnius“ struktūros, mes stengiamės turėti kokybiškesnius atlikėjus, kokybiškesnį aptarnavimą, dėl to mūsų vidutinis bilietas yra brangesnis. Jis buvo brangesnis dar ir dėl to, kad niekada neturėjome institucinio rėmimo.
– Bet jeigu taip nutiktų, kad sulauktumėte paramos iš viešųjų finansų, gal tai būtų geriausia siekiamybė, kompromisas?
– Paraiškos formuojamos dėsningai ir tikslingai, jų reikalavimai paprastai visada turi punktą apie renginių prieinamumą, kurio, darant renginį su brangesniais, kokybiškesniais atlikėjais, gali neatitikti. Pavyzdžiui, vietinių operos solistų honoraras, sakykime, svyruoja iki 10 tūkst. eurų, tai jų koncerto bilietų kainos bus atitinkamos. Tada yra tarptautinė žvaigždė, pavyzdžiui, A. Grigorian, kurios honoraras gali būti dešimt kartų didesnis, nes tai suponuoja jos galimybes gauti tą honorarą didžiausiose pasaulio salėse.
Tai lemia ir renginio bilieto kainą – ji yra didelė dėl objektyvių priežasčių. Kviečiant tokią atlikėją ir teikiant paraišką, renginio vertintojai atsako, kad „renginio bilietas yra brangus, dėl to prieinamumas yra mažas, todėl finansavimas tam renginiui tikriausiai skiriamas nebus.“ Tada kyla klausimas, ar turime galimybę atsivežti kokybiškus, gerus ir pasauliui aktualius atlikėjus ir juos pristatyti bei gauti tam palaikymą. Ar jų reikia? Nežinau...
Tie patys atlikėjai ir kitur groja už honorarus, tad rinka yra visiškai iškreipiama, nes žmonės už vienus renginius kaip ir turi mokėti, už kitus – ne.
– Manau, kad atsakymas būtų – reikia arba mes norime, nes, išties, kartais susidaro paradoksali situacija, kad Lietuva garsėja operos žvaigždėmis pasaulyje, tačiau patys lietuviai neturi galimybės jų išgirsti arba turi labai mažai galimybių. Mūsų žvaigždės koncertuoja Londone, Vienoje, Niujorke ir kitose scenose. Tai jeigu būtų daugiau bendradarbiavimo tarp privačių ir viešųjų subjektų, gal tada pavyktų?
– Manau, pirmiausia turėtų pasikeisti požiūris tarp to, kas yra vertinga. Ir tai po truputį keičiasi visuose sektoriuose. Keičiasi, bet lėtai.
– Labai sunku pasakyti, kas yra vertinga. 2025 metų rugsėjį vyko Selo koncertas Kalnų parke. Matyt, tai labai vertingas koncertas, nes bilietai buvo brangūs. Ir tuo pat metu vyko dar vertingesnis nemokamas koncertas.
– Mintį, kur link einame, supratau, tik galbūt norėjau pabaigti apie institucinį požiūrį arba bendrą požiūrį, kad mes remiame ir duodame pinigų tik tam, kas gali būti pigu – arba tu turi daryti nemokamai, arba tai turi būti pigu, nepaisant to, kad dalykai, kurie kartais kainuoja daugiau, lygiai taip pat yra reikalingi.
Tai toks pseudo prieinamumo kriterijus, kuris yra labai yra manipuliuotinas. Net jeigu kažkas gali nemokamai daryti renginį, aš noriu turėti galimybę paklausyti gero atlikėjo. Pavyzdžiui, didžiųjų teatrų bilietus visame pasaulyje subsidijuoja savivaldybės arba rėmėjai – jeigu eini į Metropoliteną, tau valstybė primoka 200 dolerių, kad tai įvyktų teoriškai.
– Jungtinėse Amerikos Valstijose?
– Taip. Bilietas yra tik sąlyginis vienetas – kad tas renginys įvyktų, bilietas turėtų kainuoti 400 dolerių, bet žmonės susimoka tik 200, o kažkas prideda likusią sumą. Ir tai būtent kalba apie renginių prieinamumą – ar tiesiog nemokami vienos kultūros renginiai turėtų būti prieinami, ar turėtų būti prieinama pasaulinė kultūra?
– Tai sukonkretinkime tą gerąją praktiką.
– Aš galvojau, kas yra tos gerosios praktikos ir kaip jos galbūt galėtų išsipildyti, jeigu valstybė ar savivaldybės sugebėtų pakeisti fokusą nuo mėtymosi ir išmetimo. Manau, kad renginiai Vingio parke per 4 metus kainuos tarp 2–3 mln. eurų, aišku, tikslaus skaičiaus nepasakysiu, bet įtariu, kad renginiai gali tiek kainuoti.
Tie renginiai kėlė nemažai ažiotažo, daug ir mano kolegų buvo nepatenkinti, nes natūraliai kilo klausimas, kiek būtų galima nuveikti investuojant tuos pinigus į Vingio parko infrastruktūrą, kad ji būtų patogesnė ir geresnė, ar optimizuojant, subsidijuojant nuomos mokestį. Bet tos infrastruktūros mes neturime.
Pavyzdžiui, lenkai pirmiausia statė kelius ir koncertų sales. Visi didžiausi miestai turi, regis, Europoje moderniausias koncertines sales, Lenkijoje infrastruktūra koncertams, renginiams yra labai gera. Mes savo ruožtu per daug metų tos infrastruktūros neturime, bet užtat turime daug pavienių renginių. Tai klausimas, ką valstybė turėtų kurti ir kur tuos pinigus investuoti?
Mano požiūriu, geroji praktika yra tada, kai valstybė duoda bazę ir galimybę veikti jauniems, iniciatyviems žmonės, kurie turi terpę dirti ir kurti ant to, kas yra. Tai tos infrastruktūros labai stipriai trūksta.
– Apie infrastruktūrą dar pakalbėsime, bet jeigu nepabėgant nuo pačių renginių organizavimo veiklos, tai čia gal irgi galima paieškoti geros bendradarbystės pavyzdžių?
– Vėlgi, aš galiu šnekėti apie tą praktiką, kuria mes naudojamės, pavyzdžiui, filharmonijai ir filharmonijos kolektyvams, kaip Lietuvos kamerinis teatras, mes esame įgalūs sumokėti vienkartinį honorarą, kai organizuojame kažkokį įdomų renginį ir pasikviečiame solistą ar dar kažką, bet akivaizdu, kad išlaikyti orkestro negalėtų nė vienas privatus organizatorius.
Tai mes sukuriame aplinkybes orkestrui groti, kurių jie galbūt nesusikurtų patys, o mes niekada negalėtume išlaikyti orkestro. Šitas apsikeitimas yra labai geras. Lygiai taip pat yra su Valdovų rūmų erdvėmis – festivalis jas nuomoja, nes mes kažkokio pastato pasistatyti niekada negalėtume. Tai yra puikus pavyzdys.
– Bet jums pavyksta susitarti, tarkime, dėl Valdovų rūmų nuomos ar kitų? Girdėjau ir apie tavo neblogą patirtį su Palangos savivaldybe.
– Taip, tikrai. Vėlgi, aš nežinau, nuo ko tai priklauso: ar politinės struktūros, ar žmonių požiūrio į savo miestą, ar šiaip vertinimo dalykų. Kadangi pats esu iš Palangos, mano tėvas ten gyvena, kažkada pagalvojau, kad mes niekada nieko šiame mieste neorganizavome, nors būtų tą padaryti smagu ir vaikai vasarą galėtų daugiau pabūti su seneliu, gal ir aš pats ką nors nuveikčiau. Taip pat atrodo, kad ir Palanga per pastaruosius 5–10 metų pasikeitė į gerą, sukultūrėjo.
Mes atvažiavome į Palangą ir sakome: „Žiūrėkite, mes Vilniuje organizuojame tokį festivalį. Mūsų požiūris į kokybę, į žanrus, į muzikos žvaigždes ir kaip tai turi būti pateikta yra toks, ir mes norime Gintaro muziejaus terasos, kurioje suorganizuosime labai kokybišką renginį.“ Jie sako: „Mes jūsų nepažįstame, bet mes leisime jums pabandyti.“ Ir mes padarėme tikrai kokybišką renginį. Ačiū Dievui, viskas tais metais pasisekė.
Kitais metais savivaldybė buvo paskelbusi konkursą, bet su konkursais yra taip, kad kai skaitai reikalavimus, matai, kad jie yra sudėti kažkam konkrečiai, tai mes pateikėme paraišką ir antrais metais jie mums skyrė palaikymą. Tas palaikymas nebuvo didelis, bet jis yra ir buvo reikšmingas. Ir jis ne vieneriems metams – 3, taip pat tai duoda reprezentacinio miesto renginio statusą, kas irgi yra labai svarbu, nes taip gauni galimybę ten būti visuose bukletuose ir gauti palaikymą iš savivaldybės sklaidos.
Taip pat esi atleidžiamas nuo tam tikrų rinkliavų. Dar yra psichologinis momentas, kuris ne mažiau svarbus, nes žinai, kad esi laukiamas, esi palaikomas, tavo iniciatyva reikalinga. Tai Palanga tikrai palaiko, tai trunka jau 5 metus ir ateinančią vasarą taip pat organizuosime renginį, kuris sulaukia pasisekimo ir auga.
– Turbūt čia ir yra tas pavyzdys, kur be savivaldybės paramos, ilgalaikės paramos, įsipareigojimo jis būtų sunkiau įmanomas arba visai neįmanomas, bet lygiai taip pat savivaldybė pati nebūtų sugalvojusi jo rengti. Rastume tokių pavyzdžių ir daugiau. Pavyzdžiui, kino pasaulyje veikia pelno mokesčio lengvata kino gamybai Lietuvoje. Tai yra tam tikras mokesčio atsisakymas, bet panašu, kad kino industrijos žmonės gerai atsiliepia apie tai.
– Žinoma, bet koks palengvinimas ir mokestinis lankstumas yra labai svarbu. Valstybė, manau, per kovidą, kai PVM mokestis buvo sumažintas iki 9 proc., davė didelį postūmį renginiams. Aišku, dabartinė Vyriausybė jį iš dalies grąžino, bet tam tikram laikotarpiui. Įskaitant ir man, ir festivaliui, ir daug kitų renginių, sumažintas PVM buvo tikrai didelis dalykas, nes tai leido sumažinti bilietų kainas.
– Kalbant apie kainas ir įperkamumą bei prieinamumą kultūros paslaugų plačiai auditorijai, ką galėtum ar svajotum atvežti į Lietuvą, tačiau nesiryžti, nes per didelė rizika, kad gali būti per brangu? Juk neįmanoma versle visko numatyti, tačiau jeigu būtų tam renginiui skirta kažkokia parama, gal tai galėtų materializuotis?
– Teoriškai esu įsivaizdavęs ir galvojęs, kas tai galėtų būti ir kaip tai galėtų veikti. Galvoju, kad yra visokių institucijų, tarybų, dar kažkokių skyrių ir t. t. Galbūt utopinė svajonė būtų skaidri dotacijų sistema, kur žinodamas, kokios yra aiškios taisyklės, jas pasieki ir tau automatiškai ta dotacija yra tvirtinama. Pavyzdžiui, viskas yra internete, kur tu matai, kad gali gauti 50 tūkst., jei įvykdysi 50 kriterijų. Tai automatiškai užsiskaito, skaidriai matosi ir tu iš karto gali organizuoti renginį. Dabar dažniausiai yra atvirkštinis principas.
Aš kartais pagalvoju ir apie savo lauke dirbančius žmones, kurie daro nišinius ar didelių auditorijų nesulaukiančius projektus, bet ne mažiau reikalingus. Pavyzdžiui, jie nori atsivežti šokėją, kuris Lietuvoje nėra labai žinomas, bet labai įdomus, jo atlikimas aukšto lygo, jis žinomas visame pasaulyje, bet jo honoraras labai didelis. Toks artistas tikrai praplėstų kultūrinį supratimą, edukuotų vietinę auditoriją, galbūt pritrauktų daugiau žmonių, bet to padaryti niekas nepadeda.
Įsivaizduokime, kad jo honoraras 20 tūkst., tai aš turiu susitarti, gauti iš jo kontraktą, sumokėti jam avansą ir tada pateikti paraišką nežinodamas, ar aš tuos pinigus gausiu. Tai pagalvokite, kaip galima susideginti, jei tos paramos negauni. Kokią tai sukuria įtampą, kai nežinai, kokį finansavimą gausi? Mes visi dėl to išgyvename stresą, bet jeigu struktūriškai viską būtų galima spręsti atvirkščiai...
– Čia būtų svajonė, nes dabar išties dažnai numoji ranka į tokius sumanymus. Tai dabar svajotum apie tai, kad politikai ar Kultūros ministerija, kažkokios aukščiausiosios institucijos susitartų dėl prioritetų, dėl kriterijų ir užsakytų paslaugas Lietuvos žmonėms?
– Taip. Vėlgi, visada yra tas žmogiškasis elementas, subjektyvumo principas, skirstant viešąsias lėšas, kuris, man atrodo, yra neteisingas. Pavyzdžiui, Amerikoje, kur nėra Kultūros ministerijos, yra privačios iniciatyvos, fondai, valdybos, tarybos, verslai, organizacijos ir t. t., kurie suneša pinigus ir tada juos skirsto. Tai yra subjektyvus kriterijus, ką jie nori remti.
Ir aš, kaip verslo savininkas Amerikoje, turiu teisę tą daryti, nes tai yra laisva, demokratiška šalis. Tai yra mano pinigai, kuriuos aš uždirbau ir kuriuos nukreipiu ten, kur noriu. Savo ruožtu kaip veikia čia – yra paraiškos. Yra žmonės, kurie turi subjektyvius kriterijus, turi įsivaizdavimą, bet jie skirsto ne savo pinigus. Tai čia ir yra tas pagrindinis principas, kuris mane trikdo.
– Taip, čia ir kalbame apie valdysenos efektyvumą, šiuo atveju kultūros projektų valdysenos efektyvumą arba visos kultūros politikos efektyvumą. Ir, matyt, nėra vieno atsakymo, bet yra du kraštutinumai: vienas jų – tai, kad laisvoji rinka sprendžia, kas yra vertas renginio ar scenos ar apskritai būti pripažintas menininku, o kitas – kai sprendžia kultūros ministras.
– Kadangi darau daug ir skirtingų dalykų ir savęs nepozicionuoju kaip muzikos renginių organizatoriaus – esu dirbęs ir su baletu, teatru, performansais, cirku, ir t. t. – net „Midsummer Vilnius“ yra daugiau scenos menų festivalis, tai puikiai suprantu, kad daugybė scenos meno formų tiesiog negalėtų egzistuoti, nes tai yra neįmanoma kaštų prasme. Pavyzdžiui, baletą, orkestrus, teatro trupes reikia remti, reikia išlaikyti, nes tai yra kritiškai svarbi mūsų kultūros dalis. Tik klausimas, kaip tą daryti sąžiningai ir efektyviai.
– Taip, ir kiek jų reikia, nes galima turėti vieną nacionalinį orkestrą, galima turėti du.
– Na, vėlgi, aš matau visokių skerspjūvių. Mano žmona yra buvusi balerina ir daug jos rato artistų, dalis jos draugų, pavyzdžiui, dirba Vokietijoje. Nemažai išvažiuoja dirbti į Vokietiją, nes ši valstybė turi struktūrą, kuri labai efektyviai finansuoja šokį. Pavyzdžiui, baleto rinka didžiausia yra Vokietijoje, kiekvienas kaimas turi baleto trupę, miestas, kuris mažesnis už Klaipėdą, turi baleto trupę, turi teatrą ir t. t. Jie turi išlaikymą šitiems dalykams. Ar to reikia? Turbūt reikia.
– Kaip pažiūrėsi, čia kaip susiklosto kultūriškai, nes Lietuvoje kiekvienas miestas turi krepšinio areną. Dabar statome nacionalinį stadioną – futbolas irgi nori pranokti krepšinį. Šalia Nacionalinio stadiono bus ir biblioteka, kultūros centras. Dar ant Tauro kalno statoma Nacionalinė koncertų salė. Ir tada vis tiek kyla klausimas, ar to reikia?
– Čia geras pavyzdys. Aš neįsigilinęs į stadiono projektą, bet diskusijų dėl Nacionalinės koncertų salės buvo daug. Tuo metu, kai buvo kovidas, ji buvo aptarinėjama, o aš tada buvau Renginių industrijos asociacijos valdybos pirmininku. Ta asociacija buvo sukurta kovido laiku tam, kad atstovautų renginių organizatorių interesams, nes tuo metu mes buvome daugiausia apriboti.
Diskutavome apie visokius atlaisvinimus, mokesčius, bilietų grąžinimo užlaikymą ir panašius klausimus, ir tuo metu prasidėjo Nacionalinės koncertų salės projekto aptarimas. Aš atsimenu, kad savivaldybė rengė diskusijas, kur pagrindinėje salėje susirinko 200 kultūrininkų iš įvairių sektorių, ir aptarinėjome, kokios tos salės reikia. Nemažai dirbu skirtingose Europos šalyse, Pabaltijyje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, Londone ir tikrai ne mažose salėse – tokiose, kurios yra pusantro tūkstančio ir nuo filharmonijos tipo iki panašių formatų.
Kai buvo projektuojama mūsų salė, buvo klausiama, kokios jos reikia, kokio dydžio ir kokios turi būti sąlygos, norint joje veikti. Nomenklatūriniai kultūrininkai užsispyrė, kad tai turi būti natūralios akustikos salė. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad kitokio tipo renginiai labai sunkiai ten veiks arba negalės veikti visai. Koks yra natūralios akustikos salės renginių kiekis per metus? Nežinau. Galima suskaičiuoti, kiek yra renginių filharmonijoje, LVSO, operoje ir visa kita, kur tokios salės jau yra. Ir klausimas, kiek renginių per metus reikia, kad tai užsipildytų ir kad patenkintų nacionalinius interesus.
– O kokių salių reikia rinkai?
– Tai salės, kurios dabar yra statomos, kurias statė lenkai, kurioms dabar konversiją daro vokiečiai, jos optimaliai transformuojamos. Tai salės, kurios turi visas technines prielaidas suorganizuoti renginius nuo filmo rodymo iki roko koncertų, iki klasikinės muzikos ir t. t. Spektras turi būti labai platus tam, kad ją užpildytum, ypač tokio dydžio šalyje kaip Lietuva, kur neturime tiek orkestrų, klasikinių koncertų, kurie galėtų parduoti 100 renginių per metus po pusantro tūkstančio lankytojų.
Lietuvai reikia padaryti natūralios akustikos salę, kuri transformuojama kitokiems renginiams. Ir tai yra padaroma labai paprastai. Tiesiog yra kabinimo taškai, pneumatinės kėdės ir t. t. Bet iniciatyvūs kultūrininkai, kurie dirba viešajame sektoriuje, turi savo įmonių, darbuotojų, renginių, jie yra bejėgiai prieš valstybinę kultūrinę nomenklatūrą, kuri turi savo darbo vietas ir gali sėdėti posėdžiuose dienų dienas, diskutuoti, stumti savo idėjas. Jiems niekada nereikia jokio efektyvumo, jiems nereikia srautų. Jie turi kažkokį principą, kuriuo šventai tiki ir nemano, kad reikia tą principą išdiskutuoti ir rasti konsensusą.
– Dėl to ir verta kalbėti apie efektyvumą, nes Lietuvoje nėra viskas blogai ar viskas prarasta, tiesiog reikia matuoti, reikia stebėti šituos dalykus.
– Vienareikšmiškai. Vėlgi, kalbant apie tuos pačius renginius, kultūrą, rėmimus, manau, reikėtų būti geresniais vieni kitiems. Viešasis sektorius su privačiu nėra priešai, t. y. toje pačioje šalyje gyvenantys žmonės, norintys turėti gerą aplinką, gerą, kokybišką kultūrą, gerą gyvenimą. Tai turbūt reikėtų neieškoti, kur, kas ir kaip, bet ieškoti, kaip galima kartu veikti efektyviai ir kokybiškai.
– Ką esi numatęs suorganizuoti 2026 metais?
– Ką tik paskelbėme pirmuosius „Midsummerio“ renginius. Festivalio tikslas – kad Lietuvos artistai turėtų galimybę dirbti su pasaulinio lygio atlikėjais, aktualiais atlikėjais. Dabar vienas populiaresnių džiazo soul atlikėjų yra Jacobas Collier, kuris laikomas jaunuoju genijumi ir su kuriuo nori dirbti visi didžiausi atlikėjai pasaulyje. Tai yra atlikėjas, kuris koncertuoja didžiausiose pasaulio salėse ir festivaliuose, ir per kažkokį mažą stebuklą mes susitarėme, kad jis atvažiuos šiais metais ir atidarys festivalį „Midsummer Vilnius“.
Ir ne vienas – jo mama Suzie Collier diriguos Lietuvos kameriniam orkestrui, o prie jų dar prisijungs akapelos ansamblis „Take 6“. Tai čia didžiulė kolaboracija.
– Kai užmezgi tokius ryšius su tarptautiniais žinomais atlikėjais, ar juos prodiusuoji ir užsienyje?
– Kai kuriuos, retais atvejais. Tai dažnai yra gana komplikuota, nes atlikėjai turi agentūras, vietinius vadinamuosius rėmėjus, organizatorius ir pan. Yra ir atlikėjų, su kuriais užsimezga ne toks formalus agentūrinis santykis, ir mes tampame draugais, bičiuliais. Tada prasideda projektai, kurie vyksta kažkur kitur. Yra keli pianistai, su kuriais važinėjame po užsienio sales. Taip būna, bet tai ne toks dažnas atvejis.
Festivalis ir pavienių renginių organizavimas yra truputį kitoks dalykas. Festivaliui turi daugiau širdies, kurią įdedi, tai nėra tiesiog renginys – tu nori pritraukti žmones, nori, kad kažkas gimtų, kad tai nebūtų tiesiog šou, kuris pravažiuoja šimtus salių. Ir norisi, kad čia atvažiavę užsienio kūrėjai draugautų su lietuviais ir kažką kartu nuveiktų.
– Bet jeigu kalbėtume apie tavo patirtį užsienyje – su kokia sėkme ar nesėkme, sunkumais ten susiduriama?
– Kaip mano patirtis rodo, dirbti užsienyje yra gana techniška ir aišku – tu tiesiog važiuoji su kažkokiu atlikėju ir tau elementariai reikia infrastruktūros. Nuomoji sales, perki paslaugas, reklamos paslaugas, kažkokias kitas paslaugas, nuomoji instrumentus ir t. t.
– Ten rėmimo kokio nors tikėtis...
– Jau čia praktiškai yra neįmanoma. Santykinai įmanoma, bet, vėlgi, kai važiuoji į turą, nesi vietinis, tai tokio santykio dažniausiai neturi, nes jis ilgiau užtrunka. Rėmimai, mecenavimas ateina per ilgalaikį veikimą toje teritorijoje. Pavyzdžiui, mes jau ilgiau dirbame Taline, tai tada taip, atsiranda kažkokių ryšių, kažkas prisideda prie renginių, nes pradeda geriau tave žinoti. Tai čia labai žmogiška. Jeigu vertintume tokias vietas, kaip Londonas, Oslas, Ciurichas, Ženeva, – ten yra gana paprastas modelis, tiesiog rizikos yra didesnės, nes negali taip efektyviai dirbti, kadangi esi išorinis veikėjas.
Kai pradėjau dirbti užsienyje, nežinojau, kaip tai veikia. Atrodė baisu, kaip tu išvažiuosi, kaip dirbsi užsienyje? Ten visi savi ir tu niekada nepakonkuruosi, bet kai pakeiti mąstymą, tai šiuolaikiniame vakarietiškame pasaulyje viskas yra paprasta ir prieinama.
– Bet mes kalbame apie verslininkus, kurie čia dirba ir kuria, tai kaip juos paskatinti? Kaip jiems padėkoti?
– Nežinau, kaip atsakyti į šį klausimą... Galbūt kaip ir į daugelį klausimų turiu utopinį požiūrį, kaip galėtų būti ir kokia būtų geriausia praktika. Stebėdamas kultūros ministro dramą, susimąsčiau, kaip tai sukrėtė visus dirbančius kultūros sektoriuje, tai turbūt atsakymas paprastas, pirmiausia – dėl finansavimo. Natūralu, nes tada kultūros politika bus pakreipta kitur, eliminuotas finansavimas, ir tie, kurie dabar veikia, greičiausiai neteks finansavimo ir nebegalės veikti. Paprasta, ar ne?
Tada klausimas, kodėl kultūros sektorius yra toks pažeidžiamas? Tai reiškia, kad jis turi vieną finansavimo šaltinį ir vieną galimybę. O kaip turėtų būti optimalu ir gerai? Gal, pavyzdžiui, kaip Amerikoje, kur yra diversifikuoti pajamų šaltiniai, daug įvairiausių fondų finansavimo ir t. t. Ir tas kultūros sektorius yra dinamiškas.
– Amerikos sistema labai skiriasi nuo europinės.
– Nebūtinai. Turiu draugą operos solistą Charlesą Castronovo, jis kelis kartus buvo mano festivalyje. Kartu dirbdami, mes susibičiuliavome ir jis kažkuriais metais sakė: „Atvažiuok, mes Baden Badene, Vokietijoje, darysime, man atrodo, Don Giovanni operą, aš būsiu Giovannis, pabūsime, išeisime pavakarieniauti.“ Mes nuvažiavome. Baden Badene, mažame kurorte, užėjome į didžiausią renovuotą operos teatrą. Ten buvo knyga, kur surašyti visi rėmėjai, mecenatai, prisidėję prie to sezono pastatymų.
Atsiverčiau paskutinį puslapį ir jame buvo parašyta, kad vienas asmuo skyrė 1 tūkst. eurų, kitas tiek taip – ir taip šimtai pavardžių. Pagalvojau, kaip fainai! Tada verčiau atgal ir matau, kad kažkas skyrė 10 tūkst., kažkas 100 tūkst., o kažkas – milijoną. Tai realiai daugybė rėmėjų sunešė tuos pinigus, nes jiems aktualu tai, kas vyksta Baden Badene. Pavyzdžiui, Berlyno opera irgi turi daugybę rėmėjų ir ten nematoma problemos, kad „Mercedes-Benz“ ir „BMW“ remia tą patį teatrą. Ima ir remia, nes mato vertę, reikalingumą. Tokiu pačiu principu dalykai finansuojami ir Vokietijoje.
– Na, kad kultūra yra labai patogus išteklius savo pranašumui parodyti, man yra sakiusi Jūratė Černevičiūtė, bet kaip padaryti, kad žmonės ne puikuotųsi kokiais nors blizgučiais, o savo indėliu į kultūrą ar mecenavimu?
– Labai geras pastebėjimas. Manau, jeigu Lietuvoje nori kažkam pasirodyti vedamas egocentrizmo perspektyvos, tai yra taip pigu. Tą gali padaryti pasinaudojęs kultūra ir tai nieko nekainuoja, nes kai pagalvoji, kiek rėmimo reikia sportui ar pastatų statymui, kad sulauktum kažkokio dėmesio, tai nusprendus paremti kultūrą, tos sumos, kad sulauktum tokio pat dėmesio – juokingos.
– Bet tuomet verta paieškoti, kaip išnaudoti šią galimybę. Todėl kad čia glūdi kažkokia gilesnė problema. Matyt, yra nepasitikėjimas arba nesusikalbėjimas privatininkų su viešaisiais kultūrininkais, su tais kultūros politikos formuotojais.
– Aš galbūt matyčiau tai kaip istoriškumą, o tos praktikos atsiranda per laiką. Mes žiūrime gerąsias praktikas, jas kopijuojame, diegiame, tai užtrunka, bet vystosi. Tai vis dar yra tokioje embriono stadijoje, kur viskas vyksta labai lėtai.
Kaip geriausią kultūros rėmimo ekspertą galėčiau įvardinti savo bičiulį, kolegą Mindaugą Morkūną, kuris dirba MO muziejuje. Tai yra žmogus su išskirtiniu talentu, bet jis tam yra daug dedikavęsis. Taip, kaip jis dirba ir kaip jis sugeba pritraukti, kokią ekosistemą sukuria muziejų mecenatams – taip niekas niekur Lietuvoje nedaro.
– Labai gražus pavyzdys, bet MO muziejus taip pat gauna ir viešųjų finansų subsidiją.
– Taip, tai visiškas miksas. Buvo mecenatas, kuris tai pastatė. Tada yra viešieji finansai, mecenatai ir visa ekosistema gražiai veikia. Mes turime labai kokybišką kultūros pavyzdį. Turbūt vieną kokybiškiausių per visą nepriklausomybės istoriją.
Naujausi komentarai